Galiausiai KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA

Lietuvos vyskupai, 1926 m. gegužės 13 d., Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo proga,
Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas (Lietuvos vyskupai)

„Galiausiai Kaišiadorių vys­kupija su katedros bažnyčia Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymo titulu, kuri šiuo metu statoma Kaišiadorių mieste, turėsianti šiuos dekanatus: Giedraičių, Molėtų, Merkinės, Stakliškių ir Žaslių“….
Vietovardžiai skamba pažįs­tamai, tiesa? Šis sakinys – ištrauka iš Popiežiaus Pijaus XI apaštališkosios konstitucijos „Lituanorum gente“, kuria įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, kitaip sakant, sutvarkyta Bažnyčios Lietuvoje administracinė struktūra. Dokumentas pasirašytas 1926 m. balandžio 4 d. Tad švenčiame Lietuvos Bažnytinės provincijos, o kartu – ir Kauno arkivyskupijos bei Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų šimtmetį.
Apie šio įvykio svarbą Bažnyčiai ir Lietuvos valstybei parašys kiti – geriau išmanantys. O man parūpo štai kas: kodėl Kaišiadorys naujai sudaromų vyskupijų sąrašo pabaigoje? Ir dar su tuo „galiausiai“. Daugybę kartų esu žvelgusi į Apaštališkosios konstitucijos skaitmeninę kopiją kompiuterio ekrane (beje, maniškė daryta iš ­originalaus nuorašo, saugomo būtent Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve), bet tik dabar susimąsčiau. Akivaizdu: naujosios vyskupijos vardijamos ne abėcėlės tvarka. Greičiausiai, surikiuota pagal dydį. O vis dėlto – ar nebus tasai „galiausiai“ – paslėpta užuo­mina: dėmesio, šita vyskupija ypatinga! (Beje, istorikai sako, kad jų Apaštališkosios konstitucijos tekste tikrai yra. Štai, kad ir pati dokumento pradžia, nurodanti, jog bažnytinė provincija sudaroma iš „visų tų teritorijų, kurios dabar yra Lietuvos Respublikos ribose“. Būtent – „dabar“. Suprask: kada nors gali būti ir kitaip! Panaši ir vyskupijų ribų detalų apibrėžimą baigianti klauzulė: „Tačiau Sau ir Apaštalų Sostui pasiliekame teisę pagal laiko aplinkybes, kada Viešpatyje matysime tai esant tinkama, minimus suskirstymus modifikuoti, pakeis­ti ar nustatyti kitaip“).
Aišku, tai tik prielaida. Bet ji nėra nepagrįsta. Mažiausioji Lietuvoje Kaišiadorių vyskupija iš tiesų turi savitą istoriją. Ar, teisingiau, priešistorę. Ir ypatingą, „as­me­nišką“ ryšį su pal. Jurgiu Matulaičiu, anuomet Apaštališkuo­ju vizitatoriumi Lietuvoje, atlikusiu ypač svarbų vaidmenį kuriant ­Bažnytinę provinciją. Tiesą sakant, amžininkai sakė tiesiai: arkivyskupas Jurgis – Lietuvos Bažnytinės Provincijos steigėjas.
Pretenzijų į „asmeninį“ ryšį su Apaštališkuoju vizitatoriumi pirmiausia turėjo Vilkaviškio vyskupija, nes iš ten, iš Suvalkijos, nuo Marijampolės Jurgis Matulaitis buvo kilęs. Ten ir savo gyvenimo aistrą – meilę pašvęstajam gyvenimui – pirmiausia atrado ir įkūnijo jau vaikystėje Marijampolėje pažinęs beišmirštančią marijonų vienuoliją, kurią atnaujino pats į ją įstodamas. Ten įsteigė ir Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris.
O vis dėlto, būtent su Kai­šia­dorių vyskupija arkivyskupą Jur­gį siejo ypatinga bendra patirtis. Nuo 1918-ųjų gruodžio iki 1925-ųjų rugpjūčio čia buvo jo kaimenė, o jis čia buvo ganytojas. Nes čia anuomet buvo Vilniaus vyskupija. Paskyrimas Vilniaus vyskupu tėvą Jurgį užgriuvo kaip nemenkas išbandymas. Ir ne tik todėl, kad Vilnius anuomet buvo ypač sudėtinga vieta, drąskoma politinių ir tautinių nesantaikų. Labiausiai trikdė ir gąsdino kitkas. Tėvas Jurgis buvo kunigas. Ir akademikas – teologijos mokslų daktaras, keletą metų su didžiuliu pasisekimu dėstęs Petrapilio dvasinėje akademijoje. Dar – profesionalus sociologas, ypač aktyviai po Rusijos 1905-ųjų revoliucijos pasidarbavęs Varšuvoje buriantis Krikščionių darbininkų sąjungai, o ir vėliau – organizuojant pagalbą Pirmojo pasaulinio karo našlaičiams. Bet visų svarbiausia – jis buvo vienuolis. Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir vyriausiasis vadovas. Štai tėvo Jurgio 1918 m. gegužės 30 d. laiško vysk. Pranciškui Karevičiui fragmentai. Jie tiksliausiai atskleidžia anuometinę jo patirtį: Viską gerai apsvarstęs po Dievo akim, matau, kad dabar jokiu būdu negalėčiau vykti Vilniun. Mūsų vienuolijos dar tik pradžia, dar viskas joje tebetvarkoma, naujai statoma: mano iš jos pasišalinimas būtų jai baisus smūgis. <…> Jau esu pradėjęs ir seserų Kongregaciją lipdyti čia Marijampolėje. Įstatai jau kone atbaigti. Be manęs ir tos sesutės turėtų pakrikti. <…> Duokite man eiti tuo keliu, kuriuo Dievo apvaizda iki šiol mane vedė ir veda. Aš, juo beeidamas, daug daugiau Dievo garbei, Bažnyčiai ir Lietuvai padarysiu. <…> Išstumtas iš tų vėžių, aš nieko nepadarysiu. <…> Taigi, ir vardan Bažnyčios labo, ir atsižvelgdamas į Dievo valią, kurią, rodos, aiškiai iki šiol mačiau ir matau, prašau, ginkite mane nuo Vilniaus. Leiskite man eiti aiškiai Dievo nurodytais keliais.
Prašymai ir įrodinėjimai ne­padėjo. Jurgis Matulaitis vyskupu konsekruotas 1918 m. gruodžio 1-ąją Kaune, o į savąją, Vilniaus katedrą įžengė gruodžio 8-ąją. Ir, nepaisant nieko, pažadėjo: Rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu. Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams, kad mokytųsi jie pažinti Dievą, maldos, klusnybės, tvarkos <…>. Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius, raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais. Neatstumsiu nuo savęs nė vieno. Santaikoje su visais gyvendamas, rūpinsiuos, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užvėja geriems. <…> Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus, būti visiems viskuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus <…>. (Iš vysk. Jurgio Matulaičio pamokslo ingreso į Vilniaus katedrą 1918 m. gruodžio 8 d. proga, cit. in: „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“, red. K. Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje)
Beje, tą dieną, tarp augalotų klierikų, parinktų nešti baldakymą, po kuriuo žengė naujasis vyskupas, buvo toks Nikodamas Švogžlys, būsimas garsus Kaišiadorių vyskupijos kunigas, publicistas, rašęs Milžino slapyvardžiu (plg. „Atsiminimai apie vysk. Jurgį Matulaitį“, Nikodemas Švogžlys-Milžinas, mašinraštis, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos archyvas).
Kažkur ten buvo ir kun. Juo­zapas Kukta – būsimasis pirmasis Kaišiadorių vyskupas – studijų laikų bičiulis, bemaž vienintelis vyskupui Jurgiui draugiškas veidas ir patikimas petys pirmosiomis dienomis sudirgusiame, susipriešinusiame, politinių ir karinių konfliktų draskomame Vilniuje. Tuojau po paskyrimo, dar beveik mėnuo iki ingreso, lapkričio 2-ąją – laiškelis: Mielasai Drauge! Kalbėjau su Kapitulos atstovais, kad pro bulla turi buti ir baltgudiškai skaitoma. Kai bus išversta baltgudiškai, gal inteiksi kam iš kapitulos. O jei pats pasirūpysi išversti, bus dar geriau. <…> Kaip galėdami švelninkite visa ką ir taikinkite visus, kad nebutų kokių susirėmimų ir nemalonumų per ingresą. Pavedu save maldoms. + Jurgis. Ir vos porai dienų po ingreso praėjus – vėl jam: Mielasai Drauge! Taryba kvietė mane rytdieną pietų. Pamiršau, kurią valandą skirti pietūs, ar 5, ar 6. – Prašau sužinoti ir man pakapelionauti. Visa širdimi atsidavęs + Jurgis. Trečiadienis 11 gruodžio. (iš vysk. J. Matulaičio laiškų kun. Juo­zapui Kuktai, mašinraštinės kopijos: Kun. P. Šulskio MIC archyvas)
Vartau pal. Jurgio Matulaičio dienoraštį – „Užrašus“. Tiksliau, antąją jo dalį, kuri taip ir vadinasi – „Vilniaus užrašai“. Ir štai – vienas po kito – šiandieninės Kaišiadorių vyskupijos parapijų pavadinimai: Aukštadvaris, Jieznas, Vievis, Joniškis, Inturkė, Molėtai, Videniškės, Merkinė, aišku – Kaišiadorys. Ir pavardės – kunigai, įėję į šios vys­kupijos istoriją: kun. Šlamas, kun. Matas Cijūnaitis, kun. Galaunia, kun. Bakšys, kun. Juozas Labukas, kun. Alfonsas Varnas… (plg. J. MATULAITIS, Užrašai, P. Subačius (ed.), FHM 4, Vilnius: Aidai, 1998)
Tiesa, vyskupas Jurgis tą Vilniaus vyskupijos dalį, kuri yra šiandienė Kaišiadorių vyskupija, asmeniškai ir tiesiogiai valdė vos porą metų. 1920-aisiais Vilniaus vyskupija tapo „perplėšta“: Vilniaus kraštas ir didžioji vyskupijos dalis ilgam atsidūrė Lenkijos sudėtyje. Lietuvoje, kitapus demarkacinės linijos, pasiliko siaura, ilga juosta – nuo Merkinės iki Molėtų. O netrukus anapus atsidūrė ir lenkų valdžios iš Vilniaus ištremtas kanauninkas Juozapas Kukta, jau minėtas artimas vysk. Jurgio bičiulis. Tad, nesant normalaus susisiekimo su tąja vyskupijos dalimi, sprendimas buvo akivaizdus: 1922 m. kovo 3 d. vysk. Jurgis Matulaitis paskyrė kanauninką Juozapą Kuktą Lietuvos Respublikai pri­klausančios Vilniaus vyskupijos dalies administratoriumi.
Ir vėl – vysk. Jurgio laiškai. Geras trisdešimt adresuotų „Jo Malonybei Kun. Kanauninkui J. Kuktai Kaišedoryje”. Štai vienas pirmųjų: Carissime! Laišką, 5. X. 1922 rašytą iš Kaišedorio esu gavęs. Labai dėku už žinias ir pranešimą. – Pasaulinė Valdžia čionai, matyt, nepatenkinta, kad Tamista skirtas esi tos dijecezijos dalies administratoriumi. Varšavos Delegatas p. Romanas klausė kuriją, ar tai esanti tiesa; taip pat klausė kurios parapijos jusų pusėje, kurios neutralėje zonoje. <…> Daviau tinkamus atsakymus. <…> Kun. Novickas, Širvintų dekanas, pats man buvo sakęs, kad norįs atsisakyti nuo vietos ir apsigyventi savo namuose. Gal jis dabar tai įvykdytų; tik reiktų į jo vietą parinkti tinkamas žmogus, pilnas takto, nes tai maišyta parapija. Jei galima prašau su kun. Novicku pakalbėti apie tai ir pranešti man ką manytumei į jo vietą skyrus, gal anoje pusėje rastųsi tinkamas kandidatas. Žinodamas kandidatą, galėčiau nusiųsti nuo savęs raštą, kad čia nebutų kokių priekabių (J. Matulaičio laiškas kun. J. Kuktai, 1922 10 12. Mašinraštinė kopija: Kun. P. Šulskio MIC archyvas). Ir taip nuolat – bendri rūpesčiai ir reikalai: kunigų skyrimai, leidimai steig­ti parapijas, žinios ruošiantis Ad limina vizitui… Ir datalės, šimtmečio senumo praeitį paverčiančios gyva realybe: Pasirodė, kad čia, Vilniuje, vienas amatininkas turėjo iš anos pusės induota bažnytinių indų taisyti: būtent a. a. Kun. Lajaucko iš Zybelių [Zibalų – s.V.] paauksinta gana didelė pyx ir iš Širvintų, rasta ant aukšto pastogėje, seno gražaus darbo sidabrinė monstrancija. Už paauksinimą pyxis liepiau mokėti iš Kurijos, bene ar ne arti 7 ar 8 dolerius; o patį indą padėti ir laikyti, kol nebus galima gražinti į Zybelius [Zibalus – s.V.], tik reikėtų, kad parapija skolą apmokėtų. Monstrancija gana daug sunaikinta, trūksta kai kurių dalių. Jos ištaisymui daviau savo 100 sidabrinių vokiečių markių kaipo medžiagą; kiek už darbus reikės, dar nežinau. P. S. Labanorų parapijos žmonės labai nenori kad jų parapija būtų dalijama, nes esanti maža. Prašau įžvelgti į tą dalyką. (J. Matulaičio laiškas kun. J. Kuktai, 1925 02 16, Mašinraštinė kopija: Kun. P. Šulskio MIC archyvas). Vis tik iškalbingiausias – trumputis sveikinimas, rašytas 1922-ųjų gruodžio 29 d.: Mielasai Drauge! Gavęs progos rašau ir siunčiu ko geriausių linkėjimų Naujiems metams ir Tamistai, ir visiems musų vyskupijos kunigams.
Kai 1926 m., steigiant Lietuvos Bažnytinę provinciją Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje arkivyskupas Jurgis Matulaitis turėjo pristatyti Romai pasiūlymus dėl kandidatų į naujų vyskupijų ganytojų sostus, dėl Kaišiadorių, regis, abejonių nebūta: 1873 m. gimęs Juozapas Kukta, dabar Vilniaus vyskupijos dalies apaštališkasis administratorius, yra labai geras kunigas, pamaldus ir išmintingas, atsidavęs Šventajam Sostui. Lietuvoje labai pageidaujama, kad jis būtų paskirtas Kaišiadorių apaštališkuoju administratoriumi ir pakeltas į vyskupo rangą… (Arkiv. Jurgis Matulaitis, pranešimas Vatikano valstybės sekretoriui kard. Pietro Gasparri apie kandidatus į vyskupų sostus, 1926 03 09, rankraštis, LCVA, F. 383, Ap.7)

Spaudai paruošė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS