Kai dvasinių galių semiamės iš praeities, stiprėjame dabartyje

Abromiškių kultūros namų liaudies šokių kolektyvas grįžo iš dainų šventės. Maždaug apie 1973 m.

Sakoma, laumės lemia laimę. Bet norisi tikėti, kad laimę lemia tėvai, tėvų tėvai, bendravimas, aplinka, lemtis. Kartais ją patiriame sąsajoje su brangiu asmeniu ar aplinkos objektu. Prisidedant prie projekto „Laikmečių mozaika“ pa­matinių vertybių, atsivėrė mintis atskleisti Elektrėnų mariomis užlieto gimtojo Lechavičių kaimo gyventojų istoriją per išliku­sio vaikystės namo įvaizdį.

VIENINTELIS IŠGELBĖTAS LIKAU
„Kripto valiutos ir dirbtinio intelekto laikais žmonės keliauja po pasaulį masiškai. Nepatikėsite, sykį keliavau ir aš. Aišku, ne savo noru ir ne šeimininkų pageidavimu. Gelbėjo mane nuo tvano. Šiandien esu senas, vos išlaikau savo rąstus ir stogą. Bet kol dar gyvas, tikrą istoriją apie vieną, Elektrėnų marių užlietą kaimą (teksto autorės vardu) atskleisiu.

JAUNIEJI MANO ŠEIMININKAI
Skaudu buvo klausyti, kai vienas žymesnių Elektrėnų miesto žmonių yra pasakęs, kad Lechavičių kaime stovėjo dūminės pirkios. Tikras sovietmečio idėjų paskleistas melas. Stovėjo čia naujai statyti ( Vankevičių – vos ketverių metų, Girsų – dar iki galo neišbaigti) namai, vienas kitas – senesni. Kiekvienoje pirkioje krykštavo vaikučiai. Mano gaspadorius, jaunasis Pranciškus, su savo tėvu surentė mane iš meilės kaimynei Vaclovai, su kuria ir jos broliu Pranu bei savo seseria Domicėle atšoko dvigubas vestuves. Pasipylė vaikučiai pabiručiai: mano pirkioj – trys, Beganskų – du, Vankevičių – vėlgi dvejetas. Pas Kazlauskus – du. Toks alasas kildavo, kai per šventes susirinkdavo visa Girsų giminė: iš Vilniaus atvažiuodavo šeimininko trys seserys (Genovaitė, Janina ir Onutė) su vyrais, iš salos atplaukdavo brolis Juozas, o iš Peliūnų kaimo – dar viena sesuo Veronika. Prie jų prisidėdavo žmonos giminės, nes gyveno šalia. Santarvė, dainos, vaikų krykštavimai. Tik jei atvažiuodavo garbingi svečiai iš Kauno pasiirstyti ežeruose, vakarais visi nutildavo, paskubinę namų ruošą, klausydavo iš valtelės sklindančių Kipro Petrausko dainų.

ŽEMDIRBIŲ KASDIENYBĖ
Darbštūs kaimelio žmonės visaip prasimanydavo, kaip išgyventi:­ ­vieni augino ir raugdavo agurkus. Statines panardindavo į šaltinėlį, o žydai iš Kauno pavasariop išsivež­davo visus, kiek būdavo paruošta pardavimui. Aplinkiniai ežerai – pilni žuvų. Valgė jas ir senas, ir jaunas. Dėl gamtos grožio ir sėkmingos žvejy­bos kauniečius viliojo šios vietos. Aišku, Lechavičių kaimo žmonių pagrindiniai darbai – žemės ūkio. Kaimo moterys sėjo linus, juos rovė, merkė, šukavo, verpė ir audė. Senelis Ignas Beganskas turėjo 5 hektarus žemės. Gyvulių augino nemažai: arklių, karvių, kiaulių, avių, vištų. Avys teikė ne tik maistą, kailius, bet ir vilną, iš jos buvo mezgamos kojinės, pirštinės, megztiniai. Kiekvienoje pirkioje vėlų rudenį šviesesniame kambaryje buvo sustatomos audimo staklės ir pokšėdavo iki pavasario. Tiko vilnos, lino, šilko ir medvilnės (vadinos „bovalna“) siūlai. Pastarųjų parūpindavo iš Kauno. Avikailiai saugojo nuo šalčio.

KAIMAS BUS UŽLIETAS
Kai mano namuose atsirado mažylis Algutis, džiaugsmas buvo didžiulis. Tik netrukus ir sielvartas užplūdo – prasidėjo elektrinės statybos. Baisiausia tai, kad kaimas bus užlietas. Po didelių dvejonių šei­mininkas Pranciškus nutarė mane parduoti Janulevičiams. Šie mane išardys, persiveš į Abromiškes ir persistatys iš naujo. Taigi nuo tvano „pabėgau“. Ne tik aš, bet persikėlė į Abromiškes ir kiti Lechavičių gyventojai, tik Beganskas Pranas, kadangi buvo baigęs Kauno politechnikumą, išsikėlė į Elektrėnus gyventi ir pradėjo dirbti elektrinės statybose.

NEMIGA GRĄŽINA PRISIMINIMUS
Taigi aš senas, jaučiu – greit­ dulke pavirsiu. Jau treti šeimininkai mane karšina… Dėkingas jiems, kad dar galiu prisiminimais dalintis. Sulaukęs Nepriklausomybės, įgijau statusą. Aš jau ne tik paprastas namas, bet ir vardą su skaičiumi turiu – vadinuosi Beržų Nr. 6. Kai kir­varpos sienas ima graužti ir užmigti negaliu, grįžtu į senus laikus. Menu tą Lechavičių kaimelį, kai jaunas buvau, ir aplink mane jauni žmonės kūrė savo gyvenimus. Kur jie nūnai? Mano namuose, bekrykštaujant mažajam Algučiui, vyresnysis brolis Ramutis su vienmečiu pusbroliu Gediminu jau lankė Mažiklės pradinę mokyklą, padėdavo tėvams žvejoti. Lydekų didumas buvo sulig jų ūgiu. Vidurinioji sesė Janytė dar buvo penkerių, mėgo lėkti pas šalia gyvenusią kitą močiutę Leonorą, matyt, skanėstų gaudavo. Kieme vešėjo didžiulė kriaušė, „dūlia“ vadinama. Didžiuliai vaisiai skaniai kvepėjo, sultys tekėdavo per delnus. Pernokusios ištiždavo.

TIKĖJIMAS TEIKĖ RAMYBĘ IR BENDRAVIMĄ
Galiu liudyti, kad Lechavičių kaimo gyventojai buvo dori katalikai. Gegužinės pamaldos pas Mariją Kazlauskienę – tai tik maža tikėjimo dalelė. Prie stalo susėdus šeimynai, buvo žegnojamasi, sekma­dieniai, jei ne ligonio slaugymas, prasidėdavo keliavimu į Kietaviškių bažnyčią. Dažniausiai kelis kilometrus pėstute, šventinį apavą nešant rankose. Palei Obenius, liepteliu perkirtus Strėvą, pasimatydavę Švč. Trejybės bažny­čios bokštai. ­Tuo­met kasdieniniai batai paliekami ant šventoriaus, o į šventovę einama kitais. Tik į atlaidus, tai jau dažniausiai riedama vežimais, prikrautais vaišių. Tėvai vaikus vesda­vo arčiau altoriaus, dažniausiai prie Švč. Marijos skulptūros, aiškindami, kad ji stebuklinga. Iš tikrųjų ji labai patiko, tik mažulėliams labai rūpėjo kuo greičiau patekti po pamaldų į lauką – ten rinkosi giminės su vaikais, buvo vaišinamasi. Vėliau ar pas save kviesdavosi, ar kitas gimines lankydavo gal Peliūnuose, Žikaronyse, Lubakoj, Perkūnakiemyje, Salose bei kitur. Pavalgę vaikai žaisdavo, mėtydavo ar spardydavo kamuolį (pagamintą iš kiaulės šlapimo pūslės), mergaitės vyniodavo į drobės skutelius skudurines lėlytes, o ypač visi mėgo slėpynes ir žaidimą su akmenukais. Prisirinkdavo jų kuo mažesnių ir, pasiėmę į saujas, skaičiuodavo. Jei pora, likdavo su draugais, jei „liška“, išeidavo iš žaidimo arba turėjo kažkokį gyvūną pamėgdžioti. Tik vakarop, o kartais ir temstant sulaukdavau linksmų iš svečių grįžtančių. Tuomet kuo grei­čiau šie griebdavosi ūkio darbų. Kol apsikuisdavo, mėnulis spėdavo patekėti.

VAIKŲ ŽAIDIMAI STATYBVIETĖJE
Į Mažiklės (tada rašė Mažyklio) pradinę mokyklą Ramutis ir Gediminas eidavo pro mano kaimynų Vankevičių Stasio ir Marytės namus. Jų šeimoje pametinukai vaikučiai Onutė Rasa ir Vytukas buvo gerokai už juos jaunesni: ketverių ir trejų metų. Jie dar nesuprato to persikėlimo skausmo, kurį išgyveno tėvai. Naujutėlaitis, vos ketverių metų senelių pastatytas namas, pagal kažkokius valdžios įstatymus nukėlimo atveju nebuvo finansuotas, reikalauta jį perkelti į kitą vietą. Tėvus ištikęs didžiulis rūpestis. Ardyto namo nau­jai perstatyti jaunasis gaspadorius Stasys nenorėjo, nes kaimynai jau planavo mūrinius. Tad rąstai labiausiai tikę ūkiniam pastatui. Kartais, plušdami prie statybų Abromiškėse, tėvai atžalas palikdavę Lechavičiuo­se. Vaikams buvę linksma kapstytis po ekskavatorių išraustas duo­bes, bet Rasytė sykį netyčia įkritusi į duobę, patyrusi baimės, kai iš jos negalėjusi išlipti. Laimė, traktorininkas pastebėjęs ir ją ištraukęs. Bijodami didesnės nelaimės, Vankevičiai vaikučius išveždavę pas močiutes į Vievį ir Grigiškes.

Į MOKYKLĄ PALEI PAKRIOKŠNĮ
Pradinę mokyklą iš Lechavičių kaimo pasiekti nebuvo sunku: nuo namų iki jos – kilometras. Kitos mokyklos buvo toliau – Abromiškėse – pas Joną Šareiką ir Žebertonyse. Pakeliui iš dešinės plytėjęs Dumbliukas, per jį permestos lentos. Klampia terpe lentomis galėjai pereiti į salą, kurioje gyveno dėdė Juo­zas su šeima. Ten – tik per šventes… Rytą į mokyklą einama tiesiu keliuku iki Pakriokšnio upelio. Tiltelį dviese nebaisu praeiti, o praėjusiems didelį ąžuolą, kuris ir šiandien žaliuoja, mokinukų jau laukdavo Sajetų sodyboje įkurta pradinė Mažiklės mokykla. Ne vienus metus čia mokėsi ir vyresni Lechavičių kaimelio vaikai (Kazlauskų Pranukas bei Danutė), o pabaigę pradžios mokslus jau skleidė sparnus tėviškėje arba tolėliau. Pradinius mokslus čia ir baigė Gediminas su Ramučiu, besiklausydami mylimos mokytojos Marytės Paulauskienės pamokų. Grįždami po pamokų žiemą neskubėdavo namo, nuo stataus kalnelio slidinėdavo pasidėję portfelius. Knygos ir sąsiuviniai sušlapdavo, kartais kitą rytą tekdavo knygas neštis terboj.

VYRESNIŲJŲ MOKINIŲ MOKSLAI
Iki iškėlimo pradinę pabai­gę Lechavičių kaimo vaikai ga­lėdavo tęsti mokslus Kietaviškių septynmetėje arba kitur. Pradžios­ mokslus pabaigę Kazlauskų šeimos paaugliai Danutė ir Pranukas ten ir mokėsi. Tėvo šie vaikai neteko būdami mažutėliai: Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, šalia jų sodybos susišaudė priešai. Nenorėdamas, kad kulkos suvarpytų stogą, šeimininkas prikabino prie lazdos baltą paklodę ir išėjo į kiemą. Tik kulkos jo nepagailėjo. Marija Kazlauskienė gedėjimą įprasmino kiekvieną pavasarį savo namuose ­ruošdama kaimynams Gegužines pamaldas. Moteris su vaikais taip pat įsikūrė Abromiškėse. Dukra Danutė pasirinko gyvenimą Kaune, o Pranas dirbo kolūkyje buhalteriu, vedė šalia dvaro parduotuvėlėje dirbusią pardavėją Aldoną. Vaikai ir vaikaičiai gražiai sugyvena senelės ­namuose.

KITŲ GIMINIŲ LIKIMAI
Jau minėjau, kad vestuvės Beganskų ir Girsų giminių buvo dvigubos, tai ir vaikučiai pasipylė panašiai: po metų abiejose šeimose gimė berniukai, o po trejų metų – mergaitės. Kai reikėjo Beganskams iš namo išsikelti dėl statybų, be sūnaus, kuris jau apsigyveno Elektrėnuose, dar buvo sesuo Janina. Ši ištekėjo už Albino Levicko ir kurį laiką gyveno Lubakos kaime. Vėliau buvo nutarta taip pat pasistatyti namą Abromiškėse. Broliui Pranui padedant, Beržų gatvėje, kitoje mano namo kelio pusėje, iškilo dviejų aukštų namas, kurio pirmame aukšte apsigyveno Levickai Janina ir Albinas su sūneliu Eugenijum. Levickienė Janina į užtarnautą poilsį išėjo baigusi darbus Abromiškių profilaktoriume, o Albinas visą gyvenimą dirbo kolūkio vairuotoju. Įdomu, kad Abromiškių kaime jis pirmasis nusipirko automobilį „Pobedą“. Sūnus Eugenijus linko prie technikos – tapo gabiu automechaniku. Visi trys nūnai žvelgia iš aukštybių, o namus prižiūri jų vaikaitis Darius su šeima. Antrą aukštą Janinos brolis planavo palikti savo sūnui Gediminui. Inžinierius statybininkas Pranas Beganskas Lietuvos elektrinėje dirbo neilgai, perėjo į Vievio paukštyną ir projektavo bei statė paukštides iki pensijos, žmona Domicėlė iki užtarnauto poilsio dirbo Elektrėnų valomųjų įrengimų operatore. Baigęs mokslus sūnus Gediminas pasirinko statybininko profesiją, o dukra Marijona – pedagogo. Sėkmingai sukūrę šeimas, gyvena greta tėviškės – Abromiškėse ir Geibonyse. O tėviškėje, kadangi tais peripetijų laikais iš penkių senelio Ignoto nuosavybės hektarų Elektrėnų miesto teritorijoje paveldėtojams liko tik 34 arai, jie atiteko Janinos Beganskaitės-Levickienės vaikaitei – Aušrai. Čia nūnai baigiamas statyti jų namas.

KAS IŠLIKO IŠ LECHAVIČIŲ NAMO GYVENTOJŲ?
Mačiau, skaudama širdimi mano šeimininkas Pranciškus išgyveno nau­jus išbandymus. Kai reikėjo išsikelti, iškentėjusiam karo baisybes vyrui teko visas jėgas skirti nau­jai veiklai. Pranciškus antrą kartą pasistatė Abromiškėse jau mūrinį namą, užaugino vaikus. Pats dirbo iki pensijos Abromiškių svirne sandėlininku, žmona Vaclova į užtarnautą poilsį išėjo baigusi darbus Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Šiandien jie atgulę Amžinojo poilsio Sabališkių kapinaitėse, šalia kurių jau ir vyriausiasis sūnus ilsisi. Jaunes­nieji vaikai Janina ir Algis taip pat pensininkai. Vaikaičiai kuria savo gyvenimus. Gražu, kad Pranciškaus vaikaitis Linas saugo senelio tradicijas, įsikūrė su šeima šalia jo namo.

STATYBOS LENKĖ NAUJAKURIUS PRIE ŽEMĖS
Dar atsimenu, kaip kitoks gyvenimo tarpsnis prasidėjo Abromiškių naujokams. Čia atsikėlė daug šeimų ir iš kitų aplinkinių kaimų. Tėvai pamažu kūrėsi, vaikai lankė Žeberto­nių aštuonmetę mokyklą. Darbas vijo darbą, paskolos už statybas nau­jakurius lenkė prie žemės. Iki mirties Girsienė Vaclova vis kartodavo: „Neduok Dieve, per gyvenimą statyti namus du kartus“. Kaimynė Stasienė jai tik galvos linktelėjimu pritardavo. O vaikai? Vaikams naujovės tiko. Ant Mikaliūkščio kalno (čia, kur žemiau įsikūrusi „Šaltinėlio“ kavinė) sirpo žemuogės, kaimas ten organizuodavo Jonines, kūreno laužus. O Mikaliūkščio kalnu buvo vadinamas todėl, kad šalia gyveno kalvis Mikaliūkštis, ir vos ne kiekvienam gaspadoriui vienu ar kitu reikalu tekdavo į jį kreiptis: arklius kaustė, žemės ūkio įrankius taisė ir gamino. Ne vienam žingeidžiam vaikui parodydavo, kaip dirba. Net mergaitėms. Tik, gaila, jo amato niekas neperėmė.

APLEISTO ABROMIŠKIŲ DVARO PASKIRTIS SOVIETMEČIU
Savo paslaptimis viliojo dvaras. Nori ar nenori, čia reikėjo praeiti, nes šalia pastato buvo įrengta parduotuvė. Tėvai siųsdavo druskos, degtukų ar kitų prekių. Kiek paremontuotas dvaro pastatas tarnavo įvairiems tikslams. Įrengtoje ligoninėje gimdė moterys, plaučių uždegimus ir kitas ligas gydėsi suaugę ir jauni. Tik susirgusieji infekcinėmis ligomis būdavo išvežami į Trakus. Vėliau dvaro patalpose buvo įkurta biblioteka, kolūkio kontora, kultūros namai, paštas. Kai kurie kambariai buvo skirti darbuo­tojams apgyvendinti, o kai remontavo Žebertonių aštuonmetę mokyk­lą, dva­re buvo atidaryta pradinė mokyk­la.

KAIMO JAUNIMAS MOKĖSI IR PRAMOGAVO
Džiaugiausi, kad Abromiškėse atsivėrė naujos galimybės paaugliams ir suaugusiems geriau pažinti kultūrinį gyvenimą. Jei tik at­sikėlusiems naujakuriams net bibliotekos nebuvo, tai po kelerių metų kaimyno Jono Jakelio namuose vienas kambarys buvo išnuomotas bibliotekai. Pranciškaus Girsos motina Juzefa mėgo skaityti ir anūkė Janytė jai atnešdavo knygų. Perskaičiusi ji gebėdavo mergaitei pagal jos amžių atpasakoti turinį. Šešiametei buvo labai įdomu. Jaunas protas fiksavo faktus, o po daugelio metų, studijuo­dama Vilniaus universitete lietuvių filologiją, kai reikėdavo perskaityti daugybę užsienio literatūros kūrinių, kartkartėm pasitaikydavo močiutės atpasakotas siužetas. Už pagarbą knygai nuo mažumės mergaitė dė­kinga senelei. Vėliau, kai biblioteka buvo perkelta į Abromiškių dvarą, besidomintis jaunimas ten lankydavosi: skaitydavo žurnalus, laikraščius, imdavo į namus knygas. Atsirado galimybė dalyvauti vaidyboje. Dvare apgyvendintas režisierius Vytautas Venckus kūrė spektaklius ir, atvykęs į Žebertonių aštuonmetę, pakvietė vaidinti. Kaimo vaikams tai buvo tarsi stebuklas. Mokytojai taip pat rūpinosi ne tik žinių perteikimu, bet ir pramogomis. Kolūkio savivartis sykį vežė prie Puntuko, o žinoma Elektrėnų miestelyje pradinių klasių mokytoja Irena Mikalauskienė, laikinai dirbusi ir Žebertonyse, paliko mokiniams neišdildomą įspūdį – nuvežė į teatrą Kaune. Abromiškių dvare gyvenusi ir dirbusi meno vadovė Julė suorganizavo tautinių šokių būrelį. Kolektyvas kasmet dalyvaudavo dainų ir šokių šventėje Rėkalnėje, esančioje šalia Trakų.

SUNKUS DARBAS ALINO SVEIKATĄ
Nuolatiniai sunkūs darbai ko­lūkyje, po jų – savo sklypuose, pagal eilę karvių ganymas ir normų (pri­skirto žemės sklypelio) priežiūra sekino ne vien tėvų, bet ir vaikų galimybes. Per javapjūtę sandėlininkas Pranciškus dirbo tris pamainas. Žmona, kaskart užsirišusi baltą skarelę, tik ateidavo vakarais išleisti sutuoktinio numigti ant javų aruodo, atnešdavo valgio. Vyras bijojo, kad svetimas žmogus neišvogtų javų, tuo­met atsakomybė būtų didžiulė. Kas užaugintų tris vaikus, jei šeimininkui tektų sėsti į kalėjimą? Dulkių prisikvėpavusį ir bekosintį vyrą rudeniop Vaclova pradėdavo užpilais gydyti. Ir taip iki pavasario.

JAUNIMUI NE VISI KELIAI BUVO ATVIRI
Abromiškių naujakurių vaikai suaugo, po Žebertonių aštuonmetės kelias vingiavo į vidurinę. Gimusiems Lechavičiuose, dabartinėje miesto teritorijoje, Elektrėnų vi­durinėje mokykloje vietų neatsirado. Teko važiuoti į Vievį. Pamilo jaunimas Vievio mokytojus – Justiną Rinkevičių ir kitus. Jaunimas ir romantika neatsiejami. Gyvenimo keliai vedė jaunimą svetur. Kai kurie buvusio Lechavičių kaimo vaikinai tapo jūreiviais, merginos – pedagogėmis, inžinierėmis. Iš jūrų parvežti pasakojimai ir stebuklingos dovanos sovietmečiu masino jaunus žmones pažinti Vakarus, perplaukti okeaną. Tik kojos likdavo „supančio­tos“, sukūrusiems šeimas jūreiviams teko apsistoti Lietuvos elektrinėje ir tvarkyti ryšių sistemas. Darbas laivyboje paliko mielą pomėgį technikai – viso kaimo ir apylinkių gyventojai gerai pažinojo buvusį jūreivį ir, tik sugedus radijui, magnetofonui ar televizoriui, važiuodavo į sodybą, ku­rios kieme, motinos pageidavimu, iki šiandien rymo kryžius, primenantis nuolankiai tikinčius jo gyventojus.

GĖRIS SUTEIKIA RAMYBĘ
Šiluma maloniai sudiegė, kai papasakojau apie Lechavičių kaimą, jo gyventojus. Visada mane džiugino darbštūs, santarvėje gyvenantys, blogo niekam nelinkintys ir pasišventę Dievo malonėje užauginti atžalas žmonės. Neprilipo jiems svetimi keiksmažodžiai. Jei jau pritrūkdavo kantrybės, tai tik „žalčiais“ ar „gyvatėmis“ bei „rupūžėmis“ atsipirkdavo. Džiaugiuosi, kol nepavirtau pelenais, kad suspėjau Jums, ką prisiminiau, papasakoti.“

Istoriją užašė Janina Girsė