Festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ akordai nuskambėjo jau XXIV kartą

Deimantė Jančiūnaitė

Vietiniai ir ne tik žino ir laukia kasmet vykstančio festivalio Semeliškėse, gerai žinomu pavadinimu, „Nuo Lauryno iki Roko“. Jis nuvilnijo jau XXIV kartą. Semeliškiečiai bei miestelio svečiai, aktyviai dalyvavę visos savaitės renginiuose, žino, kad, kaip ir kasmet, nusivilti neteko. Progų susitikti per tas septynias dienas buvo nemažai – skaičiuojama per vienuolika. Renginių įvairovė turėjo patikti ir įtikti net ir išrankiausiam žiūrovui. Išmintinga lotyniška sentencija „Ars una, species mille“, kalbanti, jog menas yra vienas, tačiau turintis tūkstantį pavidalų, išties tinka apibūdinti šį festivalį. Ir aš ten buvau, buvo gera matyti daug pažįstamų veidų, kurie tą šventinę Semeliškėms savaitę, nepatingėdavo ir ateidavo „pasisemti“ kultūros.

Bendrystė dainose
Kaip įprasta, pirmąjį festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ vakarą skamba klasikos akordai. Tądien (rugpjūčio 11-ąją) festivalis Šv. Lauryno bažnyčioje pradėtas šv. Mišiomis. Po jų į klasikos vakarą vartus atvėrė charizmatiški bei talentingi atlikėjai. Eugenijus Chrebtovas (baritonas) yra publikai puikiai žinomas dainininkas, operos solistas. Jis pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria skirtingų programų pristatymui, vis kaskart susirinkusius žiūrovus stebinantis žinomus kūrinius atlikdamas savitai, naujai bei ypatingai. Eugenijui Chrebtovui meistriškai fortepijonu akompanavo šio festivalio ambasadorius, energingasis maestro Vy­tautas Lukočius. Lieka, tik patvirtinti, kad šis duetas tapo vakaro ašimi. Šv. Lauryno bažnyčioje skambėjo platus repertuaras bei puikiai visiems žinomi kūriniai, tokie kaip, „Pasakų miestas“, „Kalnai ant kalnų“, „O sole mio“, „Baltas paukštis” bei ypač bažnytinei erdvei tinkamas kūrinys „Aleliuja“. Susirinkusieji galėjo pasiklausyti ir autorinių E. Chrebtovo kūrinių – „Upė. Lietuva“, „Labas, Mama“. Atlikėjas, pasirodo vasaras leidžia sodyboje Bagdononyse (Trakų raj.), įsikūrusiose tik penkių kilometrų atstumu nuo Semeliškių. Eugenijus Chrebtovas renginio metu sakė, jog jam ypač malonu dainuoti festivalyje „Nuo Lauryno iki Roko“. Jis vis matydavęs, kad čia koncertuoja talentingi, žymūs atlikėjai ir vis galvojo, kada gi ateis eilė ir jam. Baritonas kvietė susirinkusiuosius prisidėti ir kartu dainuoti, jog visų susirinkusiųjų balsai sklistų ne tik iki Bagdononių kaimo, bet ir iki pačių Elektrėnų. Publika mielai priėmė kvietimą, o visą vakarą skambėjo ir lydėjo bendrystė dainose… Pats atlikėjas jau po koncerto savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi, jog turėjo Semeliškėse labai jaukų pasirodymą bei yra dėkingas už šiltą priėmimą, gausybę aplodismentų bei pačius gražiausius žodžius.

Susirinkusių širdis virpino choras „Vilnius“
Antroji festivalio diena prasidėjo gana anksti – antradienio popietę sodyboje vyko edukacija „Floristinė staigmena iš vasaros pievų“ kartu su floriste Giedre Tartėniene. Vakarop kultūros ištroškę žmonės taip pat skubėjo į Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje atmosferą virpino Valstybinis choras „Vilnius“, kurį galima apibūdinti kaip vieną išskirtiniausių dabarties profesionalų kolektyvų. Choras įkurtas – 1970 metais. Meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas yra Artūras Dambrauskas. Festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ programoje išskiriamos choro „Vilnius“ ypatybės – kūrybiškumo ir profesionalumo sintezė, gebėjimas perteikti muziką skirtingoms klausytojų auditorijoms bei netradicinių renginių ir projektų įgyvendinimas. Visa ši profesionalių balsų sintezė bei dermė susirinkusiems gana šiltą antradienio vakarą leido mėgautis choro vakaru…

Sodyboje sklido dainuojamosios poezijos akordai
Dažnas sutiktų, jog dainuojamoji poezija esti kiekvieno lietuvio širdies kertelėje… Yra kažkokia nepaaiškinama magija tarp užrašyto žodžio, atgyjančio gyvos muzikos sąskambiuose. Trečiadienio vakarą semeliškiečiai ir miestelio svečiai rinkosi į sodybą, kurioje jau penketą metų vyksta didžio­ji dalis festivalio renginių. Čia buvo sutiktas Nacionalinės premijos laureatas, dainuojantysis aktorius Vladas Bagdonas, į Semeliškes grįžęs po šešerių metų pertraukos, bei nestokojęs profesionalumo ir šmaikštumo viso vakaro metu. Jam klavišiniais akompanavo Audrius Balsys, kuris taip pat yra tą vakarą Semeliškėse pristatyto albumo „Bėk, Bagdonai, bėk“ aranžuočių autorius. Nacionalinės premijos laureatas muzikinį vakarą pradėjo žodžiais, jog nusprendė atlikti ne tik naująsias dainas, bet ir „best“ (liet. geriausias) Bagdono dainas. Pirmą kūrinį Vladas Bagdonas ir Audrius Balsys skyrė Kostui Smoriginui linkėdami jam sveikatos bei atlikdami Kosto parašytą dainą „Apokalipsinis Romansas“ (žodžiai D. Bozytės). Vakarą skambiai užbaigė kūrinys „Bėk, Bagdonai, bėk“. Su susirinkusiais Vladas Bagdonas dalinosi šios dainos, dabar jau galima sakyti šio menininko vizitine kortele tapusios, gimimo istorija: „Parašiau tokią odę, atrodo, savo 60-mečiui. Dar tada bėgiodavau. Gyvenau Vienuo­lio gatvėje prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Rytais išei­davau pabėgioti Paupiu. Tuo laiku ir parašiau eilėraštį-odę, tačiau kažkur ją nukišau. Nesupratau, kam man ta odė, ką su ja veiksiu. Pernai vienu laiku varčiau visokias nuotraukas ir netikėtai radau būtent tą odę. Pagalvojau, kad ji gali virsti į dainelę. Parašiau priedainį. Jis sutapo su pavadinimu tos dainelės „Bėk, Bagdonai, bėk“ ir peraugo į kompaktinės plokštelės ir vinilo pavadinimą.“

Semeliškių scenoje pripažinimą pelnęs spektaklis
Festivalio savaitės renginiams įpusėjus, ketvirtadienį, buvo kviečiama pasinerti į teatro pasaulį bend­ruomenės „Strėva“ namuose. Šio­je erdvėje buvo rodomas Trakų karališkojo teatro spektaklis „Virtuozas“, kuris sukurtas pagal lietuvių ir lenkų rašytojo, visuomenės veikėjo Adomo Mickevičiaus kūrybą. Iš pradžių kūrinys buvo planuotas rodyti Semeliškių sodyboje, tačiau scenarijaus autoriams, režisieriams bei aktoriams – Vytautui Mikalauskui bei Justinai Bendinskytei kilo mintis, kad spektaklis turi būti rodomas niekur kitur, tik, būtent, bendruomenės „Strėva“ namuose. Išties, „Virtuozas“ atsiskleidė visai kitomis spalvomis, pastato aura bei sienose užrašyta istorija suteikė ypatingos atmosferos. Spektaklyje buvo kalbama apie žmogaus galią, apie tą, kuris nori būti aukščiau Dievo… „Virtuozas“ aktorių bei režisierių pageidavimu rodytas bendruomenės „Strėva“ namuose, kadangi sienose tvyranti istorija bei atmosfera puikiai tiko at­skleidžiant spektaklį. Pastatas statytas 1937 metais kaip parapijos akcijos salė, 1941 metais nuo rugsėjo antros pusės iki spalio 6 dienos (maždaug dvi savaites) čia buvo kalinami apie 400 Semeliškių, Vievio, Žaslių žydų, kurie spalio 6 d. buvo nuvaryti į Dargonių kapines ir ten nužudyti. Vėliau 1945 m. rugsėjo devintąją parapijos salėje vyko partizanų Bliujų parodomasis teismo posėdis. Kaip sakė kultūrinių renginių organizatorė Silvija Bielskienė, šios sienos matė ne tik skausmą, bet ir džiaugsmą, kadangi čia vėliau kūrėsi įvairūs kolektyvai, buvo darželis, mokykla, biblioteka, mezgykla, vykdavo šokiai… Pastatas 2019 m. lapkričio dešimtą buvo padegtas, bet, dėkui Dievui, jis nesudegė – sienos liko bei atsivėrė rastai, iš kurių pastatas ir buvo statytas. Vienas iš spektaklio režisierių-aktorių Vytautas Mikalauskas dalijosi su susirinkusiais, kad „Virtuozas“ yra sudėtingas spektaklis ne tik dėl poetinių subtilybių, bet ir dėl režisūrinių – technikams išpildyti visą kūrinį yra ypač daug darbo. Spektaklio kūrybinis kolektyvas, Andrej Šamatovičius (garsas), Vladislavas Banuševičius (šviesa), Edita Vandenė (projekcijos), ženkliai prisideda prie „Virtuozo“ išpildymo ir sėkmės. Praeitais metais, 2024 metų, teatrų festivalyje „Gi(Y)LIŲ BEIEŠKANT“ Trakų Karališkasis teatras buvo pripažintas ir į Trakus atvežė režisūros „Aukso gilę“ būtent už šį spektaklį, rodytą Semeliškėse. Artistai su „Virtuozu“ yra apvažiavę daugelį Lietuvos vietų, o prieš kelis metus spektaklis, dalyvavęs festivalyje Italijoje, taip pat laimėjo daug prizų. „Virtuoze“ kalbama apie žmogaus kovą su savimi, su būtimi bei daugelio didžiausią troškimą gauti valdžios bent mažą dalelytę.

Romansų vakaras subūrė minią klausytojų
Šventinę Žolinės dieną Se­meliškių gimnazijoje vyko žurna­listės, žolininkės bei rašytojos Dai­vos Červokienės knygos „Liepos motinėlės“ pristatymas. Vakarop jaukus Semeliškių sodybos kiemas prisipildė žmonių gausa. Didelio susidomėjimo sulaukė romansų vakaras, kurį vedė romų teatro „Sare Roma“ solistai ir charizmatiškasis Ištvanas Kvik, kviesdami susirinkusius pasinerti į romų kalba atliekamus romansus… „Šiandien mes norime padainuoti turbūt tai, ką Dievas padovanojo mums ir padovanojo ne paprastai, o gausiai… Romai iš tikrųjų yra talentinga tauta. Aš labai didžiuo­juosi, kad esu romas, dėl to, kad aš galiu dainuoti, būti šiandien čia, galiu gyventi, kur noriu ir esu laisvas. Romai yra laisvi, o laisvumas yra tik tada, kai tau jauku ir norisi dainuo­ti“, – šiais žodžiais romansų vakarą pradėjo Ištvanas Kvik. Jo metu su­skambo ir netikėtas duetas – Ištvanas pakvietė festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ organizatorę Silviją Bielskienę sudainuoti „Akys juodosios“. Vakaro pabaigoje romų teatro „Sare Roma“ solistai bei Ištvanas Kvik žiūrovų nuo scenos palydėti dainos „Dėkoju Tau“ žodžiais.

Baigiamasis renginys prie Nestrėvančio ežero
Šeštadienį Semeliškėse prie Ne­strėvančio ežero praūžė baigiamasis renginys, įvairiomis veiklomis prasidėjęs vidurdienį, o vainikuotas tik apie vidurnaktį. Ryte semeliškiečiai bei miesto svečiai skubėjo į Sporto šventę. Vakarėjant XVIII bėgimu nuo Semeliškių gimnazijos iki prie Nestrėvančio ežero esančios renginio vietos, buvo „atidaryta“ vakarinė dalis. Pramogų ir veiklų buvo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Apdovanoti ir gražiausių Semeliškių seniūnijos sodybų ir gėlynų savininkai, pagerbti VIII tapybos plenero dalyviai. Koncertavo atlikėjai, lengvai pasiekę susirinkusiųjų širdis: grupė „Mojo inn“ (Italija), Renata ir Deivis Norvilai, Virgilijus Jutas ir grupė „Blues makers“.

Šv. Roko atlaidai – išsaugota tradicija iš kartos į kartą
Festivalį „Nuo Lauryno iki Roko“ vainikavo šv. Roko atlaidai, kuriuose šv. Mišias aukojo JE Kaišiadorių vyskupijos Vyskupas Jonas Ivanauskas. Jis pamaldas pradėjo šiais žodžiais: „Kaip ir kiekvienais metais labai gera Jus matyti. Švenčiame šv. Roko šio­je bažnyčioje iškilmę, kuri turi labai didelę ir svarbią mums visiems tradiciją. Noriu tikrai pasidžiaugti, kad Semeliškių parapijiečiai šitą gražią, nuostabią tradiciją yra išsaugoję, perduodami ją savo vaikams iš kartos į kartą. Mūsų pareiga šį brangų tėvų, prosenelių sukurtą ir išsaugotą tikėjimo paveldą perduoti ateities kartoms.“ Dėl techninių kliūčių nebuvo spėta pasigaminti lauke įprastos pakylos, kur visuomet būdavo aukojamos šv. Mišios. JE Jonas Ivanauskas išreiškė tikėjimą, jog parapijos klebono ir parapijiečių pastangomis jau kitais metais per šiuos atlaidus bus galima melstis įprastai – lauke. Vys­kupas klebonui dėkojo ir už atnaujintą šv. Roko paveikslą, o šv. Mišiose buvo meldžiamasi, prašant sveikatos, meldžiantis už ligonius, santarvę šei­moje, Dievo palaimos gyvenimui… „Kviečiu visus, kurie esate čia bažnyčioje ir visus, kurie esate šventoriuje, drauge švęsti šv. Mišias. Jas, brangieji, aukoju už Jus visus – čia dalyvaujančius, su tuo, ką turite savo širdyje, už tai, ką norite melstis, už Jūsų šeimą, vaikus ir anūkus, prašant šv. Roko sveikatos, palaimos šeimoms, apsaugos Lietuvai, kad Viešpats ją saugotų ir globotų, kad gyventume taikoje, santarvėje“, – į susirinkusius tikinčiuo­sius kreipėsi JE Jonas Ivanauskas.
Po atlaidų semeliškiečiai bei miestelio svečiai galėjo apžiūrėti VIII tapybos plenero dalyvių darbų parodą, įsigyti atminimui ar vaišių stalui ką nors iš tradicinės, šalia Šv. Lauryno bažnyčios ūžiančios mugės. Išties, šie šv. Roko atlaidai ir šventinė iškilmė, ir galimybė susitikti su pažįstamais, draugais, giminėmis ir pabūti bendrystėje…

Apie festivalį žiūrovų akimis
Renginių kupina savaitė festivalyje „Nuo Lauryno iki Roko“ ėmė ir prabėgo atsivesdama trečiąją rugpjūčio savaitę bei priartindama rudenį. Iš tiesų, atrodo, kad paskutinėmis dienomis jun­tamas rudens kvapas… Kitais metais Semeliškės, būdamos Mažąja Lietuvos kultūros sostine, švęs ir minės daug jubiliejų: Semeliškėms 750 metų, 25-asis festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“, 85-eri metai, kai buvo sušaudyti Žaslių, Vievio, Semeliškių žydai ir 520 metų Semeliškių šv. Lauryno parapijai. Progos, progomis yra viena, bet kas jos be žmonių bendrystės, aktyvumo bei susidomėjimo… Dėl to nereikėtų pergyventi, kadangi į Semeliškes „pasisemti“ kultūros plūsta ne tik vietiniai miestelio ar savivaldybės gyventojai, bet ir žmonės iš kitų rajonų ar net apskričių. Keletą aktyvių festivalio žiūrovų nusprendžiau pakalbinti. Semeliškietė Ramutė sako, jog stengiasi kiekvienais metais kuo daugiau apsilankyti įvairiuose festivalio vakaruose. Paklausus, kokie renginiai labiausiai patinka, moteris dalijasi, jog prie širdies koncertai, vykstantys Šv. Lauryno bažnyčioje. „Patiko ir šiandien vakaras (romansų – red.). Du kartus norėjau verkti, tai reiškia, jog tikrai sujaudino, palietė širdį. Aš širdyje likau Semeliškėse. Džiaugiuosi, kad mes vis gražėjam, puošiamės, vyks­ta nuostabus festivalis… Kas kartą labai apsidžiaugiu, kai sutinku pažįstamų iš miestelio. Per klasikos vakarą tikrai buvo susirinkę labai daug semeliškiečių“, – mintimis apie festivalį „Nuo Lauryno iki Roko“ dalijosi Ramutė pridūrusi, kad būtinai žada dalyvauti ir likusiuose festivalio renginiuose. Aukštadvaryje gyvenančios Regina ir Janina sako, jog stengiasi atvažiuoti į festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ renginius bent kas antrą dieną. Regina sako, jog šiemet festivalyje dalyvauja pirmą kartą bei dalijasi, jog ne kartą norėjo sudalyvauti jame, todėl labai apsidžiaugė, kai draugė Janina pakvietė kartu vykti į Semeliškes. „Kai reikia atvažiuoti iš Aukštadvario, tai nelabai išeina kiekvieną vakarą. Pasirinkome pirmą klasikos vakarą, kuomet buvo Eugenijus Chrebtovas, trečiadienį klausėmės Vlado Bagdono, o šiandien sužavėtos likome „Sare Roma“ bei Ištvanu Kvik. Jau trečius metus važiuoju, tai festivalis tapo labai artimas. Kiekvienais metais laukiu, kuomet paskelbs „Nuo Lauryno iki Roko“ programą“, – savo įspūdžiais dalijosi Janina. Moterys sako nekantriai laukiančios kitų metų, kai Semeliškės bus tituluotos Mažąja Lietuvos kultūros sostine. „Jeigu dabar tokia turininga programa per šią „Nuo Lauryno iki Roko“ savaitę, tai kitais metais Mažosios kultūros sostinės programa turėtų būti įspūdinga. Tikimės ir laukiam“, – pozityvius lūkesčius išreiškė Regina. Ir mes laukiame bei tikimės kitais metais dar daugiau įsimintinų, kultūrą puoselėjančių renginių Semeliškėse…

Semeliškių seniūnės Loretos Karalevičienės komentaras
Ne vienerius metus Semeliškių seniūnija organizuoja konkursą „Gražiausia sodyba Semeliškių seniūnijoje“. Konkurso tikslas įvertinti ir skatinti Semeliškių seniūnijos sodybų savininkus, puoselėjančius sodybų tvarkymo tradicijas, gražią gyvenamąją aplinką. Komisija sodybas vertinto atsižvelgdama į sklypo išplanavimo racionalumą: sodo, daržo, poilsio zonų, pastatų optimalų išdėstymą, želdinių, vejų, gėlynų būklę, augalijos įvairovę, sodybos originalumą. Atsižvelgta ir į gamtosaugos reikalavimų laikymąsi, gyvosios gamtos objektus – inkilus, bitynus, gyvūniją ir jų laikymo sąlygas. Šiais metais nutarta pasižvalgyti po seniūnijos kaimelius. Iš jų konkursui buvo atrinktos 5 gražiai tvarkomos ir nuostatų reikalavimus atitinkan­čios sodybos: Semeliškių kaime Evelinos ir Vytauto Stasiūnų bei Rasos Gailiūtės ir Jevgenijaus Lavrinovičiaus, Baubonių kaime Nijolės ir Česlovo Ustilų, Laičių kaime Liudmilos ir Tadeušo Voroneckų, Daugirdiškių kaime Kazimiero Šiaulio sodyba. Pasiūlytos vertinimui sodybos įvertintos pagal Semeliškių seniūno patvirtintus konkurso ,,Gražiausia sodyba Semeliškių seniūnijoje 2025 metais“ nuostatų reikalavimus. Konkurse galėjo dalyvauti Semeliškių seniūnijos sodybų savininkai, kurie Semeliškių seniūnijoje deklaravę savo gyvenamąją vietą. Šių metų Semeliškių seniūnijos gražiausia sodyba 2025 m. laimėtoja tapo Kazimiero Šiaulio sodyba iš Daugirdiškių kaimo. Sodyba apdovanota diplomu, atminimo lentele „Gražiausia sodyba Semeliškių seniūnijoje 2025 metais“, suvenyru ir gėlėmis. Likusių konkurse dalyvavusių sodybų savininkai apdovanoti padėka už gražiai ir išradingai tvarkomą sodybos aplinką, suvenyru ir gėlėmis.
Šiemet Semeliškėse praūžė XXIV festivalis ,,Nuo Lauryno iki Roko“, kuris kasmet pasipildo įvairaus žanro atlikėjais, meno kolektyvais ir tradiciniu tampančiu dailininkų pleneru.
2026 m. Semeliškės bus viena iš penkių tapusių Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių. Konkursui buvo pateikta vienuolika paraiškų. Mintis pretenduoti ir dalyvauti šioje atrankoje kilo Elektrėnų kultūros cent­ro kultūrinių renginių organizatorei Semeliškių seniūnijoje Silvijai

This slideshow requires JavaScript.

Bielskienei, kuri sukaupė didžiulę organizacinę patirtį, organizuojant festivalį „Nuo Lauryno iki Roko“ ir kitus kultūrinius renginius. Festivalis ,,Nuo Lauryno iki Roko“ pasižymėjo renginių įvairove skirtingose miestelio erdvėse , ši tendencija galima ir kitais metais.Semeliškių Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginių planas, kartu su partneriais yra pateikti su paraiška. Semeliškiečių bei miestelio svečių laukia renginių įvairovė ištisus metus.

Liudmilos Felčinskajos nuotr.