Iš Ukrainos atvykusi Natalija Elektrėnuose įsteigė pirmąjį lazerinės epiliacijos kabinetą
Virginija Jacinavičiūtė
Ukrainietė Natalija į Lietuvą atvyko mokytis. Turėjo tikslą įgyti slaugytojos diplomą ir išvykti į Norvegiją dirbti. Bet likimas lėmė, kad Natalijai Lietuva tapo namais. Čia ji sutiko meilę, pamilo miestą ir įgyvendino svajonę – įkūrė pirmąjį Elektrėnuose lazerinės epiliacijos kabinetą. Pašnekovė sako, kad turėti svajonę neužtenka, reikia įdėti daug pastangų, kad galėtum ją įgyvendinti.
Senelės ir mamos pėdomis
Iš gimtųjų Sumų į Lietuvą Natalija atvyko dar prieš karą, 2019-aisiais. Ukrainoje įgytas felčerės diplomas kitose šalyse negaliojo, todėl moteris įstojo į Utenos kolegiją, kur siekė slaugytojos diplomo. Natalija pasakojo, kad felčere tapo, eidama senelės ir mamos pėdomis. Jos taip pat buvo felčerės, namuose nuolat matydavo žmones, kuriems buvo teikiama įvairi medicininė pagalba. Natalija atsimena močiutės žodžius: „Vaikeli, jei būsi felčere, būsi kaime gerbiamas žmogus ir niekada nekęsi bado“. O mama nuo šios specialybės atkalbinėjo, sakydama, kad darbas nėra lengvas. Bet pašnekovė nutarė tęsti šeimos tradiciją, iki atvykstant į Lietuvą Sumuose dirbo pagal specialybę. Natalijos draugė Ukrainoje teikė lazerinės epiliacijos paslaugas ir ragino Nataliją atsisakyti sunkaus darbo ir pasukti į grožio industriją. Pašnekovei patiko mintis apie nuosavą verslą, tačiau tuo metu nebuvo finansinių galimybių. Noras užsidirbti Nataliją atvedė į Lietuvą. Čia ji ne tik įgijo diplomą, kuris atvėrė platesnes galimybes, bet ir sutiko mylimą žmogų, kuris padėjo svajonių siekti.
Lemtinga pažintis
Su elektrėniškiu Tomu pašnekovė susipažino ekskursijoje. Lemtinga pažintis baigėsi vedybomis. 2021-ųjų vasarį pora sumainė žiedus, o po mėnesio išvyko į Norvegiją dirbti. Natalija pastebi, kad dirbti svečioje šalyje nėra lengva, nes vietiniai į atvykėlius ne visada žiūri palankiai. „Vyras Norvegijoje pastebėjo, kad norvegai nemėgsta atvykėlių. Aš jam paaiškinau, kad norint būti priimtam, reikia pačiam stengtis: mokytis kalbos, domėtis šalies kultūra ir tradicijomis“, – patirtimi dalijosi Natalija. Dirbdama Norvegijoje pašnekovė labai stengėsi pramokti kalbą. Tai padėjo sutvarkyti kasdienius reikalus bei palaikyti draugiškus santykius su kolegomis. Jau tuomet Natalija pastebėjo, kad geriausias būdas mokytis kalbos – būti drąsiai ir kalbėti, nepaisant to, kad dažnai būna nejauku ar gėda suklysti. Pašnekovė pasakoja, kad Norvegijoje dirbo negailėdama savęs, ypač paskutiniaisiais gyvenimo ten metais. „Dirbau dviejuose darbuose, kartais miegodavau tik 4 valandas. Bet žinojau dėl ko stengiuos. Norėjau įgyvendinti svajonę – Lietuvoje įkurti savo verslą“, – pasakojo Natalija. Pašnekovė sako, kad neužtenka turėti svajonę, kad svajonės išsipildytų, reikia daug pastangų.
Grožio paslaugos Elektrėnuose
Į Lietuvą Tomas ir Natalija grįžo prieš dvejus metus. Atėjo metas įgyvendinti svajonę, tačiau pradžioje nepavyko išvengti streso. „Grįžom į Lietuvą, laikas eina, o aš dar nieko nepradedu. Matau, kad sutaupytų pinigų mažėja, o dar niekas nepadaryta. Pradėjau stresuoti, bet susikaupiau ir pradėjau pamažu pirkti įrangą. Nusipirkau kosmetologinį epiliacijos lazerį, baldų, įvairių priemonių. Sunkiausia buvo rasti patalpas, nes Elektrėnuose mažas pasirinkimas. Sužinojome, kad paskelbtas patalpų nuomos konkursas. Apsvarsčiau, kiek nuomos galėčiau mokėti, ir pateikiau pasiūlymą. Labai apsidžiaugiau, kai laimėjome šį konkursą“, – pasakojo Natalija. Moteris labai dėkinga savo vyrui Tomui, be kurio, sako, niekaip nebūtų galėjusi pradėti grožio paslaugų verslo. „Jis didžiausias mano ramstis, motyvuotojas ir padėjėjas“, – sako Natalija. Paklausta, ar sunku buvo Elektrėnuose įkurti verslą, Natalija sako, kad visų institucijų atstovai buvo labai malonūs, paslaugūs ir geranoriški. Verslą pavyko įsteigti sklandžiai, svarbiausia, buvo baigti lazerinės epiliacijos kursus. Taikos gatvėje esančiame savo kabinete „Epi Laser“ Natalija teikia grožio paslaugas, įvairiose kūno vietose šalina nepageidaujamus plaukelius.
Išvykdama iš Norvegijos Natalija manė daugiau niekada nedirbsianti slaugytoja. Tačiau sau duotą pažadą sulaužė pamačiusi skelbimą, kad „Gemma“ Vievio globos namuose ieškomi darbuotojai. Čia pusantrų metų ji dirbo slaugytojos padėjėja, tačiau pajutusi nuovargį, nusprendė jėgas skirti savo verslui.
Bendrauja lietuviškai
Paklausta, kokios buvo pirmosios dienos teikiant grožio paslaugas, Natalija prisimena, kad pirmoji klientė buvo buvusi vyro žmona, kuri vėliau kabinetą parekomendavo ir savo kolegėms. Natalijos pažįstamiems šis pasakojimas kelia nuostabą ir primena serialą, tačiau Natalija sako, kad šeimos gražiai sutaria ir bendrauja. Daugiausiai streso pradžioje Natalijai kėlė kalbos barjeras. „Viena pirmųjų klienčių buvo jauna mergina, kuri nekalbėjo rusiškai. Pasakiau, laba diena, o tada kaip papūga vis klausiau, ar viskas gerai. Viskas gerai? Gerai, – atsakydavo ji. Kai atsisveikinau, buvau visa raudona iš gėdos. Nusprendžiau, kad reikia kuo greičiau mokytis lietuvių kalbos“, – prisimena Natalija. Per dvejus metus pašnekovė puikiai pramoko lietuvių kalbą. Klientėms žinutes rašo lietuviškai, kabinete bendrauja lietuviškai ir labai stengiasi tobulinti kalbos įgūdžius. Natalija pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra lengva, dažnai supainioja tokius žodžius kaip mokytis ir mokyti, sunku įsidėmėti vyriškos ir moteriškos giminės žodžius, neįprasta, kad durys visada yra daugiskaita ir pan. Tačiau pabendravus su Natalija Ruseckiene, sunku patikėti, kad Lietuvoje ji gyvena vos dvejus metus. Moteris itin komunikabili, sklandžiai kalba lietuviškai, nuoširdžiai bendrauja – būtent tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl klientai vėl ir vėl sugrįžta į jos kabinetą. Ji sako, kad klientų ratas auga perduodant informaciją iš lūpų į lūpas.
Namai ten, kur šeima
Į Lietuvą Natalija atsivežė ir sūnų, kuris dirba logistikos bendrovėje. Pašnekovė didžiuojasi, kad jos sūnus lietuviškai kalba beveik be akcento.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje daugybė žmonių, kurie šalyje gyvena dešimtmečius, tačiau lietuviškai nekalba, kartais net demonstratyviai. Natalija sako, kad tokie žmonės neturėtų stebėtis, jei sulaukia nemalonių pastabų ar priekaištų. „Jei gyveni šalyje, tai turi mokėti tą kalbą, turi stengtis, dirbti, o ne laukti, kol tau kažką duos“, – sako Natalija. Pašnekovė sako, kad Lietuvoje niekada nepajuto diskriminacijos. Jai patinka Lietuva, patinka Elektrėnai ir čia gyvenantys žmonės. Natalija sako, kad šiandien jai Lietuva yra namai, nes namai yra ten, kur yra šeima. Natalija būtų laiminga, jei į Lietuvą gyventi atvyktų ir mama, tačiau ji nenori keltis iš savo namų, nepaisant to, kad didžioji dalis Sumų yra subombarduota. Kieme sprogus bombai, be langų ten stovi ir Natalijos butas. Pašnekovė pasakojo pernai buvusi gimtajame mieste, prisiminus, kaip viskas sunaikinta, akyse kaupiasi ašaros. Tačiau ašaras Natalija sulaiko. Jos gyvenimo filosofija – mąstyti ir gyventi pozityviai.