Elektrėnų parapijos choras „Salve“ prisidėjo prie nematerialaus kultūros paveldo saugojimo

Chorų „Salve“ ir „Do#“ jungtinis choras giedojo šventinėse Trijų Karalių šv. Mišiose Darsūniškyje. A. Akelienės nuotr.

Sausio 6 dieną krikščionių Bažnyčia švenčia Viešpaties Apsireiškimo, kitaip Trijų Karalių, šventę. Kaimyninio Kaišiadorių rajono kaimas Darsūniškis jau daugiau nei šimtą metų puoselė­ja ypatingas šios šventės tradicijas. Darsūniškio bendruomenė ir klebonas Petras Linkevičius tikisi, kad jų kaimelyje gyvuojančios Trijų Karalių šventės tradicinės apeigos „Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje“ bus įrašytos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Prie šios misijos prisidėjo ir Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Ka­ralienės parapijos choras „Salve“ (vad. Laima Mažuolytė).

Ilgametė tradicija
Jau nuo IV a. pabaigos krikš­čionys sausio 6 dieną švenčia iškilmę, kurios liturgijoje garbinamas trigubas Viešpaties Jėzaus Kristaus Apsireiškimas – Betliejuje jį pagarbino išminčiai Kasparas, Merkelis, Baltazaras, Jordano upėje pakrikš­tijo Jonas Krikštytojas, Kanoje per vestuves Jėzus paversdamas vandenį vynu apreiškė savo garbę. Šventinėse Trijų Karalių šv. Mi­šiose šventinama auksas, smilkalai ir kreida, su kuria ant bažnyčios ir namų durų užrašomas prasidėjusių metų skaičius ir pirmosios trijų karalių vardų raidės su kryželiais tarp jų. Taip tikintieji prašo savo namams Dievo malonės. Lietuvos didmiesčiuose miestų gyventojai ir svečiai dalyvauja Trijų Karalių eisenose. O kuo išskirtinės šios šventės iškilmės Darsūniškyje?
Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1849 metais ir joje jau daugiau nei 100 metų švenčiant Viešpa­ties Apreiškimo šventę per šv. Mišias pasipuošę specialiai šventei skirtais drabužiais apsilanko Trys Karaliai, du jų Apsauginiai ir Betliejaus Žvaigždė. Karalių svita iškilmingai žengia per visą bažnyčią altoriaus link, gieda tradicines giesmes, padeda prakartėlėje kūdikėliui Jėzui skirtas dovanas – auksą, smilkalus ir mirą – palinki visiems tikintiesiems sveikatos, džiaugsmo, gausos ir kviečia keliauti į naujus metus su išmintimi, drąsa ir viltimi. „Ryto žvaigždė, kuri šiandieną užtekėjo aukštai danguje, kad parodytų kelią Trims Karaliams, einantiems pasveikinti­ užgimusio mūsų atpirkėjo Jėzaus Kristaus, tegu savo palaimintais spinduliukais apšviečia jūsų namus ir jų gyventojus“, – tokiais žodžiais Trijų Karalių svita sveikina po šv. Mišių lankomas Darsūniškio šeimas ir linki joms laimės bei Dievo palaimos. Kaimo žmonės priima Karalius savo namuose su pagarba ir nuoširdumu. Trijų Karalių svitos apsilankymams darsūniškiečių namuose yra ypač sakralus ir net jaudinantis įvykis.

Šiemet, be tradicinių apeigų, Dar­sūniškyje šventinėse Mišiose gie­dojo ir tikintiesiems šventinį koncertą dovanojo jungtinis choras – į darnų kolektyvą susijungė Elektrė­nų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos kamerinis choras „Salve“ ir Kaišiadorių kultū­ros centro mišrusis choras „Do#“. Darsūniškio klebonas P. Linkevičius pasidžiaugė, kad jungtinio choro koncertas buvo įspūdingas ir pakilus. Pasak abiejų kolektyvų vadovės Laimos Mažuolytės, chorams pasitaikė išskirtinė proga paliudyti, kokias ­tradicijas puoselėja Darsūniškio ­gyventojai, būti jų dalimi ir prisidėti prie jų išsaugojimo. Darsūniškyje vykusi Trijų Karalių šventė buvo ­filmuojama, įrašas pateiktas Lietuvos nacionaliniam kul­tūros centrui. Autoritetinga komisija spręs, ar daugiau nei šimtmetį gyvuojanti tradicija verta būti įrašy­ta į Lietuvos nematerialios kultū­ros paveldo sąvadą kaip išskirtinis Kaišiadorių rajono kultūros paveldas. Pirmoji džiugi žinia, kad pateikta vertybės „Trijų Karalių vaikšty­nės Darsūniškyje“ paraiška Sąvado tvarkytojų komandą bei nematerialaus kultūros paveldo ekspertus sužavėjo bendruomenės aktyvumu bei įsitraukimu rengiant savą tradiciją pristatančią paraišką. Elektrėnų parapijos choro „Salve“ choristams taip pat be galo džiugu būtų sulaukti palankaus komisijos sprendimo. Darsūniškyje išsaugota tradicija vertinga ne tik dėl unikalių personažų kostiumų, išlikusių originalių tekstų ir giedamų giesmių, bet ir dėl to, kad ji vienija bendruomenę, puoselėja tikėjimą ir skleidžia džiaugsmą.

Nykštukų karalystė
Įvažiavus į Darsūniškį prie kiekvieno namo, aplink bažnyčią,­ prie bendruomenės namų ir istorinių objektų – visur ant baltų sniego­ pusnių švyti ryškiai raudonos nykštukų kepurės. Vieni nykštukai­ pagaminti iš medžiagos, kiti – iš medinių lentų, treti – iš tujų ir eglių šakelių… Pasirodo, darsūniškiečių bendruomenės iniciatyva jau ne pirmus metus per Kalėdas visuose šios gyvenvietės kiemuose, net ir tuose, kuriuose niekas negyvena, apsigyvena žaismingi raudonkepuriai nykštukai. Šiemet šios gražios ir linksmos būtybės ne tik puošia Darsūniškį, bet ir kviečia į pažintinį žaidimą. Vienas nykštukas rankoje turi klausimą, į kurį atsakęs žmogus sužino, ­kurioje vietoje ieškoti kito nykštuko su ­nauju klausimu.

Įsitraukę į smagų žaidimą choristai iš pirmo sutikto nykštuko sužinojo, kad XII a. pabaigoje Nemuno krante, prie upelio, ant kalno stovėjo stipri pilaitė, kurią valdė narsus karžygys Darsūnas. Jo vardu vėliau buvo pavadinta pilis ir aplinkinės sodybvietės, o upelis gavo Darsūno dukters Liutikos vardą. Šiandien Darsūniškyje galima ne tik upeliu pasigrožėti, bet ir atsigerti iš Liutikos mineralinio vandens versmės. Vanduo vidutinės minera­lizacijos, šarminės sudėties su gau­sybe natūralių mineralų (kalcio, magnio, sulfatų, ličio ir kt.). Šaltinis saugomas valstybės ir gražiai pritaikytas lankymui.
Kitas Nemuno pakrantėje isto­rinį akmenį saugojęs nykštukas papasakojo, kad 1418 m. Jogaila su savo žmona ir dideliu pulku dvariškių plaukė Nemunu į Veliuoną tartis su kryžiuočiais. Karaliaus laivyne buvę 17 laivų, stipriai apginkluotų ir išpuoštų brangiais kailiais ir audiniais. Darsūnišky Jogailą pasitiko Vytautas Didysis, atplaukęs iš žemupio šešiais laivais. Valdovų pasimatymas įvyko ant vandens, o vėliau laivuose buvo surengta šauni puota. Ta proga valdovai gausiai apdovanojo Darsūniškio gyventojus: Vytautas išdalijo jiems tris maišelius sidabro muštinių ir medžioklės ginklų, o Jogaila suteikė leidimą be mokesčių medžioti karališkose giriose.
Išvykdami iš Dar­sūniškio Kruonio link salviečiai privažiavo įdomius senoviškus vartus – ant keturių mūro stulpų iškeltas stogelis, o po juo – lyg kokia koplytėlė su balkonėliu. Vartus saugojęs nykštukas papasakojo, kad tai daugiau nei prie 100 metų šv. Agotos garbei pastatyti apsaugos vartai. Kai 1818 m. baisus gaisras sunaikino Darsūniškį, gyventojai nu­sprendė ne tik atstatyti miestelį, bet ir atei­tyje apsaugoti jį nuo stichinių nelaimių. Tad labai grei­tai Darsūniškio pakraš­čiuose iškilo ­treji apsaugos vartai, išlikę iki šių dienų: pirmieji – jau minėti šv. ­Agotos garbei, kad ji saugotų miestelį nuo gaisrų; antrieji – šv. Jurgio garbei, kad jis globotų gyvento­jų ­gyvulius nuo įvairių ligų ir epidemi­jų, ir ­treti – šv. Kazimiero garbei, pavesdami jam ginti Darsūniškį nuo karo, maro, bado, potvynių ir kitokių nelaimių. Kaip byloja istoriniai šaltiniai, po to, kai buvo pastatyti šie ­vartai, Darsūniškio nė karto nepalietė didelis gaisras, laukų nenaikino ­audros, liūtys ir krušos ir net karai nesunaikino miestelio.
Štai kokie kūrybingi ir svetingi kaimyninio rajono gyventojai.

Elektrėnų parapijos kamerinio choro „Salve“ seniūnė Beatričė Jaroševičienė