Jaunieji šauliai apie tarnystę Šaulių sąjungoje

Jaunieji šauliai apie tarnystę Šaulių sąjungoje

Praėjusiame numeryje publikavome interviu su Elektrėnų LDK Algirdo pirmosios šaulių kuopos vadu E. Žemaitaičiu. Vadas papasakojo kaip buvo atkurta Šaulių sąjungos veikla Elektrėnuose, kokia veikla užsiima jaunieji šauliai. Šiame numeryje kalbiname du Elektrėnų šaulių kuopos narius – Aleksą Katukevičių ir Deimantę Bandzevičiūtę. Trumpuose interviu pateikti atsakymai, kas traukia jaunimą būti šauliais, įsimintinos istorijos iš šaulių žygių.

Atsako Aleksas Katukevičius

Aš mokausi „Versmės“ gimnazijoje 2c klasėje, mano auklėtoja Loreta Stadolnikienė. Esu baigęs muzikos mokyklą, kurioje grojau saksofonu ir fortepijonu, tačiau pirmūnas nebuvau. Dabar pats mokausi groti gitara ir tarnauju Šaulių sąjungoje.

Kaip atėjai į Šaulių sąjungą?

Kodėl būtent šauliai, ir pats gerai nežinau. Man visada labai patiko kariniai filmai, kariuomenė, gal dėl to ir norėjau tarnauti Lietuvos šaulių sąjungoje.

Mano brolis Dovydas Sindaravičius taip pat lankė Šaulių kuopą Elektrėnuose, jis padėjo mūsų vadui Eividui Žemaitaičiui atkurti šaulių kuopą. Kai būdamas 19-os brolis išėjo iš šaulių kuopos, tuomet atėjau aš, man buvo 14 metų. Aš irgi norėjau sekti brolio pėdomis. Šaulių sąjungoje tarnauju jau trečius metus.

Koks įvykis įsimintiniausias iš šaulių veiklos?

Labiausiai įsiminė tradicinis žygis į Kruonį, kuriame einame 42 kilometrus. 30-ajame kilometre aš palūžau ir negalėjau paeiti. Tačiau kolegos ir vadai ragino nenuleisti rankų, žygiuoti toliau. O aš ėjau iš paskutiniųjų jėgų. Kai paklausdavau, kiek kilometrų dar liko, jie vis atsakydavo, kad 20, nors su kiekvienu žingsniu jų likdavo vis mažiau. Tuo vadai siekė, kad neatsipalaiduočiau, kad sukaupčiau visas jėgas.

Kodėl tokia sunki buvo kelionė? Gal kuprinė per sunki buvo?

Kvailai pasirinkau, apsiaviau vadinamus kerzus. Jie buvo labai seni, juos dar mano brolis nešiojo. Tų batų padas labai kietas, tad pritryniau kulnus ir pirštus. Eiti buvo labai skausminga, manau, kiekvienam būtų labai sunku. Prie šio vargo prisidėjo dar tai, kad kitam šauliui padėjau nešti kuprinę, kurią praminėme „jetpacku“.

Kodėl „jetpacku“?

Nes ta kuprinė buvo sunki ir atrodė kaip „jetpackas“, iš abiejų šonų buvo tokie išsikišimai lyg raketos (Išvertus iš anglų kalbos jet pack tai būtų reaktyvinis paketas. Red. past.)

Kokia nauda tarnystės Šaulių sąjungoje?

Į jaunuosius šaulius vyresni žmonės žiūri pagarbiau. Taip pat būnant šauliu, lengviau atsirinkti draugus, tie, kuriems tarnystė Šaulių sąjungoje sukelia juoką ir norą tyčiotis, nėra draugai. Šaulių sąjunga naudinga ir tuo, jog tikiu, kad kariuomenėje su kuopoje įgytomis žiniomis man bus lengviau. Jau daug dalykų žinau, turiu suvokimą, kaip ginti Tėvynę.

Matai savo ateitį kariuomenėje?

Laukiu, kol man sueis 19-ka, tuomet eisiu tarnauti į Lietuvos kariuomenę savanoriu ir planuoju ten pasilikti. Kada įgysiu pakankamai žinių, galėsiu instruktoriauti jauniesiems šauliams ir padėti tokiems kaip aš, nes šauliu būti ne taip ir paprasta.

Kokios Šaulių sąjungoje įgytos žinios tau bus naudingos kariuomenėje?

Išmokau prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Žinočiau kaip išgyventi karo sąlygom miške ar plikame lauke.

Atsako Deimantė Bandzevičiūtė

Esu Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos mokinė, mokausi humanitarinių/socialinių mokslų krypties 11 klasėje. Šią kryptį pasirinkau, nes planuoju laikyti istorijos egzaminą, kad galėčiau įstoti į krašto apsaugos studijas. Nors ir esu baigusi muzikos mokyklą, išbandžiusi daug popamokinių būrelių, juose neatradau savęs, tikrųjų savo pomėgių, todėl mano mėgstamiausia veikla yra buvimas su draugais lauke, sportas, aktyvus laisvalaikis ir, žinoma, pati didžiausia aistra – šauliškas gyvenimas.

Kokios tavo įstojimo į Šaulių sąjunga aplinkybės?

14442688 1074398612609259 2117541937 nŠį rugsėji sueina metai, kaip lankau šaulių gretas. Atėjimas buvo keistokas, net neprognozuotas. Kadangi mano draugės Greta ir Kotryna buvo pradėjusios lankyti šaulių kuopą, tai pakvietė ir mane. Tai buvo 2014 metų ruduo. Aš joms atsakiau, jog jokiu būdu neisiu, nes man baisu vien tik į kareivį su uniform pažiūrėti, o ką jau kalbėti apie važiuojančią vikšrinę mašiną… Bet po kelių mėnesių prisiminiau pasiūlymą ateiti į šaulių gretas. Turbūt kažkoks lūžis mano gyvenime atsitiko, tapau brandesnė, pradėjo patikti kareiviškas gyvenimo būdas, įsivaizdavau, kad kareiviai labai stiprūs, žavėjo kareivių uniformos. Kilo mintis, kad norėčiau būti pasienietė ir tikėjau, kad Šaulių sąjunga gali būti pirmas žingsnis svajonės link.

Esi kaišiadorietė, kodėl lankai ne Kaišiadorių, o Elektrėnų šaulių kuopą?

Kai pradėjau domėtis šauliais, daug klausinėjau tiek apie Kaišiadorių, tiek ir apie Elektrėnų kuopas. Palankesnė buvo Kaišiadorių, kadangi arčiau mano namų, bet pasirinkau Elektrėnų. Pasirinkimą nulėmė tai, kad Elektrėnuose šaulių kuopą lankė mano draugės. Pirmojoje pažintyje su šaulių kuopa vadas nedalyvavo, tuomet kai ką sužinojau apie šaulišką veiklą, susipažinau su šauliais senbuviais: Justinu, Aleksu, Leonardu. Jaunieji šauliai man paliko gerą įspūdį, buvo draugiški ir paprasti. Jie papasakojo apie linksmus atsitikimus šaulių veikloje, man tai pasirodė įdomu, be to, pasijaučiau sava. Tokia ir buvo atėjimo į Elektrėnų šaulių kuopą istorija.

Už tai, kad tęsiu tarnystę Šaulių sąjungoje labiausiai esu dėkinga mūsų vadui. Eividas Žemaitaitis drąsiai gali vadintis pačiu geriausiu vadu. Jis ne tik moko mus pasakodamas, jis motyvuoja šaulius pats kartu veikdamas, rodydamas pavyzdį.

Kokie įvykiai labiausiai įsiminė iš šauliškos veiklos?

Turbūt labiausiai įsiminė pirmasis mano žygis į Kruonį. Žinojau, kad pėsčiomis teks įveikti maždaug 42 km. Buvo baisu, bet noras buvo stipresnis už baimę. Labai daug laiko sukau galvą dėl batų, nes buvo žiema, o su sportiniais batais nenorėjau eiti per sniegą, o su kerziniais batais bijojau, kad nepavilksiu kojų. Bet, laimė, buvo gana sausos dienos, tai pasirinkau kedus. Iki žygio vis baiminausi, kad neatlaikysiu, bet vėliau paaiškėjo, kad dėl avalynės priėmiau gerą sprendimą. Pamačiau, kad esu pakankamai stipri, sunkumų beveik neiškilo. Nors kuprinė svėrė apie 15-17 kg, ėjau kantriai, labai linksmai, nes su Aleksu eidami apkalbėjom labai daug įdomių dalykų, juokavome. Po šios kelionės išmokau, kad krepšyje reikia turėti juodojo šokolado… Kai pradedi jausti, kad senki ir atrodo tuoj nugriūsi, suvalgai šokolado ir iškart atgauni jėgas. Prisikirtus šokolado, šokinėjau iš didelio energijos pliūpsnio, dainavau, kai kolegos jau buvo nusilpę ir norėjo poilsio, juos nervinau, nes tarškėjau kaip užsukta. Netgi padėjau savo ėjimo partneriui Aleksui eiti, šis buvo įsirėmęs man į petį ir ėjom, jam vargšeliui batas pritrynė ir jo šokolado magiškos jėgos neveikė. Dar labai smagu, kad ši kelionė buvo tamsiu paros metu, tai paliko įspūdį.

O merginai ne per sunku su vaikinais plušėti treniruotėse? Ar nuolaidžiau į merginas šaulių kuopoje žiūrima?

Tiesą sakant, tai nuolaidžiau, nes fizinės jėgos nelygios, bet pati stengiuosi daryti viską taip pat kaip ir vaikinai, treniruotėse atiduodu visas jėgas.

Bet egzaminą, kuris laikomas po kelių mėnesių po įstojimo, išlaikei?

Egzaminą laikėme iš praktinės ir teorinės dalių. Teorinę dalį puikiai išlaikiau, o po fizinių užduočių, man leido pasilikti, reiškia nebuvo labai blogai.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Virginija Jacinavičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų