Bendruomenių balsas – tiesiai tarybai į ausį

Bendruomenių balsas – tiesiai tarybai į ausį

Vienas naujų veidų Elektrėnų savivaldybės taryboje – buvęs Kazokiškių pagrindinės mokyklos direktorius Rimantas Edvardas Sabutis. Naujai iškeptas politikas sako, kad atėjo į tarybą tik dėl visuomenės interesų ir yra pasiryžęs juos ginti. Ypač tuo turėtų džiaugtis Vievio apylinkių gyventojai, nes, pasak tarybos nario, didžioji dalis „gėrybių“ atitenka Elektrėnams, o Vievio apylinkės kartais pamirštamos. Su R. Sabučiu kalbamės apie direktoriavimą, gyvenimo permainas ir politiką.

Ineta BRICAITĖ

E. K. Kodėl atsisakėte mokyklos direktoriaus ir mokytojo pareigų?

R.S. Priežasčių buvo ne viena. Ilgai negalėjau ryžtis šiam žingsniui. Dar ilgai važiuojant pro mokyklą suspausdavo širdį. Viena iš priežasčių – paprasčiausiai išsisėmiau. Vienoje vietoje dirbau nuo 1982 m. Direktoriumi mane paskyrė po trijų metų mokytojavimo. Kadangi tėvai gyveno Vilniuje, nenorėjau kažkur toli išvažiuoti, o Kazokiškės – visai netoli Vilniaus.

Kita priežastis – pagrindinę mokyklą dar prieš 2000 m. kasmet gąsdino uždaryti ir palikti tik pradinę. Turėjome gintis, stengtis, kad mokinių pakaktų, analizuoti, kiek jaunų šeimų yra Kazokiškėse, kiek žmonių atvyksta, kiek išvyksta. Paskutiniais metais buvo sunku, buvau atsakingas už viską: neturėjau nei sekretorės, nei pavaduotojo, netgi ūkvedžio iš pradžių nebuvo, dar tas lėšų trūkumas. Visa atsakomybė buvo ant mano pečių. Pavargau. Be to, ir mokinių kontingentas pasikeitė. Į Kazokiškes atsikėlė naujų šeimų, mokykloje atsirado „sunkių“ mokinių. Dėl mažo mokinių skaičiaus dvi artimiausios klasės buvo jungiamos ir mokydavosi vienoje patalpoje su vienu mokytoju. O tai – dvigubas darbas mokytojui, nereikalingas blaškymasis mokiniams. Galvojau, kad gal į mano vietą ateis naujas žmogus ir pakeis situaciją.

E.K. O kodėl toliau nedirbote tiesiog mokytoju?

R.S. Dar pusę metų dirbau. Tuo metu labai sunkiai sirgo tėvai. Su žmona buvome apsisprendę keltis į Vilnių, ir aš nusprendžiau išeiti iš darbo, nes tėvas griežtai pasakė, kad į Kazokiškes ar į Vievį gyventi nesikels. Bet jis dažniausiai gulėjo ligoninėse ir namuose beveik nebuvo. Todėl kraustytis neteko. Tada galėjau likti mokykloje, bet dėl įtampos ir nuovargio visgi išėjau. Pagalvojau, kad reikia keisti aplinką. Dabar neatsisakyčiau padirbėti mokytoju, nes tokios pareigos man teikia malonumą.

E.K. Ką veikėte vėliau?

R.S. Tada pradėjau ieškoti kito darbo. Įsidarbinau vienoje medžio apdirbimo bendrovėje sandėlininku-vadybininku. Nuo mokyklos direktoriaus iki baldų gamintojo (juokiasi). Tokios permainos labai daug duoda. Pamatai kitokį gyvenimą: ten kitokios problemos, kiti rūpesčiai. Iš pradžių, žinoma, patyriau stresą, kai kas antras žodis – keiksmažodis, tačiau tai tik praturtina gyvenimišką patirtį. Aš ten neužsibuvau ilgai, nes pamačiau, kad tas darbas – ne man.

Dabartinis darbas (direktoriaus pavaduotojo UAB „Olmar“, aut. past.) vėl labai glaudžiai susijęs su šeimyniniu gyvenimu. Nuolat reikia rūpintis iš lovos neatsikeliančia mama, todėl svarbiausia, kad darbas yra šalia. Darbas su dokumentais, kompiuteriu – tai aš geriausiai moku daryti, taip pat man yra sudarytos sąlygos dalyvauti tarybos veikloje ir rūpintis šeimos reikalais. Svarbiausias uždavinys man – susitvarkyti su savo pareigomis, atlikti man priklausančius darbus, būti šalia, ryšio zonoje, kad bet kada galėčiau atvykti į darbą. Dabartine situacija esu patenkintas – mokykloje buvo tikrai sunkiau. Ne fiziškai, o morališkai. Paskutiniais direktoriavimo metais netgi miegas dėl streso sutrikęs buvo. Esu pakankamai jautrus žmogus. Nors stengiuosi to neparodyti, bet į kritiką, ar ji būtų teisinga, ar neteisinga, reaguoju.

E.K. O kada pasukote į politiką?

R.S. Politika domėtis pradėjau nuo dvylikos metų. Tada pajutau, kad mane tai traukia. Pradėjau labai gerai mokytis istoriją, mokytoja buvo labai nustebusi, kad nepasirinkau šio mokslo studijuoti. Labiausiai mane jaudino istorinės knygos apie Lietuvą, jos praeitį. Didžiavausi, kad Lietuva buvo tokia galinga ir nepriklausoma. Prisimenu savo vaikišką nepriklausomybės atkūrimo planą: mąsčiau, kad reikia į Lietuvą prisivilioti L. Brežnevą, tada jį pagrobti ir už vadovą iš Sovietų Sąjungos reikalauti nepriklausomybės. Tokie buvo mano vaikiški svaičiojimai. Aktyvus dalyvavimas politikoje teoriškai prasidėjo, kai tapau mokyklos direktoriumi. Tada buvau priverstas stoti į Lietuvos komunistų partiją. Bet aš to nepavadinčiau aktyviu dalyvavimu. Neturėjau kada aš ten reikštis, man pakako darbo mokykloje. Nuvažiuodavau į renginius Trakuose ir tiek. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, iš partijos pasitraukiau.

E.K. Koks buvo Jūsų santykis su politika nepriklausomoje Lietuvoje?

R.S. Politika domėjausi ir toliau. Kartą buvau pakviestas stebėti rinkimus ir ten susipažinau su Vytautu Grigaliūnu iš tuometinės Liberalų partijos. Jis taip pat buvo stebėtojas. V. Grigaliūnas įkalbėjo mane prisijungti prie partijos. Tada turėjome daug laiko kalbėtis – rinkimai juk vyksta visą dieną. Pradėjau aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime – netgi buvau kandidatas. Tada mūsų partija buvo vienmandatė, į tarybą pateko V. Grigaliūnas. Man patiko partiniai susitikimai, diskusijos, nesėdėjau namuose užsidaręs.

Vėliau Liberalų partija nusprendė susijungti su Centro partija. Iš pradžių su jungimusi sutikau, viskas buvo pakankamai gerai, bet kai ši partija iniciavo sąvartyno projektavimą, vėliau ir pačią statybą, turėjau su ja nutraukti ryšius. Kelerius metus aktyviai politikoje nesireiškiau. Vėliau Kazokiškėse susikūrė Darbo partijos grupė. Tuo metu partija dėl vadovo Viktoro Uspaskicho buvo labai prieštaringai vertinama, vadinama populistine. Kazokiškių skyriaus pirmininkas pakvietė mane prie jos prisijungti. Mane suintrigavo tai, kad dalis kazokiškiečių jai priklausė – o tai jau šiokia tokia jėga. Be to, ši partija tuo metu buvo labai puolama. Aš mėgstu ginti skriaudžiamuosius, todėl į Darbo partijos grupę įstojau. Jau praėjusioje kadencijoje man buvo siūlyta kandidatuoti į tarybą, tačiau to teko atsisakyti dėl asmeninių priežasčių. Ir šiais metais į tarybą labai nesiveržiau, tačiau aplinkiniai gerai vertino mano galimybes, jiems reikėjo, kad kas nors gintų jų interesus. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad ėjau dėl žmonių, o ne dėl savęs. Daug reikšmės turėjo tai, kad neišspręsta sąvartyno problema. Žinoma, aš kalnų nenuversiu ir jo neuždarysiu, bet būdamas tarybos nariu aiškiau matysiu situaciją, galėsiu aktyviau išreikšti nuomonę.

E.K. Kokių tikslų, būdamas tarybos nariu, sieksite?

R.S. Pasikartosiu, kad ėjau čia ne dėl asmeninių tikslų. Pagrindinis mano tikslas – atstovauti Kazokiškių, Vievio ir aplinkinių gyvenviečių žmonėms. Didžiausioji dalis „gėrybių“ dažniausiai atitenka savivaldybės centrui – Elektrėnams. Aš stebėsiu, kad Vievis ir jo apylinkės nebūtų skriaudžiamos. Žinoma, Vievio interesai negali būti aukščiau už Elektrėnų.

Elektrėnų geografinė padėtis yra labai dėkinga, manau, kad ne visos galimybės juose yra įgyvendinamos. Čia ypač geras susisiekimas, kraštas yra gražus, gausu pramonės, ką jau kalbėti apie pačią elektrinę, taip pat nestinga gyvulininkystės ūkių. Jokiais būdais nesakau, kad Elektrėnų savivaldybė tvarkosi blogai. Anaiptol – čia nėra betvarkės. Tačiau kai yra gerai, visada norisi, kad būtų dar geriau.

Dar vienas mano tikslų – padėti Kazokiškių seniūnijai užmegzti dialogą su bendruomene. Seniūnija sutvarko visus reikalus, kurie reikalingi savivaldybei, yra kompetentinga, tačiau pats žmogus jai nelabai rūpi. Pavyzdžiui, kartą su automobiliu užklimpau duobėje prie pat seniūnijos langų. Vos iš ten išvažiavau. Seniūnė viską matė, galvojau, kad tikrai paskambins darbininkams, sutvarkys problemą, tačiau grįžęs atgal radau tokią pačią situaciją. Tada pats ieškojau darbininkų, jie tą duobę užlygino. Aš neteigiu, kad dėl dialogo nebuvimo kalta būtent seniūnija, bet problema yra, visi ją suvokia.

E.K. Kokias dar problemas matote Elektrėnų savivaldybėje?

R.S. Kas yra arčiausiai – vandentiekio ir kanalizacijos rengimas Kazokiškėse. Visi baigia automobilius sugadinti važinėdami per išraustas duobes. Kiek buvo susirinkimų daryta, kiek kalbėta ir per praėjusią kadenciją, ir per šią. Visi problemą mato, supranta, kad tai – negerai, tačiau niekas nesikeičia. Ir pykstamės, ir maldaujame, bet niekas nepadeda. Nejaugi savivaldybės vadovai negali suvaldyti tų darbininkų?

Taip pat didelė bėda – kelio atkarpa Vievyje tarp viadukų virš automagistralės ir geležinkelio bėgių. Kiekvienais metais ten atsiveria milžiniškos duobės. Pasirodo, tas kelias niekam nepriklauso. Tačiau problemą kažkokiu būdu spręsti reikia. Nors postūmių į gerą pusę jau yra. Vievyje nemažai kelio atkarpų yra tvarkoma.

Gausi Elektrėnų krašto pramonė irgi turi neigiamos įtakos elektrėniškiams – apie gyvulininkystės ūkių kaimynystę dažnai primena mieste tvyrantis kvapas. Taip būti neturėtų.

Kokio masto jaunimo užimtumo problema yra visoje savivaldybėje – pasakyti negaliu, tačiau Kazokiškėse tai yra viena didžiausių bėdų. Atėjęs į Kazokiškių kultūros namus, nustebau – grindys išdažytos, blizga, švaru, tvarkinga – gražiau net už Vievio kultūros namus. Tačiau jeigu kultūros namai tokie gražūs, vadinasi, juose nieko nevyksta.

Kazokiškėse yra padarytos naujos tinklinio, krepšinio ir futbolo aikštelės – tai yra gerai. Tačiau juose dažniausiai žaidžia ne kazokiškiečiai, o atvykėliai. Kai važiuoju pro kaimą vėlų vakarą, tenka matyti su cigaretėmis slampinėjančius apsvaigusius jaunuolius. Dėl to man neramu.

E.K. O ką Jūs siūlytumėte daryti, kad kaime nebūtų to apsvaigusio, su cigaretėmis slampinėjančio jaunimo?

R.S. Čia be policijos pagalbos neapsieisime. Jeigu policija negali dalyvauti renginyje, rengti jį yra netgi pavojinga. Juk nuolat kyla nesutarimų ne tik tarp pačių jaunuolių, bet ir tarp įvairių grupuočių iš skirtingų gyvenviečių. Kiekvieną kartą prieš kažką organizuojant būtina pasirūpinti saugumu. Aš nė kiek nepykstu, kad vakare važiuojant mane sustabdo policija, patikrina dokumentus, įkiša nosį, pauosto, ar nėra alkoholio kvapo – viskas tik dėl saugumo. Smagu, kad dabar policija skiria kaimui daugiau dėmesio. Jau nebėra tiek apsvaigusių ar lakstančių be teisių, kaip reikiant sutramdė tuos „lakūnus“. Viskas keičiasi į gera.

E.K. O ką manote apie sąvartyno problemą? Kuo, Jūsų nuomone, pasibaigs dabartinė situacija?

R.S. Nesu aš labai didelis pesimistas, bet tikrai nemanau, kad spalį jis bus uždarytas, nors ir logiškai taip turėtų būti. Juk Administracinio teismo nurodymus būtina vykdyti. Tačiau ramybės neduoda vienas klausimas – kur visa Vilniaus apskritis dės savo atliekas? Gali būti, kad taršos integracijos prevencijos kontrolės leidimas bus gautas be privalomo tam poveikio aplinkai vertinimo. Po tokio žingsnio Kazokiškių bendruomenė vėl paduotų VAATC į teismą, o jo procesas užtruktų. Po teismo vėl būtų skiriamas laiko tarpas teismo nurodymui įvykdyti. Taip dar kelerius metus reikėtų gyventi su sąvartynu pašonėje. Tai vienintelis būdas, kaip VAATC galėtų pratęsti sąvartyno veikimo laiką. Nemanau, kad jau galime džiaugtis sąvartyno uždarymu. Manau, su bendruomenėmis galima būtų siekti kompromiso – iki tam tikros nustatytos datos sąvartynas galėtų veikti, bet po to būtų įsteigta atliekų perdirbimo ar deginimo įmonė, ir mes atsikratytume sąvartyno kaimynystės.

E.K. O kaip reaguojate į tarybos kolegijos siūlymą pervesti kompensacijas, skirtas bendruomenėms, į savivaldybės sąskaitą?

R.S. Kategoriškai, griežtai su tuo nesutinku. Mano manymu, būtų geriausia, jei būtų sudarytas komitetas ar komisija iš suinteresuotų bendruomenių ir savivaldybės atstovų ir tas darinys pinigus skirstytų. Jei kompensacijos būtų pervestos tiesiai, jos gali nukeliauti ne ten, kur reikia. Didžiausia problema – kaip tas lėšas teisingai paskirstyti, kad nebūtų nuskriausta nė viena bendruomenė? Pavyzdžiui, Kazokiškių bendruomenė iš kompensacinių lėšų dar nėra gavusi jokios apčiuopiamos naudos, išskyrus nemokamą atliekų išvežimą. Vandentiekio gręžinys, kurio išlaidas dalinai padengė VAATC, priklauso bendrovei „Gelvita“, o kanalizacijos, vandentiekio infrastruktūrai pinigų galima buvo gauti ir iš kitur. O, pavyzdžiui, Pilypiškių kaimo žmonėms buvo įstatyti plastikiniai langai, kelias apsodintas tujomis, sutvarkyti įvažiavimai į kiemus. Ir Alesninkų kaimui jau lengviau – pro kaimą nevažinėja šiukšliavežiai. Norisi, kad sąvartyno problema būtų sprendžiama kuo greičiau ir mums kuo naudingiau.

E. K. Kokie pirmi Jūsų įspūdžiai taryboje?

R.S. Galvojau, kad bus sunkiau. Tarybos senbuviai labai maloniai priėmė naujokus, nė kiek mūsų nediskriminuoja, visada išklauso ir elgiasi kaip su lygiais. Aš esu žmogus, mėgstantis konkretumą, ir dėl tik man ir kokiai nors žmonių grupei rūpinčios problemos, netrukdau posėdžių laiko. Tiesiog kaip tarybos narys kreipiuosi į savivaldybėje už tą dalyką atsakingus žmones, kad šie man duotų atsakymą. Pastebiu žmonių, kurie veltui gaišina laiką ir kalba tik dėl to, kad kalbėtų. Manau, kad posėdžiuose reikia aptarti tik ypač reikšmingus reikalus, kurių savarankiškai išsiaiškinti nepavyksta.

Ačiū už pokalbį.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69