Genovaitė Jūra Visockytė Kizik, atradusi pasitikėjimo, vilties ir gerumo kelius į jauno žmogaus sąmonę

Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso sveikinimas 40 metų pedagoginio darbo stažo proga

Janina Girsė

Prisimindami Elektrėnų sa­vivaldybės mokyklų istoriją, pasakojame apie pedagogus, kurie savo nuoširdžiu darbu gebėjo atrasti pasitikėjimo, vilties ir ge­rumo keliukus į jauno žmogaus sąmonę, kad šie taptų jų gyvenimo vieškeliais. Šiandien švietimui rūpi vienokios problemos, nors jų būta visada, tačiau sąlygos šioms įgyvendinti daug lengvesnės, negu būta sovietmečiu. Tuomet, kad išgyventum ir liktum darbe, turėjai nertis iš kailio – mokomąsias priemones, renginių dekoracijas ir aprangą šventėms gaminti patiems, ne visi tėvai išgalėjo padėti. Tik jauni pedagogai, matydami vaikų akyse vilties kibirkštėles, aukodavo visą savo laisvalaikį, kad mokslai sektųsi, organizuojamais renginiais liktų patenkinti ne tik jie ir jų tėveliai, bet ir valdžia. Mokytoją Jūratę Kizik pažįsta Vievio miestelio gyventojai ir maloniai užkalbina susitikę gatvėje. Amžius nepakeitė mokytojos ­nuotaikos ir noro džiaugtis gyvenimu. Ji mielai sutiko papasakoti apie save. Vievio „Sėkmės užeigoje“ abi buvusios mokytojos buvome svetingai sutiktos ir pavai­šintos. Su Jūrate kalbėjomės kaip seniai nesimačiusios bičiulės.

Jeigu asmens gyvenimą skirstytume tarpsniais, tai Jūratės Kizik pedagoginę veiklą Vievyje galima skirstyti pagal vadovus. Ji Vievio pradinėje mokykloje dirbusi prie šešių direktorių. Bet apie tai vė­liau. Iš pradžių atverskime Visockių ­šeimos kalendorių. Jis ypač geografiškai platus, bet apsistokime ties Degulių kaimu šalia Utenos.

Tėviški tėvai
Buvo kolektyvizacija. Tėvas Jonas Visockis nenorėjo savo žemės atsisakyti. 5 vaikai. Šeimos galva į kolūkį stoti nenorėjo, o išlaikyti šeimą reikėjo. Atvažiuoja komisija iš Utenos, tėvas vėl atsisako. Tai karvę ar kokį kitą gyvulį išsivaro. Labai daug ką konfiskavo. Liko paskutinis arklys. Kai išgirsdavo, kad komisija atvažiuoja, išjodavo su juo į mišką. Daug ką praradęs, visgi turėjo įstoti. Paskutinis. Kaunietis yra kaunietis. Dėl to ir Jūra mane pavadino. Mes, vaikai, buvome darbštūs. Į mokyklą toli: 4 km – į pradinę, 7 km – į septynmetę. Kelias? Kalniukai, vieškeliai… Kai užpusto, ir jų nesimato, tai tėvas nuveža rogėmis. Beeidami mokydavomės: kartojom prancūzų kalbos žodžius ir kitką. Viską išmokstame žodžiu, o grįžus namo, reikia mamai padėti. Po darbo prie žibalinės lempos atliekame rašto darbus. Tėvai buvo labai tėviški, supratingi. Kai baigėm 7 klases, dvi vyresnės seserys įstojo į mediciną, pačios stengėsi išsilaikyti. Ir aš galvojau būti gydytoja. Šeimoje buvau darbščiausia. Girdžiu, tėvai vakare kalbasi apie mane, kad aš esanti labai darbšti, tai paliks mane kolūkyje. Atsakiau, kad pabėgsiu. Tėvas paprieštaravo. Vėliau girdžiu kalbantis, kad, jei aš pabėgsiu, jiems bus gėda per visą kaimą.

Švenčionėlių pedagoginė mokykla
Išvažiavau į Švenčionėlius 14 metų. Reikėjo egzaminus išlaikyti, gauti stipendiją. Labai džiaugiausi, kad įstojau. Pedagoginėje mokykloje visko pasitaikydavo. Ir nevalgiusiai teko būti. Iš stipendijos nuomojomės butą. Pavydėjome vaikams, kurie vaikų namuose, visi apauti buvo, o mes… Sportavau, bu­vau sunkiosios atletikos grupėje. Ketverius metus studijavau, stipendiją už vasarą atveždavau tėvams. Kai per atostogas grįždavau, mamai reikia eiti dirbti į kolūkį, tai aš už ją. Per pietų pertrauką, tėvai nevertė, bet mes būdavom tokie geriečiai, vienas kito gailėjom ir padėdavome. O grįžusi dar apsi­ruošdavau, daržus paravėdavau. Taigi į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą 1954 metais įstojau, o 1958 metais baigiau. Ją uždarė, atrodo, mūsų buvo paskutinė laida. Po 50 metų susitikome šioje mokykloje. Ten šiuo metu įsikūrusi Švenčionėlių gimnazija.

Panerių vaikų namai
Paskyrimas man buvo duotas į tuometinį Vievio rajoną. Buvo pasiūlytas Vievis, Aukštadvaris,­ Semeliškės. Man, tik baigusiai mokslus ir norinčiai savarankiškai dirbti bei nepažįstančiai Vievio aplinkos, buvo nesvarbu, kur. Todėl ir atsakiau, kad, kur norit, ten skirkit, aš neprieštarausiu. Jauni inspektoriai pasiūlė man dirbti gražioje vietoje – Panerių vaikų namuose. Nežinojau, kad į vaikų namus niekas nenorėjo eiti. Einu 8 km iš Vievio. Ten apgyvendino barake, kuris ir dabar stovi. Viename kambaryje gyveno medicinos seselė, kitame auklėtoja Onutė, dainininko Miliaus mama, tada dar Zaborskaitė buvo. Ir techninis personalas. Valgydavom, ką skirdavo vaikams, ir mums nuo algos už maistą atskaičiuodavo. Dar grybų prisirinkdavom. Parduotuvės čia dar nebuvo. Tekdavo kulniuoti iki Vievio. Pati labai norėjau dirbti. Rūpėjo padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Beglobiams. Gilindamasi supratau, kokie sudėtingi jų likimai, tiesiog tragiški. Kartais ir mamos atvažiuodavo. Su vaikais susidraugavom. Kadangi aš sportuodavau, tai jie mane labai pamėgo. Vaikščiojom už rankų susikabinę. Dar dalyvaudavau varžybose Balceriškėse, ten buvo senas stadionas. Jei direktorius manęs neišleisdavo, tai vaikai eidavo pas jį ir prašydavo. Tai jie geriau susi­tvarkydavo nei aš.
Paskui ištekėjau. Vyras dirbo Vievio kultūros namuose pas Aldoną Pulauskienę vairuotoju. Vežiojo filmus. Apsigyvenome Vievyje. Tik aš 7 val. turiu būti darbe Paneriuose, o iš antros pamainos pusę pirmos naktį grįždavau. Dvejus metus taip pravaikščiojau po 8 km. Į vieną pusę ir atgal. Tuomet su Vievio direktoriumi susitarėme, kad mane priims į mokyklą, nes mokytoja Elena Balčiūnienė išeis­ į pensiją. O kad iš vaikų namų iš­eičiau, turėjau važiuoti į Švietimo ministeriją. Čia pavyko.

Vievis
Vyro šeima buvo pabėgėliai iš Baltarusijos. Jie iš pradžių vertėsi labai sunkiai. Kai vaikai buvo nedideli, vaikščiodavo po žmones, siūlydavo pagalbą. Vėliau, kai vaikai suaugo, pasidarė lengviau. Ištekėjusi gyvenau su vyro šei­ma: motina, senelė ir teta. Paskui mums davė tokį nedidelį namelį prie cerkvės. Ten mes visi ir ­gyvenome.

Tik mokytoja E. Balčiūnienė, turėjusi išeiti į pensiją, dar pasiliko. Kur dėtis? Vienas vyras dirba, o šeimą reikia išlaikyti. Laikinai trims mėnesiams direktorius pasiūlo pionierių vadovės parei­gas. Labai nenoriu, bet ką daryti? Labai sudėtingas buvo laikotarpis. Bet pragyvenome tą laikotarpį. Anyta man buvo labai gera. Pragyvenome kartu 30 metų, ji mane vadino „auksine Jūrate“. Visą laiką svajojau turėti klasę. Renginius organizuodavau, darbas nuo ryto iki vakaro, didžiausia įtampa. Bet karnavalai būdavo gražūs, viską patys siūdavome. Ir sporto šventės buvo įspūdingos. Ir kitų gerų darbų atlikdavome. Visko buvo. Užklasinė veikla buvo įvairi. Su aktyvistais penktą valandą ryto ruošdavomės išvykai į Palangą. Palapines pasistatydavome iš pradžių stadione. Visada šalia patikimi žmonės – Genovaitė Lapinskienė, Vacys Mačiulis ir aš. O nuvykę visą dieną ir naktį su vaikais džiaugdavomės jūra.

Kruopštus darbas link svajonės išsipildymo
Kai mokytoja Balčiūnienė išėjo į pensiją, svajonė mano išsipildė. Šiandien tik pagal nuotraukas galėčiau atsekti, kiek padinukų laidų išleidau. Kiekviena iš jų mo­kė gyvenimo tiesų, padėjo įveikti įvairias kliūtis, teikė džiaugsmo. Visada galėdavau pasiremti ugdytinių tėvais, todėl labai sekėsi: vaikai gerai mokėsi, su klase dažnai laimėdavome įvairius konkursus. Laikui bėgant buvau išrinkta metodinio ratelio pirmininke. Valdžia buvo kitame pastate, o mes – čia. Mokytojų kolektyvas buvo geras. Ką suplanuodavome, tą padarydavome.

Didelės permainos
Dirbau prie šešių vadovų: Vy­tauto Černiausko, Birutės Lan­činskienės, Valentino Dirsės, Ro­­mualdo Malikėno, Gintaro Do­bi­laičio, Almos Reklaitienės. Pirmasis direktorius Vytautas Čer­niauskas, kaip vadovas, buvo labai supratingas ir tolerantiškas, išmokė dirbti. Kol išmokau vesti renginius, visus metus kontroliavo, teikdavo patarimų, po metų leido dirbti savarankiškai. Į kursus ar seminarus išvažiuoju, ten pasižymiu, kas svarbu, jis išklausinėdavo, kas nau­jo, patardavo, į ką turiu atkreipti dėmesį. Jei kreipdavausi rūpimu klausimu, kartais sakydavo, kad jis šito nežino, po kelių dienų jis pažiūrėsiąs ir atsakysiąs.
Labai mažas atlyginimas slėgė. Tuomet direktorius, pats istorikas, pasiūlė istorijos pamokų. Labai sudvejojau, bet vadovas padrąsino skirdamas dėstyti man senovės istoriją. Man pačiai senovės istorija labai įdomi. Tai aš lyg ir noriu, bet ir bijau. Jaučiu, kiek sveikatos man kainuos. Prisiruošiau, kaip mokėjau, prisidariau iškarpų. Atei­na jis į pamoką ir atsisėda pirmame suole. Aš negaliu į savo užrašus pažiūrėti. Aptardamas pamoką – įvertina nuliu. Reikia mokytis. Lankys pamokas, kol gerai pravesiu. O mokinė Romantė savo auklėtojai sako, ko ji taip bijo, juk taip įdomiai veda pamokas?­ Kuo daugiau dirbau, tuo geriau sekėsi. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius, kad istoriją reikia pradėti nuo frazės, kodėl… Labai geras istorikas buvo V. Mačiulis. Kaip aš ten pamoką vedžiau, neatsimenu, bet per aptarimą jis pasakė, kad kiti nueitų pas Jūratę ir pasimokytų, kaip vesti pamoką. Tuo laiku V. Černiauskas buvo nepartinis. Galbūt tai lėmė jo direktoriavimo pabaigą, nežinau.
1967–1968 m. m. kolektyvui pradėjo vadovauti naujas asmuo. Direktorės B. Lančinskienės vadovavimo taktika buvo kitokia. Ji sudėtinga asmenybė, kartais šališka. Jos direktoriavimo metu įvyko dvi nelaimės: užsidegė mokyklos stogas ir elektra mirtinai sužalojo mokinį. Prisimenu, kad jį dar atnešė į patalpas, bandė atgaivinti, bet nepavyko.
Mokykloje direktoriaus pa­va­duotoja dirbo Marija Ba­cianskienė. Ši pedagogė buvo metodiškai stipri. Dalykiškai aptardavo pamo­kas. Pastabos buvo vertos dėmesio, ji dėstė geografiją.
Nuo 1973–1974 m. m. mokyklos direktoriumi buvo paskirtas V. Dirsė. Kaip vadovas irgi buvo geras. Tuo laiku aš buvau mokyklos tėvų komiteto pirmininkė. Mokykloje jau netilpo mokiniai, todėl atskiros klasės ir net dalykų kabinetai buvo perkelti į medinius mokyklos kieme esančius pastatus, sugrąžintas mokymas dviem pamainomis. Kai dalis pradinių klasių buvo perkeltos į tuos medinius namus, esančius šalia pagrindinio pastato, man atiteko darbas jame. Ten kurį laiką dirbau. Laikui bėgant, gavau pagrindiniame pastate patalpą, kur buvo muzikos kabinetas, o vėliau – 15 metų sandėlis. Mes su tėvais, apsiginklavę kauptukais, tą sąvartyną iškuopėme. Dirbom išsijuosę. Dažėme, tvarkėme, suremontavome klasę idealiai, net radiatorius ir sienas dramblio kaulo spalva išdažėme. Tuomet direktorius sugalvojo, kad į šią klasę reikėtų perkelti šešiamečius. Pirmą kartą užprotestavau. Mokykla skambėjo: ir direktorius, ir mokytoja rėkė. Kai grįžau iš mamytės laidotuvių, direktorius atėjo į klasę ir, pareiškęs užuojautą, pasakė, kad aš nors kartą už save pakovojau. Pripažino savo klaidą. Gerbiu tokius vadovus. Tai tokie buvo dalykai. Dėl didelio visuomeninio krūvio, pajutau, kad reikėtų skirti laiko sau: dar norėčiau studijuoti. Po 25 metų įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą ir 1989 m., įgijusi pradinio ugdymo metodikos ir pedagogikos specialybę, gavau diplomą.
Augant gyventojų skaičiui ­Vievyje, daugėjo mokinių. Jei septinto dešimtmečio pradžioje mokėsi per pusę tūkstančio, tai 1976–1977 m. m. mokėsi 1264 moksleiviai ir dirbo 67 mokytojai.

Naujoji mokykla –gimnazija, senoji – pradinukams
1979 m. buvo pastatyta nauja 1284 vietų mokykla. Pagerėjo mokymosi ir darbo sąlygos, baigėsi ­pamaininis darbas. Kadangi aš buvau aktyvi pedagogė, atėjus naujam direktoriui R. Malikėnui, nuo 1985 m., dažnai jam pagelbė­da­vau: jis – ne vietinis, tai man buvo nesunku jam patarti. Naujasis direktorius dažnai įvairiais klausimais man skambindavo. Kartą vos nesusimušėm su juo (juokiasi), jau buvau išmokusi už save pastovėti. Teisybė nugalėjo.
Nuo 1996 m. mokyklai vadovavo direktorius G. Dobilaitis. Po ketverių metų dėl savivaldybių administracinės reformos Vievis iš Trakų rajono perėjo Elektrėnų savivaldybės žinion. 2001 m. nuo vidurinės mokyklos atsiskyrė pradinė mokykla. 2018 m. šimto metų jubiliejų švenčianti pradinės mokyklos bedruomenė pakeitė savo pavadinimą į J. Milančiaus pradinę mokyklą. Jai vadovavo A. Reklaitienė.
Manau, kad dirbau gerai. Paskutinėje laidoje mokiau aštuo­nis pedagogų vaikus. Paruošiau puikiai, planavau dirbti vėl su pirmokais, tačiau atėjusi į posėdį išgirdau iš direktorės, kad esu atleista. Kam pasiguosti? Tik gerai spaudai. Penkiasdešimt metų atidavus mokinių ugdymui, teko pasiguosti straipsniu „Davė, atėmė, išvarė“ „Elektrėnų kronikoje“. Kaip ten bebūtų tačiau rugsėjo pirmoji visada suvirpina širdį. Rašydama straipsnį skandinau savo liūdesį aprašydama artėjančio rudenio grožį, laimę, kurią suteikė Vievio žmonės, patikėję mano pastangomis. Gyvenimas nestovi vietoje, aplink geri kaimynai, nuoširdūs draugai, buvę kolegos, artimieji. Buvę mokiniai ne tik dažnai pradžiugina, į ligoninę, kai buvau izoliuota dėl COVID-19 viruso, ir valgį nešė. Baigdama noriu pasakyti, kad mokytojo profesija yra pati nuostabiausia.

Mokinių prisiminimai
Kai klausiau buvusių Vievio kolegų, prieš pasirinkdama mokytojus pokalbiui, dažnas pasiūlydavo Jūratę Kizik. Vieniems imponavo mokytojos gebėjimas suburti kolektyvą ne tik darbui, bet ir visuomeninei veiklai, kitiems – kalbėjimo tonas, humoro jausmas. Buvusi Vievio mokyklos mokinė Romantė Lapinskaitė-Bučienė mokytoją Jūratę Kizik prisimena ypač šiltai, nes ši vadovavo įvairioms veikloms, vykusioms po pamokų: „Atsimenu tas vaikystės dienas, kuomet visada linksma, besišypsanti, kūrybinga, atsakinga, kantriai stengdavosi mus įkvėpti ir paguosti, padėdavo mums pasiruoš­ti šventėms. Ryškiausias prisiminimas – mokytojos Jūratės organizuo­ta ekskursija. Mums, keturioms mokinukėms, Onutei Michalčionkaitei, Nijolei Viskontaitei, Stasei Ivanauskaitei ir man, teko garbė atstovauti savo mokyklai renginyje Ukrainoje. Tai neišdildomi, šilti įspūdžiai, nes mokytoja mus mokė į gyvenimą žiūrėti pozityviai, patirti džiaugsmą. Jai buvo svarbu kurti glaudų ryšį su bendruomenės nariais, ne tik su mokiniais, bet ir su kolegomis. Mokytojai Jūratei norėčiau padėkoti už šilumą, rūpestį, meilę, palinkėti geros sveikatos ir ilgiausių metų“.

Asmeninio archyvo nuotr.