Elektrėnų meno mokyklos direktorė Ieva Tijūnėlienė
Smuiko mokytoja, mokomųjų knygų autorė Ieva Tijūnėlienė Elektrėnų meno mokyklai vadovauja beveik metus. Ji sako, jog mokykloje jaučiasi esanti savo vietoje, o pirmieji vadovavimo metai buvo kupini spalvų, greičio ir augimo. Su direktore kalbamės apie mokyklos pulsą, naujus vėjus, jaunų mokytojų mentorystę ir specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų meninį ugdymą.
Daug metų buvote smuiko mokytoja. Ar vadovaudama Elektrėnų meno mokyklai dar turite galimybių mokyti smuikavimo?
Daugiau kaip dvidešimt metų dirbu smuiko mokytoja, nors esu profesionali altistė. Abu instrumentus valdau neblogai, bet pedagoginį darbą dirbu su pradedančiaisiais smuikininkais. Šiuo metu pedagoginę veiklą tęsiu – turiu keletą mokinių Trakų meno mokykloje.
Esate meniškos sielos žmogus, o dabar dirbate administracinį darbą. Ar nepasigendate kūrybiško darbo?
Administracinė veikla mane lydi kone dešimtmetį. Esu dirbusi Trakų rajono savivaldybės administracijoje, meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, tad patirties turiu.
Tarp daugybės dokumentų, tvarkų, taisyklių ir įsakymų kūrybiškas požiūris visada labai padeda.
Kaip apibūdintumėte pirmuosius vadovavimo metus Elektrėnų meno mokykloje?
Šie metai buvo labai turtingi, spalvingi, sodrūs ir greiti. Toks jausmas, kad esi įvykių sūkury, kuriame kiekviena nauja diena atneša vis kitokių patirčių ir galimybių. Manau, tai yra natūralu naujoje pozicijoje. Buvau tam pasiruošusi.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte pradėjusi vadovauti šiai mokyklai?
Reikėtų pradėti nuo to, kad vadovo pozicija buvo nuoseklus žingsnis mano karjeroje. Daugiau kaip du dešimtmečius dirbau pedagoginį darbą. Per tuos metus išbandžiau įvairias mokytojo darbo veiklos sritis: vadovavimą projektams, metodinių pranešimų skaitymą, seminarų organizavimą ir kt. Esu išleidusi tris mokomąsias knygas jauniesiems smuikininkams. Mano, kaip mokytojos, veikla tikrai neapsiribojo vien tik darbu klasėje. Tuo pat metu aš mokiausi. Esu įgijusi ir viešojo administravimo, ir vadybos magistro laipsnius. Tad apsisprendimas vadovauti mokyklai buvo natūralus žingsnis. Ar buvo iššūkių? Sakyčiau, ne iššūkių, o naujų profesinių patirčių. Jos mane augino per šituos metus ir kaip žmogų, ir kaip profesionalą.
Koks kolektyvas Jus pasitiko?
Kolektyvas, į kurį atėjau, yra nepaprastai brandus ir susitelkęs. Esu labai laiminga, kad mane priėmė. Metai – gana trumpas laikas tapti bendruomenės dalimi. Aš jaučiuosi ja esanti. Tikiuosi, kad taip pat jaučiasi ir mano kolektyvas.
Kokias naujoves mokykloje išskirtumėte?
Mokykloje juntamas gana ryškus kolektyvo atsinaujinimas. Šiuo metu čia dirba dvylika mokytojų, kurių profesinė patirtis yra minimali. Žvelgiant į bendrą Lietuvos kontekstą, kur mokyklose didžiąją dalį kolektyvų sudaro vyresnio amžiaus mokytojai, galime pasidžiaugti. Šiuo metu Elektrėnų meno mokyklos mokytojų amžiaus vidurkis – apie 40 metų.
Kokius pokyčius planuojate įgyvendinti?
Visuomenėje dažnas lūkestis, jog, atėjus naujam vadovui, staiga bus įgyvendinami pokyčiai, reformos ar kitos naujovės. Aš manau, jog iš karto tai padaryti yra labai sunku ir net žalinga. Mano svarbiausias tikslas buvo per pirmuosius metus labai gerai pajausti, kaip funkcionuoja mokykla, kaip vyksta kasdieniai procesai joje, suvokti, kokios mokyklos stiprybės, kurios sritys reikalauja tam tikro pasitempimo, galbūt – procesų tobulinimo. Norėjau perprasti mokyklos kultūrą, pamatyti, kaip bendradarbiauja mokytojai. Per šiuos pirmuosius metus siekiau pažvelgti į viską tarsi iš šalies, objektyviai ir įvertinti. Man tai padaryti buvo gana nesudėtinga, nes kaip ir anksčiau minėjau, neturiu jokių išankstinių patirčių, profesinių sąsajų nei su kolektyvu, nei su mokyklos aplinka.
Na, o įvertinus įstaigos stiprybes ir silpnybes, galima pradėti įgyvendinti naujus dalykus. Ir keletas naujienų tikrai yra. Šį rudenį pradėjome vykdyti teatro ugdymo programą. Tai naujas, šviežias gūsis meno mokykloje. Šiuo metu bandome, žiūrime, ar ši meno sritis patiks elektrėniečiams. Viliuosi, kad teatras prigis, nes aš teatrą matau daug plačiau negu tik kaip meno sritį. Tikrai labai norime, kad vaikai išmoktų sklandžiai kalbėti, kad mokėtų reikšti savo mintis, kad būtų drąsūs prieš publiką, nesvarbu, kur ta publika yra – scenoje ar gyvenime. Labai kviečiu visus prisijungti prie teatro ugdymo programos, kurią mūsų mokykloje veda šauni, charizmatiška teatro aktorė Asta Baukutė.
Kokios pagrindinės Jūsų vizijos Elektrėnų meno mokykloje per artimiausius 3–5 metus?
Pirmas darbas, kurį man teko padaryti atėjus į vadovo poziciją – parengti naujo laikotarpio įstaigos strateginį planą. Visi susitarėm, kad Elektrėnų menų mokykla dabar ir ateityje bus ta mokykla, kurioje visiems gera mokytis, kurti ir augti. Ši mintis tapo mokyklos vizija. Joje užkoduoti trys mums svarbūs žodžiai – mokytis, kurti, augti. Juk mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir vadovai, ir mokytojai, ir tėveliai. Mes visi čia kuriame kiekvieną dieną: muzikuojame, tapome, atliekame kažkokį teatro etiudą. Kartais rašant įsakymą taip pat reikia tam tikrų kūrybinių gebėjimų. Per kūrybą augame ir bręstame kaip asmenybės.
Šiemet inicijavote profesinę pagalbą pradedantiesiems mokytojams. Papasakokite daugiau.
Šiuo metu mokykloje dirba gausus būrys jaunų mokytojų. Su entuziazmu bei motyvacija visi jie yra pasiruošę įsitraukti į aktyvią pedagoginę veiklą. Natūralu, jog daugeliui šių mokytojų stinga dalykinės patirties. Taip jau yra, kad tokiose mokyklose kaip mūsų, paprastai yra po vieną dalyko mokytoją: vienas mušamųjų mokytojas, vienas saksofono mokytojas, du arba vienas gitaros mokytojai ir t.t. Tad užtikrinti dalykinę mentorystę – sudėtinga. Pasitarusi su kolegomis, kitų meno ir muzikos mokyklų vadovais, subūriau šešias Lietuvos meno ir muzikos mokyklas į mentorystės projektą „AUK“. Pagrindinis projekto tikslas yra užtikrinti palankias sąlygas pradedančiųjų meno dalykų mokytojų integracijai ir profesiniam augimui. Kiekvienas projekte dalyvaujantis mokytojas turi mentorių, mokytoją meistrą, įgudusį ir patyrusį profesionalą. Visus šiuos mokslo metus jaunieji mokytojai bus lydimi, kuruojami įvairiais klausimais. Mentoriai stebės atviras pamokas, konsultuos, reflektuos, dalinsis savo patirtimi, rems ir palaikys sudėtingose situacijose.
Jūsų mokykloje mokosi ir specialių poreikių turintys vaikai. Kaip sekasi?
Pavasarį susipažinau su Asta Petravičiene, asociacijos „Elektrėnų krašto ypatingų vaikų namai“ pirmininke. Daug diskutavome apie tai, kaip galėtų vaikai su specialiaisiais poreikiais integruotis į meno mokyklos veiklas, pagal kokias ugdymo programas galėtų mokytis.
Mokyklai tai yra didžiulis iššūkis, nes tokios patirties neturime daug. Teoriškai mokytojai yra pasiruošę, bet dirbti praktiškai – visai kas kita. Kiekvieno vaiko istorija individuali. Šiemet išdrįsome, pabandėme – keletas vaikų mokosi muzikuoti pagal mėgėjų specialiųjų poreikių ugdymo programą. Esu labai dėkinga mamoms. Jos nepaprastai geranoriškai, su dideliu rūpesčiu ir įsitraukimu dalyvauja pamokose, reaguoja į mokytojų komentarus. Bandome naują ugdymo sritį. Stengsimės įgyti patirties bendradarbiaudami. Veikiausiai ateityje teks vis labiau ir labiau pasinerti į šią temą.
Kaip norėtumėte užbaigti šį pokalbį?
Pabaigai norėčiau pasakyti, jog aš esu nepaprastai dėkinga ir likimui, ir susiklosčiusiai situacijai, kuri mane atvedė į Elektrėnus. Tikėjausi, kad čia manęs lauks naujos patirtys, bet nesitikėjau, kad tokios teigiamos.
Už tai esu labiausiai dėkinga žmonėms, kurie mane supa. Nepaprastai šaunus kolektyvas, darbuotojai, mokytojai, palaikanti savivaldybės administracija. Tikrai jaučiuosi šitoje pozicijoje labai reikalinga. Dėl to tik dar labiau norisi ieškoti naujų idėjų, jas įgyvendinti ir vesti mokyklą į priekį.
Ačiū už pokalbį.
Užrašė Virginija Jacinavičiūtė