Geografas R. Krupickas:gyvenimas Tėvynei

Geografas Rimantas Krupickas

„Mes išvaikščiojom visą Tėvynę
Užmirštais prabočių takais –
Nuo Algimanto lyg Gedimino,
Vien tik Pietario mums primintais.

Piliakalniais, parkais, sodybomis
Mes gaivinome savo sielas;
Nors kai kur jų telikę apydėmis,
Kurias gal tik poetai supras…

Maratonai jos grožybę ir vertes
Lyg takų tinklu susiejo,
Palikuoniams nužymėdami gaires,
Kad mūs dienos nenuklystų vėjais…

O svajonės toli nuviliodavo
Lig Tian Šanio ir Andų uolėtų;
Įsismaginę jos nesustodavo,
Žemės rutulį net apibėgę…

Mus lydėjo Vydūnas, Krėvė ir Maironis,
Kuriems pritarė dainių, poetų šimtai,
O vaizduotėse degė Čiurlionio
Įkvėpimo pagauti vaizdai.

Protėvių garbei ąžuolus sodinom
Šventoje žemėj Lietuvos –
Kad nebeliktų, kas nežino,
Garbės tos, amžiais apgintos.

Šias eiles, nusakančias iš esmės viską apie 2012 m. Anapi­lin išėjusių bičiulių ir bendra­žy­gių Vaclovo Panumio ir Riman­to Krupicko gyvenimo motto, paskyrė kraštovaizdžio archi­tektas Kęstutis Labanauskas.
Man apie R. Krupicką rašyti ir lengva, ir tuo pat metu sunku. Lengva, nes teko pažinti šį šviesų žmogų. Daugiausiai su Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Geografijos katedros docentu yra tekę bendrauti studijų metais jo suburto Lunatikų klubo žygių metu. Tarp kelionių virusu užsikrėtu­sių instituto studentų sklido pasakojimai apie žiemos naktimis mėnesienoje po Vilniaus apylinkes, o kartais ir gerokai toliau, slidėmis keliaujančius nutrūktgalvius, ant aukščiausio žygio metu pasitaikiusio kalno priesaiką išgalvotai dievaitei Lunai duodančius klubo naujokus, kurie savo priesaikos tvirtumą privalėdavo įrodyti pirmieji nusileisdami nuo kalno. Jau pažinties su vienu iš šio klubo neoficialiu prezidentu (kitas – Bronius Vaičiulis) pradžioje nustebino paprastas R. Krupicko bendravimas. Buvau vos aštuoniolikos sulaukęs neapsiplunksnavęs pirmakursis, tačiau tuo metu jau labai daug pasiekęs dėstytojas bendravo kaip lygus su lygiu. Šiandien tai gal ir nelabai stebintų, tačiau sovietmečiu tokie studentų ir dėstytojo santykiai atrodė neįprastai. Kita vieta, kur dažnai tekdavo sutikti R. Krupicką, – Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus keliautojų klubo organizuojami 100 km pėsčiųjų keliautojų maratonai. Iki šiol dar verda simboliniai ginčai, kurį Lietuvos žygeivį galima būtų pakrikš­tyti šio renginio pradininku, neabejotina tiesa ta, jog R. Krupickas yra vienas iš realių pretendentų į šį garbingą vardą. Pasak jau minėto V. Panumio, „100 kilometrų ėjimo maratoną sugalvojo ir 36 metus jį rengė Rimas. Įkūrus Mokslų akademijos turistų klubą, jis sakė: „Mūsų klubas turi turėti išskirtinį renginį – tokį, kokio niekas neturi“. Simboliška, kad jau sunkiai sirgdamas, R.

Krupickas subrandino ir pateikė idėją 2009 m. Smalininkuose surengtam maratonui, prie kurio organizavimo, deja, jis jau nebeturėjo jėgų prisidėti. Suprasti, kiek šis tradicinis renginys yra išskirtinis ir svarbus, gali padėti sausi istoriniai faktai – pirmasis maratonas įvyko 1974 m. Rūdiškių apylinkėse, o šiemet Zarasų rajone ošiančioje Gražutės girioje keli šimtai sportinio turizmo entuziastų penkiasdešimt antrą kartą rinkosi įveikti 100 km iššūkį. Malonu prisiminti, kad kelis dešimtmečius pagrindinį komandinį maratono prizą – simbolinę medinę keliautojo lazdą – laimėdavo Elektrėnų žygeivių ­komanda!
Lunatikų klubas ir 100 km pėsčiųjų maratonas buvo tik dvi iš daugelio R. Krupicko sumanytų ir įgyvendintų idėjų. Pabaigus studijas ir pradėjus dirbti mokytoju Elektrėnuose, po gero dešimtmečio sužinojau, kad su dėstytoju esame kone kaimynai. Nuo Elektrėnų iki Gilučių kaimo, kuriame įsikūrė R. Krupickas, mažiau nei dešimt kilometrų. Tuomet apie R. Kru­picko veiklą daugiau girdėjau iš kartu su juo dirbusių kolegų pasakojimų ir spaudos puslapių. Būtent taip sužinojau, kad R. Krupickas padarė atrodo neįsivaizduojamą dalyką – geografinį atradimą XXI a. Lietuvoje. Pasirodo, tai įmanoma net nedideliame krašte, kuriame nėra nei neįžengiamų miškų, nei nepasiekiamų kalnų. Kaip savo prisiminimuose rašo etnologas profesorius Libertas Klimka, nežinia „koks vėjo gūsis ar saulutės blyksnis Rimantui pašnibždėjo šią paslaptį“, tačiau apie tai, kad ilgus metus aukščiausiu Lietuvos tašku laikyta Juozapinės kalva Medininkų (Vilniaus raj.) apylinkėse tokia nėra, R. Krupickas kalbėjo ne kartą. Tačiau viena yra kelti hipotezę, o visai kita ją įrodyti. Tai jo iniciatyva buvo padaryta tolimaisiais 1978 m., nustačius, kad už kelių šimtų metrų nuo Juozapinės esanti bevardė aukštuma yra net (!) 1 metru aukštesnė. Ne tik įrodė, bet ir paskelbė žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. Nepaisant to, dar kelis dešimtmečius oficialiuose sovietinės valdžios institucijų leistuose žemėlapiuose aukščiausiu Lietuvos tašku buvo nurodyta Juozapinė. Ir tik 2002 m. atsitiktinio susitikimo su garsiu alpinistu Vladu Vitkausku metu galutinai subrendo planas įteisinti geografo atradimą. Su žemėtvarkos biurokratija nesusidūrusiems sunku įsivaizduoti, kokius kelius teko pereiti R. Krupickui ir jo bendraminčiams, susibūrusiems į neformalią iniciatyvinę grupę. Galų gale, 2004 m. pavasarį oficialiai buvo patvirtinta, kad aukščiausio Lietuvos taško aukštis yra 293,842 metrai virš jūros lygio. Lietuvos geografų draugija, kurios prezidentu tuomet buvo R. Krupickas, 2005 m. surengė konkursą viršūnės vardui parinkti. Nutarta kalvai suteikti Aukštėjo – aukščiausios baltų dievybės vardą, kurį Lietuvių kalbos komisija patikslino ir galų gale liko Aukštojas. Kaip prisimena šių įvykių liudininkai, nerimą kėlė galutinis vietovardžio įteisinimas Vilniaus rajono savivaldybės taryboje. Įtariai į svečių iš Vilniaus sumanymą žiūrėjusius vietos politikus patikinus, kad pavadinimą reikia suteikti ne istoriniam, o geografiniam objektui, viskas baigėsi sėkmingai.

Nuo Aukštojo kalvos R. Krupickas pradėjo dar vieną savo epinį sumanymą – žygį pėsčiomis per Lietuvą, kurį simboliškai pavadino „Paskui rasos lašą“. Rytų Lietuvoje pradėtą kelionę jis pabaigė Vakarų Lietuvoje, Baltijos jūros pakran­tėje Šventojoje. Žygeivis savotiškai norėjo pakartoti Saulės kelią iš rytų į vakarus. Žygio įspūdžius R. Krupickas surašė to paties pavadinimo knygoje. Joje jis pateikė ne tik aplankytų vietų aprašymus, bet samprotavimus apie gamtosaugą, istorinę atmintį, kultūros ir politikos aktualijas. Šiuo žygiu R. Krupickas vykdė prieš daugelį metų kartu su keliais bendraminčiais Punios šile duotą priesaiką – nė vieno žygio be tikslo. Vargu ar atsiras istorikų, kurie būtų girdėję apie Punios sutartį. Gūdžiame sovietmetyje, 1966 m. liepos 3 d., gru­pelė jaunų nenuoramų pasirašė sutartį, kurioje deklaravo, kaip turi gyventi ir keliauti žygeivis. Be R. Krupicko, tarp pasirašiusių buvo Gediminas Ilgūnas, 1990 m. kovo 11 d. tapęs Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo ak­to signataru, Algimantas Jucevičius, šiandien tituluojamas Lietuvos žygeivių patriarchu. Punios sutartis buvo savotiškas moralinis kodeksas, kuriame buvo paskelbti svarbiausi keliaujančio principai: „nuolat siekti žygių tikslingumo, aiškaus, akcentuoto tikslo. Išsamios informacijos pagalba žygyje plėsti jo dalyvių akiratį, pasaulėžiūrą, žinias apie savo kraštą, ugdant juose sveiką patriotinę dvasią bei meilę savo kraštui ir jo šeimininkui – žmogui“. Įdomią šios sutarties pasirašymo smulkmeną savo prisiminimuose pateikė V. Panumis. Pasak jo, vengiant visur komunistinės santvarkos priešus įžiūrinčio sovietinio saugumo, sutartis buvo surašyta ranka ir tai padaryti buvo paprašyta visiškai atsitiktinės mokinukės iš Marijampolės (tuomet miestas vadintas Kapsuku), kurios vardo šiandien jau niekas nebeprisimena. Šių eilučių autorius, studijų metais (1980–1985 m.) aktyviai keliavęs po Lietuvą ir buvusią Sovietų Sąjungą, gali paliudyti – nors net neįsivaizdavome, kad gali būti toks dokumentas, tačiau mūsų žygių ­vadai, o vėliau ir patys ėmę vadovauti kelionėms, natūraliai laikėmės Punios sutartyje deklaruotų principų, net negalvodami, kad galima elgtis kitaip.

Žygį „Paskui rasos lašą“ R. Krupickas ketino pratęsti pėsčiomis pereidamas Europą iš šiaurės į pietus. Maršrutas buvo suplanuotas ilgiausiu Europos meridianu – nuo šiauriausio mūsų žemyno taško Norvegijos Nordkapo kyšulyje, iki Tenaro kyšulio Peloponeso pusiasalyje Graikijoje. Šis meridianas kerta 10 valstybių – Norvegiją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Gudiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją ir Graikiją. Kelionei papildomą prasmę (prisiminkime Punios sutartį!) suteikė ir tai, kad šiuo meriadianu XIX a. pradžio­je buvo išvestas Struvės geodezinis lankas – astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės vardu pavadinta apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti. Mokslininko atlikti matavimai taip pat parodė, kad Žemė nėra idealus rutulys. Nuo 2005 m. Struvės geodezinis lankas yra įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą kaip išskirtinė kultūrinė vertybė. 2008 m. birželio 27 d. pradėjęs kelionę, R. Krupickas perėjo Norvegiją ir dalį Suomijos. Po 700 km supratęs, kad pėsčiomis einant sumanymo įgyvendinti negalės, ketino toliau keliauti automobiliu, rašyti dienoraštį, o gal ir kurti filmą. Deja, keliautojo jėgos jau seko. Skaitydami šios kelionės dienoraščius, pirmą kartą išspausdintus prisiminimų knygoje „Turiu eiti“, atskleidžiame dar vieną daugialypės R. Krupicko asmenybės briauną. Mums visiems įprastą žodį „maršrutas“ dienoraščio autorius pakeičia savo paties sugalvotu lietuvišku naujadaru „keltąsa“. Tai ne vienintelis jo pasiūlytas tarptautinę sąvoką turintis pakeisti lietuviškas žodis. Pavyzdžiui, rezervatus R. Krupickas siūlė vadinti saugomijomis. Deja, niekur neteko perskaityti, kokiais argumentais R. Krupickas grindė šių ir kitų naujadarų kūrimo poreikį, todėl belieka pateikti savąją nuomonę – lietuviškai pavadinus tiek pačiam svarbius, tiek jo nuomone ir kitiems turinčius būti svarbiais dalykus, lietuviai geriau supras jų reikšmę Lietuvos gyvenimui bei jos ateičiai.
Savo profesinės karjeros pradžioje dirbęs administracinį ir mokslinį darbą Respublikinėje vandens išteklių valdyboje, o paskui Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje, vėliau R. Krupickas darbą tęsė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kuriame 1983 m. apgynė disertaciją. Taip šį jo gyvenimo posūkį prisimena jau ne kartą cituotas V. Panumis: „Perėjimo (iš mokslinio darbo prie pedagoginės veiklos (teksto autoriaus pastaba) (…) motyvus aiškino taip: kad savyje kaip mokslininke nemato perspektyvos, kad jam tai pabodo. Šis jo pasirinkimas mūsų šaliai buvo didelė laimė. Tie 30 metų, praleistų pedagoginiame institute, buvo be galo vaisingi. Geografijos mokytojai buvo suburti į didelę šeimą, kurią kasmet papildydavo vis nauji žmonės. Kur benuvažiuodavome, visur jis rasdavo savo mokinių, kurie nebuvo apkiautę, o visuomeniškai aktyvūs, gebantys spręsti įvairius klausimus. Šis Krupicko „klanas“ buvo didžiulis“. Skaitant geografijos specialybės studentų prisiminimus apie studijas, daugeliui jų ypatingą vietą užima ne paskaitos ar seminarai auditorijose, o tolimoji geografijos praktika. Vienas iš šimtų buvusių R. Krupicko studentų, geografijos mokslų daktaras Virginijus Gerulaitis tolimąsias praktikas prisimena: „Tai daugialypis studijų procesas, apimantis mokslą, bendravimą ir išbandymus, todėl labai glaudžiai susijęs su praktikos vadovu, gebančiu suderinti tyrimus, keliones ir nuo­tykius. Daugumai Lietuvos geografijos mokytojų tokiu žmogumi tapo Rimantas Krupickas, tolimosios geografijos praktikos tradicijų kūrėjas ir vadovas“. Tolimųjų praktikų geografija labai plati – Alpės Šveicarijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Tatrai Čekijoje ir Slovakijoje, Balkanų ir Anatolijos pusiasaliai. Be abejo, čia išvardintos toli gražu ne visos tolimųjų praktikų keltąsos. Dirbdamas Pedagoginiame institute, R. Krupickas neapsiribojo vien darbu su studentais. Jis norėjo, kad kuo daugiau moksleivių pajustų geografijos mokslo žavesį ir naudą kasdieniame žmogaus gyvenime. Būtent siekdamas šių tikslų, 1986 m. jis su kolegomis įsteigė Jaunųjų geografų mokyklą, 1988 m. pradėjo organizuoti respublikines geografijos olimpiadas moksleiviams. „Labai norėjome, kad olimpiada nebūtų sausa, kameralinė. Juk tai geografijos olimpiada! Norėjome kažko išskirtinio“ – taip R. Krupicko lūkesčius prisimena jo studentė, vėliau tapusi kolege Aušra Narbutaitė-­Jorgensen.
Neįmanoma viename straipsnyje aprašyti labai plačios R. Krupicko mokslinės ir visuomeninės veiklos, paminėti visų jo atliktų darbų, suvokti daugialypes jo sumanymų prasmes. Todėl trumpai paminėsiu dar kelis jo gyvenimo epizodus – Lietuvos geografinio centro Kėdainių rajone įteisinimas ir paminklo šioje vietoje pastatymas, iniciatyva sodinti Lietuvos tautinį ąžuolyną Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, Vilkaviškio rajone, pastangos tinkamai pažymėti geografinį Europos centrą prie Bernotų piliakalnio Vilniaus rajone, laikraščio „Geografijos aidai“ leidyba ir jo redagavimas. R. Krupicko aktyvi ir aiški pilietinė pozicija Atgimimo sąjūdžio metu lėmė, jog jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą 1988 m. spalio 22–23 d. Neabejotinai R. Krupicko asmenybės ir veiklos įvertinimas buvo jo dukros Dovilės Krupickaitės paminėtas faktas, kad būtent jos tėtis 1990 m. pavasarį gavo siūlymą tapti pirmosios atkurtosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės švietimo ministru, kurio jis atsisakė.
2009 m. spalio 23 d., nugyve­nęs įdomų ir labai prasmingą gyvenimą, R. Krupickas, sulaukęs vos šešiasdešimt šešerių metų, mirė ir buvo palaidotas Gilučių kapinėse. Ir net Anapilin iškeliavusio Lietuvos patrioto, mokslininko, moky­tojo ir keliautojo atminimas gyvuosius kviečia keliauti. „Jei kada važiuosi Vilniaus–Kauno keliu pro Elektrėnus, surask šiek tiek laiko ir už Elektrėnų pasuk Jonavos keliu. Už pusantro kilometro rodyklė nukreips­ Tave į Gilučių kaimą. Asfaltuotu keliu pervažiavęs Gilučių kaimą suk į kairę ir už posūkio, maždaug už 100 metrų, dešinėje miške pamatysi Gilučių kapinaites. Įėjęs pro vartelius suk į dešinę palei kapus. Nereikės nė šimto žingsnių – ir pamatysi kapą su labai gražiu mediniu kryžiumi – esperantininkui Jeronimui Gudeliui, Rimo uošviui, gyvenusiam 99 metus, kasdien nueidavusiam reikalingą žingsnių skaičių. Šalia jo ilsisi ir mūsų Rimas, gyvenęs tik 66 metus. O jei dėl ko negalėsi nukeliauti tų mažiau nei dešimt kilometrų, prisimink Rimą, jo puoselėtą ir garsintą mūsų Tėvynę Lietuvą ir padaryk ką nors gero jai. Bent pakelk kitų numestą šiukšlę ir mūsų tūkstantmetei Lietuvai nuo veido nubrauksi vieną raukšlelę. Jei taip padarysime visi, mūsų Tėvynės veidas visada liks jaunas ir gražus“, – taip netikėtai mirusį savo bičiulį ir bendražygį ragino prisiminti artimai su juo bendravęs V. Panumis. Nors niekada nebesužinosime, ar tokiais pat žodžiais meilę Lietuvai parodyti būtų raginęs Rimantas Krupickas, tačiau visas jo gyvenimas neabejotinai buvo skirtas gražinti ir garsinti Tėvynę.

Straipsnį paruošė:
Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius
Ruošiant straipsnį buvo panaudota knygos „Turiu eiti“ (sudarytojai: A. Narbutaitė – Jorgensen, L. Vasilevičienė, S. Pranculienė), Vilnius, 2019) medžiaga

Archyvinės nuotraukos