Deimantė Jančiūnaitė
Festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ organizavimo džiaugsmas bei tuo pačiu našta griūva ant Semeliškių kultūrinių renginių organizatorės Silvijos Bielskienės pečių. Jos iniciatyva Semeliškės pretendavo gauti Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulą, kuriuo ir sėkmingai puikuosis ateinančiais metais. Šiame pokalbyje Silvija Bielskienė papasakos plačiau apie festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ užkulisius bei pasidalins Semeliškių, kaip 2026 metų Mažosios kultūros sostinės organizacine virtuve.
Renginiai baigėsi, emocijos nurimo, kaip vertinate šių metų festivalį? Ar viskas pavyko, o gal net ir viršijo lūkesčius?
Taip, viskas, kas buvo numatyta, pavyko ir net viršijo lūkesčius, ypač džiugino žiūrovų gausa ir, žinoma, puikus oras.
Festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ sumanymas ne tik kiekvieną vakarą turėti skirtingo žanro / tematikos renginius, bet ir juos organizuoti įvairiose Semeliškių miestelio vietose: Šv. Lauryno bažnyčioje, sodyboje, prie Nestrėvančio ežero, bendruomenės „Strėva“ namuose, gimnazijoje. Kuo Jums ši kiekviena vieta patinka, yra savita, kaip renkatės, kur, koks dalyvis surengs savo pasirodymą, pristatymą, parodymą?
Sutinku, jog mums pasisekė, kad renginius galime organizuoti skirtingose erdvėse, kurių turime išties nemažai. Festivalio atidarymas tradiciškai vyksta bažnyčioje, keli renginiai – mūsų sodyboje, kurią „atradome“ tik po bendruomenės „Strėva“ namų, kur anksčiau vyko pagrindiniai renginiai, gaisro. Knygos pristatymas šiemet vyko gimnazijos salėje, spektaklis – „Strėvos“ namuose (taip pasirinko patys aktoriai, nusprendę, jog „Virtuozas“ turi būti rodomas tik ten, nes, jų manymu, gaisro palikimas tapo privalumu).Šventės baigiamoji dalis tradiciškai vyksta prie ežero. Kiekviena erdvė savaip patraukli, bet vis dėlto jaukiausia vieta – mūsų sodyba, kurią nuolat puoselėjame.
Paklausus kelių festivalio svečių, besilankančių beveik visuose savaitės renginiuose, ne vienas sakė nekantriai laukiantis renginių, kai Semeliškės 2026 metais gaus vienos iš Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių titulą. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie visą procesą: kaip kilo mintis dalyvauti ir teikti paraišką, kiek užtruko jos rengimas / rašymas? Ar Jau berašant projektą tikėjotės sėkmės, jautėte, kad Semeliškės gaus Mažosios kultūros sostinės vardą?
Šią mintį audžiau nuo 2020 metų, bet vis kažko trūko – gal laiko, o gal pačios idėjos. Šįkart projektą parašiau vienu prisėdimu, sėkmės nesitikėjau, nes žinau, kad išrenkamos tik penkios sostinės (pagal regionus). Mes priklausome Dzūkijai, o šiame regione yra puikių miestelių, tikėtina, buvo didelė konkurencija.
Mažąja kultūros sostine tapome ne vien dėl vystomos kultūros, tradicinių renginių. Manau, buvo atsižvelgta ir į tai, kad 2026 metais Semeliškės minės 750 metų jubiliejų, o Semeliškių parapija – 520 metų sukaktį. Semeliškių festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“ taip pat bus jubiliejinis – 25-asis.
Sakoma, kad vienam etapui pasibaigus, iškart kyla mintys bei pradedama ruoštis kitam. Tai ir Jūsų mintys jau sukasi apie 2026 metų renginius, kai Semeliškės taps Mažąja Lietuvos kultūros sostine?
Taip, mintys jau sukasi, juolab, kad po kelių mėnesių turime atsiimti Mažosios Lietuvos kultūros sostinės regalijas. Kai studijavau kultūros vadybą, mus mokė, kad festivaliui reikia ruoštis prieš devynis mėnesius, tačiau tiek laiko nebeturime. Bet, laimei, viskas surašyta projekte, tad man liks tik viską susisteminti, paruošti sąmatą ir… ieškoti fondų lėšoms gauti, nes gavome tik titulą. Sudarysime organizacinį komitetą, pasidalysime darbais, nes planų daug – nuo skulptūros pastatymo iki rekordo siekimo, jau nekalbant apie kultūros renginius, kurių bus tikrai daug ir įvairių.
Dėkoju, už skirtą laiką.