Specialistai stebi, kad dabartinė Rusijos valdžia, siekdama įgyvendinti agresyvius tikslus tarptautinėje politikoje, kryptingai naudoja informacinio spaudimo priemones. Taip ji (kaip ir seniau) siekia formuoti Rusijos visuomenės agresyvias nuostatas kaimyninių šalių atžvilgiu, silpninti kitų šalių gyventojų tikėjimą savo valstybėmis ir pakirsti jų valią gintis galimos agresijos atveju. Vienas tokių jos „ginklų“ – istorija, nuo kurios gali priklausyti bendra visuomenės emocinė būsena ir net požiūris į savo šiuolaikinę valstybę.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė dirba propagandos atpažinimo, jos viešinimo ir pilietinio pasipriešinimo srityje. Ji pastebi, kad ne istorija (kaip mokslo subjektas) paveiki manipuliacijoms, bet žmonės, kurie jos nesimoko ir nežino esminių faktų.
„Ne veltui yra sakoma, kad informaciniame kare kova vyksta dėl širdžių ir protų. Nemažai mokslinių tyrimų ir apklausų yra nustatę istorijos žinojimo, domėjimosi ja ryšį su patriotizmo jausmu. Greičiausiai tai ir paaiškina norą perrašyti istoriją, dažnai menkinant tautos ar atskirų jos garsių asmenybių pasiekimus, laimėjimus, pasiaukojančią kovą. Siekiama, kad šalyje nebūtų patriotiškai nusiteikusių asmenų, kitaip tariant savo valstybės, tautos gynėjų. Istorijos perrašymu, jos iškraipymais siekiama mokyti ne savos istorijos, o svetimos“, – įsitikinusi ji.
A. Ūsienės teigimu, Rusija nežiūri į istoriją kaip į mokslą, o kaip į dar vieną įtakos darymo įrankį, kuriuo ilgalaikėje perspektyvoje siekiama geopolitinių tikslų. Juk perrašius tautos, valstybės istoriją, gali perrašyt jos ateitį.
„Tiesa, tiems, kurie sako tiesą, kalba faktais, yra žymiai lengviau nei tiems, kurie meluoja. Juk faktų neigimas, jų iškraipymas vis tiek nepakeičia pačių faktų. Imkime pavyzdį – Sausio 13–osios sovietų agresijos prieš Lietuvą neigimą, įvardijant tai tiesiog „įvykiais“, arba pasakojimo „savi šaudė į savus“ platinimą. Didžioji dauguma žino, kad tai buvo karinė agresija, kad žmonės žuvo po tankais, nuo šūvių ir žino, kas šaudė. Ir agresorius žino, kas ir kodėl tai darė, bet bijo prisipažinti, nes bijo pasekmių, gal net tarptautinio teisingumo“, – kalbėjo pašnekovė.
Dirba „subtiliai“
Istorijos tematika yra aktyviai naudojama, siekiant sukurti daugelio užsienio šalių neigiamą įvaizdį Rusijos vidinėse auditorijose, siekiama konstruoti „priešo“ įvaizdį, klijuojant „fašistų“ etiketes atskiroms valstybėms, asmenims ar organizacijoms. Kaip pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, Kremlius savo strategijoje svarbią vietą teikia pasakojimams apie istoriją – apie savo istoriją ir apie tai, kaip jie įsivaizduoja savo oponentų istorijas.
„Propagandinės kovos metodai atsikartoja, bet pridėjus šiuolaikinių technologijų elementų, šiuos pasakojimus galima paskleisti neįtikėtinu greičiu, ir taip kurti informacinį chaosą, skaldyti visuomenes prieštaringais pasakojimais. Antrojo pasaulinio karo istorija, Holokaustas ar partizaninis laikotarpis – tai yra savotiški taikiniai, suprantant, kad šios temos yra skausmingos, o jomis manipuliuojant galima kelti ažiotažą, susipriešinimą“, – dėstė informacinio karo ekspertas.
Dėstytojo teigimu, banalu būtų įsivaizduoti, kad už purviną darbą yra atsakinga konsoliduota, apmokama institucija, mat viskas daroma daug subtiliau.
„Putinas savo retorikoje siunčia žinutę. Įvairūs, pavyzdžiui, oligarchai, ją savaip supratę imasi veiksmų. Prisiminkime „trolių fabriką“, kurį valdo verslininkas Jevgenijus Prigožina. Tai nėra valstybinė institucija, bet Putinui artimo verslininko iniciatyva įkurta organizacija, kuri užsiima susipriešinimo kūrimu socialiniuose tinkluose Vakaruose. Turime ir valstybines žiniasklaidos priemones, televizijos kanalus, kurie bombarduoja auditorijas propagandinėmis žinutėmis. Ko verti Leontjevo ar Solovjovo pokalbių šou, kai neapykantos minutės skirtos Vakarams, mums ar Ukrainai? Tačiau vieno konsoliduoto institucinio aparato su konkrečiais biudžetais nėra. Tai ir yra savotiškas Rusijos propagandos genialumas, nes tada valdžia gali sakyti – čia ne mes kalti“, – kalbėjo N. Maliukevičius.
Tai, ką mes matome šiuolaikinės Rusijos strategijoje, jo teigimu, yra sovietinės propagandos paveldas, o tai nenuostabu, žinant, kad net ir šiuolaikiniai Kremliaus veikėjai (kad ir Vladimiras Putinas) yra atėję iš tos terpės.
Užs. 1751