Dažnas asmuo yra vienis: kartais labai trapus, kai myli, ilgisi, pasitiki, ir dažniau stiprus, kai moka atleisti ir, nepaisydamas aplinkinių žmonių klaidų, renkasi būti šviesa – tobulėti, ieškoti, kurti. Panašiomis gyvenimo tiesomis, pratęsiant „Elektrėnų kronikoje“ medijų rėmimo fondo projekto tematiką apie Beižionių mokyklą ir joje dirbusius pedagogus, šįkart papasakos Vilmandas Palčiauskas.
Iš Sibiro – į Grigiškes
Ar galėjo patikėti į Sibirą, gūdų Krasnojarsko kraštą, ištremti Vilmando Palčiausko tėvai, plukdydami sielius, kad vos gimęs sūnus Lietuvoje taps žymiu pedagogu. Gal… Juk jauni žmonės svajojo, žvelgdami į Vakarus, kad ateis šviesesni laikai, kad grįš į gimtuosius namus Kaišiadorių rajone. 1957 metais trejų metų Vilmandas su tėvais ir sese grįžo į Lietuvą. Gimtuosiuose namuose Kaišiadorių rajone jų niekas nelaukė. Kadangi berniuko tėvai jau turėjo patirties pjaunant medieną (dauguma tremtinių kirto miškus ir plukdė medieną), įsidarbino Grigiškių celiuliozės fabrike. Tuo metu fabrikas plėtėsi ir, pagal archyvų duomenis, fabrike dirbo per 3 tūkst. žmonių. Šeima nuomojosi mažą kambarėlį ir, kaip prisimena Vilmandas, gyveno pagal „gūdoką“ – taip vaikai vadino fabriko sireną, kuri jiems buvo kaip laikrodis. Vilmandas su sese žinojo, kada išeina į darbą tėvai, ir kada jiems reikia skubėti į namus, nes jau grįžta. Grigiškėse, kuriose po karo apsigyveno daug rusų karių šeimų, nebuvo net lietuviškos mokyklos, mažai kas lietuviškai kalbėjo. Gatvėje vyravo rusų ir lenkų kalbos. Vilmandas su dideliu dėkingumu prisimena savo mokytojus, išmokiusius juos prisitaikyti naujoje aplinkoje, ir tas pamokas, sako V. Palčiauskas, dabar pritaiko savo darbe.
Mokyklos Grigiškėse
Tada Grigiškių vidurinė mokykla buvo jungtinė: lietuviškos ir rusiškos klasės. Rusiškos – labai gausios, o lietuviškos – nedidelės. Todėl vidurinę lietuviškai baigė 12 mokinių, o rusiškai – net dvi klasės po 20. Iš pastarųjų stodavo mokytis svetur: Kaliningrade, Minske. Vilmandas prisimena puikius mokytojus: Oną Gorodeckienę, ji buvo klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoją Gurskaitę. Didelę reikšmę jo gyvenime suvaidino matematikos ir kūno kultūros mokytojai: kūno kultūros – A. Ramanauskas, A. Bučius, o matematikos – Jonas Kiškis. Jis domėjosi sportu ir vedė fotografijos būrelį. Įstrigo būrelio veikla, nes kaupė daug sovietinių žurnalų su nuotraukomis, plėtė lankančių akiratį. Matematikos olimpiadose dalyvaudavo rajone, o vėliau ir respublikinėse. Aišku, palyginus su Vilniaus sustiprintomis matematinėmis klasėmis, jam laimėti nepavyko. Taigi sportas tapo artimesnis.
Pedagogikos pradžia
Stojant studijuoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, reikėjo laikyti egzaminus, tačiau tada į matematikos specialybę apie šimtą norinčių priėmė: net 6 grupes. Vežė į kolūkius dirbti, net į Lenkiją vyko su darbo ir poilsio stovykla vaisių ir dažovių įmonėje. Žinias jaunas studentas investavo į save, išlaikė egzaminus ir 1978 metais gavo dipomą.
Po instituto būsimuosius mokytojus skirstė po visą Lietuvą. Siūlė į Panevėžį. Norėdamas būti arčiau prie tėvų, pasirinko Trakų rajoną, o iš pasiūlytų mokyklų tiko Beižionys. Anksčiau, važiuodamas į Kaišiadorių raj., pravažiuodavo pro Beižionių kaimą, atkreipdavo dėmesį į mokyklos dviaukštį pastatą. Kadangi iš kaimiškų mokyklų pedagogų neėmė į kariuomenę, tai pasirinko kaimą. Taigi, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, įsigijęs matematikos mokytojo kvalifikaciją, gavęs paskyrimą į Beižionių aštuonmetę mokyklą, Beižionyse ir pasiliko.
Beižionyse
Mokytojas Vilmandas Palčiauskas pradėjo darbą prie direktorės Veronikos Čiurienės. Ji maloniai priėmė, paaiškino veiklos taisykles. Septynerius metus dėstė matematiką ir kūno kultūrą. Vaikų buvo daug. Ateidavo iš tolimiausių aplinkinių kaimų ne vieną kilometrą. Dirbti būdavo vėsoka, kūrendavo krosnis, bet viskas priklausydavo nuo kūrikų. Vieni pakurdavo anksčiau, tai buvo šilčiau. Be to, tada labai šalti speigai užklupo. Vaikai ateidavo iš toli suprakaitavę, tai šildydavosi prie krosnies. Fizinio lavinimo pamokas vesdavo koridoriuje, o žiemą populiariausias buvo slidinėjmas. Mokytojas visaip rūpinosi, kad vaikai turėtų slides. Slidinėjimas labai patiko mergaitėms: Jadvyga Brazinskaitė, Angelė Matuliukštytė, Angelė Gudeliūnaitė, Dalia Brazinskaitė, Angelė Talačkaitė, laimėjusios rajonines varžybas, dalyvaudavo respublikinėse. Sustiprinęs matematines žinias, kasmet vežiojo stipriausius į matematikos olimpiadas. Paskui susidomėjo šaškėmis ir susidraugavo su Bijūnų aštuonmetės mokyklos mokytoju Alfonsu Rimkumi ir jo mokiniais. Būdavo tarp mokyklų varžybos, šie lenkė beižioniškius visa galva. Iš jų kai kurie yra tapę net šaškių sporto meistrais. Dažniausiai užimdavę antrą vietą mūsiškiai didžiuodavosi. Ir dabar bendruomenės pirmininko Vilmando buvę mokiniai paprašė sukurti šaškių klubą. Kai atvažiuoja savaitgaliais, vyksta šaškių vakaronės, paskui tradiciškai organizuojamos šaškių varžybos. Mažiausiai tris kartus per metus.
Patikėjo direktoriaus pareigas
Veronikai Čiurienei išėjus į pensiją, Vilmandui Palčiauskui buvo pasiūlyta tapti direktoriumi. Žinodamas, kad vadovams reikės stoti į komunistų patiją, pasakė, kad gimęs tremty. Bet kažkaip 1985 m. paskyrė. Iki to tekdavo bendrauti su kolūkių pirmininkais: vaikai dirbo laukuose, gaudavo pavalgyti, transportą mokyklos reikmėms. Pirmaisiais direktoriavimo metais teko garbė susipažinti su nauju Kirovo kolūkio pirmininku Algimantu Sadkausku. Susėdę ant griovio krašto energingi vyrai aptarė ateities planus: vienas norėtų kolūkį pakelti, kad būtų daugiau gyvulių kolūkyje. Reikia fermos. O kitas savo mokykloje pagerinti mokymo sąlygas: būtinas centrinis šildymas ir katilinė. Ką reiškia sutarimas, energija ir drąsa? Taigi per vasarą, ištiesus vienas kitam pagalbos rankas, pastatoma ferma, įrengtas mokyklos šildymas. Pažadai ištesėti. Nes direktorius visą vasarą su kolegomis statė tvartą, gaudavo atlygį. Užsimezgė gražus bendravimas. Pirmininku pradėjo žmonės labiau pasitikėti, daugiau jaunimo liko kaime. Atsirado specialistų. Tik jau reikia butų.
Sustiprėjo mokyklos bazė. Iš kolūkio gaudavo transportą išvykti į varžybas, ekskursijas. Atėjo naujų mokytojų vyrų, kurie nenorėjo eiti į kariuomenę: Juozas Daunoravičius dėstė rusų kalbą, Gytis Skiauteris – darbus, Saulius Kuliavas – istorijos specialistas. Be katilinės ir įvesto centrinio šildymo, nemažai darbų buvo skirta sporto aikštynui, stadionui, išasfaltuota krepšinio aikštelė, įrengta futbolo aikštė, bėgimo takai. Mokytojai buvo subūrę savo kapelą, stiprią krepšinio komandą. Daug dėmesio skiriama mokinių užimtumui, kultūrinei, sportinei veikloms, kraštotyrai. Jauni mokytojai savo entuziazmu, kūrybingumu žavėjo mokinius ir jų tėvus. Mokyklos kabinetuose šviesos užgesdavo vėlai vakare. Klasių vadovai dažnai lankydavo tėvus, buvo laukiami ir gerbiami.
Nepriklausomybė Beižionyse
Atkūrus Nepriklausomybę, kolūkiai iširo. Žmonės neteko darbo, pradėjo ieškoti pragyvenimo šaltinių. Mokykloje pradėjo mažėti mokinių, daug kas galvojo imtis kažkokių verslų. Direktorius Palčiauskas pasiūlė kaime įsteigti pieno surinkimo punktą: žmonės gaudavo pastovias pajamas ir pradėjo geriau gyventi. Nuo 1993 metų pedagogas Vilmandas vėl tampa matematikos mokytoju. Mokykla vos gyvavo. Ardė kolūkius, darbų nebuvo, jaunos šeimos išvažiuodavo, prasidėjo didžiulis girtavimas, nebuvo ką veikti.
Trakų švietimo skyriaus vedėja Nijolė Lisevičienė papasakojo Vilmandui Palčiauskui apie sudėtingą paliktų vaikų padėtį. Trakų internatas buvo perpildytas. Beižionių vaikų darželis liko tuščias, ir pedagogas pasiūlė ten įkurti vaikų globos namus. Globos namams vadovaus direktorius Vilmandas Palčiauskas. Šių namų misija – padėti vaikams grįžti į šeimą, ugdyti vaiko asmenybę, įgyti pradinius profesinius darbo įgūdžius. 1996 metų pabaigoje buvo nutarta ir 1997 m. pradėjo vežti vaikus. Juose gyveno iki 30 globotinių nuo 5 iki 19 metų amžiaus. Dažniausiai tai vaikai iš nedarnių šeimų. Globotiniai lankė Beižionių pagrindinę mokyklą.
Iš pradžių slėgė didelė atsakomybė, pinigų nebuvo, vagnorkės. Mokytojo gyvenime prasidėjo naujas etapas – socialinis pedagogas. Būtina juo tapti. Reikėjo baigti kursus.
Socialinis pedagogas
Vilmandas beglobius vaikus gerai suprasdavo. Juk, kai mokėsi Grigiškėse, pats praėjo tokį sudėtingą paauglystės etapą. Matė daug patyčių ir kitų negerų dalykų. Jo klasėje buvo vyresnių vaikinų: ne vieną į koloniją išvežė, o buvo gabūs. Paauglystė ir tas nepriteklius juos vedė iš kelio. Pradėdavo vogti, gerti, rūkyti. Matydamas tai, vaikinas atsilaikė ir dabar pradėjo tikėti, kad ir jo globos namų ugdytiniams suteiks pagalbos.
Taigi globos namuose ką tik baigęs mokslus socialinis pedagogas suprato, kad aplinką reikia keisti. O kaip keisti? Viena aišku, reikia veiklos. Ne tik kad vaikai būtų pavalgę. Išplečiama darželio teritorija. Visi palankiai žiūrėjo į planus. Nuperkama sodyba, Trakų savivaldybė skyrė lėšų darželio teritorijai padidinti, atidavė gyvenvietės katilinę (sugriuvusią, be stogų ir langų), nes kiekvienas gyventojas namie darėsi savo krosnį. Toje katilinėje įrengiamos medžio apdirbimo staklės, remonto dirbtuvės. Ir viskas daroma su vaikais. Labai gera komanda kėlė darbinę nuotaiką, palaikė tas idėjas. Dar žemės apie 3 ha priklausė globos namams. Kai buvo maisto trūkumas, pasisodindavo bulvių, pasisėjo apie pusę hektaro kviečių su vaikais. Kviečius Vievio kombinate išmainė į miltus. Ir maisto atsargų atsirado. Net buvo įkurtas kaimo vaikams centras, kad ir šie ateitų pavalgyti. Nūnai susitikę, jau suaugę, gerai prisimena tuos laikus.
Projektinės veiklos
Vaikų globos namai sėkmingai integravosi į vietos bendruomenę, kartu su ja sprendė vaikų ir jaunimo problemas, aktyviai dalyvavo programose, fondų remiamuose projektuose. Prasidėjo projektinės veiklos. Danijos LIONS klubo nariai atveždavo vaikams žaislų, drabužėlių. Po to rėmė vokiečių, epizodiškai padėjo švedų klubai. Buvo palaikomas ryšys su Šiaurės Ministrų Tarybos Europos ekonominių galimybių finansavimo mechanizmo fondu, kurį sudarė Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas. Jie paskelbė spaudoje kvietimą – parašyti projektą ir jame dalyvauti. Pagal jo nuostatus atsirastų galimybė renovuoti pastatus ir visa kita. Parašomas toks projektas. Suinteresuotus asmenis stebino, kad jie neapribojo sumų. Buvo parašyta, kad reikia renovuoti pastatą, nes nėra kur vaikams gyventi. Taigi laimėjus projektą, buvo pastatyta sporto salė, renovuoti globos namai. Norvegus imponavo tai, kad iš 300 paraiškų pasirinkti Beižionys todėl, kad buvo įdirbis, kad vaikai jau turėjo bazę ugdymui, įgūdžių tose dirbtuvėse, turėjo savo šiltnamį, pedagoginę fermą ir pirtį. Iki to buvo prieita per projektus. Jau bazė buvo stipri. Obuoliai, sodas, bulvės, miltai – tai buvo pagrindas.
Apie pagalbą
Ieškota būdų, kaip psichologiškai padėti vaikams būti stipriems. Bendraujant su vaikais, atėjo supratimas, kad jei tėvams ir apribotos tesės, bet artimieji yra svarbiausi. Be bendravimo su tėvais, imta ieškoti kiekvienam vaikui jo giminių. Paprašyti surašyti, ką jie pažįsta iš savo giminės ir ką norėtų iš jų pasirinkti bendravimui, vaikai tą darbą palankiai įvertino. Pavieniui su vienu ar kitu vaiku pavažinėta. Mintis pasiteisino, ir penktadieniais po pamokų ugdytiniai dviem autobusiukais išvažiuodavo pas tėvus ar gimines. Sekmadieniais grįždavo. Pasikeitė santykiai ir nereikėjo psichologo. Norvegai stebėjosi tokia pasirinkta sistema, jie tą patį pas save darė. Beižionių globos namų direktorius Vilmandas, būdamas stažuotėje Danijoje, matydamas fermose besidarbuojančius vaikus, džiaugėsi, kokią gerą įtaką daro gyvūnų priežiūra. Paskui JAV, Nevados valstijoje, stebėjo panašų auklėjimą. Baltas pavydas apimdavo matant, kokias puikias sąlygas amerikiečiai suteikia savo atžaloms. Vėliau su Elektrėnų vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Aldute Jaseliūne vyko į Norvegiją. Ten irgi labai patiko susipažinti su mokyklų naujovėmis.
Laikui bėgant, Beižionių vaikų globos namuose globotiniai buvo suskirstyti į tris grupes: mažieji, atskirai paauglės mergaitės ir vaikinukai. Apsigyveno 24 vaikai. Grupėse sekėsi pastebėti vaikų gebėjimus: kam labiau prie širdies sportas, kam muzika ar knygų skaitymas. Mokėsi vietoje, Beižionyse.
Deinstitucionalizavimas
Tada atėjo deinstitucionalizavimo įstatymas, kad reikia panaikinti globos namus – nupirkti butai ir Beižionių globos namų vaikai pradėjo gyventi butuose.
Vilmandas Palčiauskas neatsisakė pedagoginio darbo. Sudarytoje su norvegais sutartyje, buvo skelbiama, kad projektinė veikla turi būti susijusi su vaikais. Galima teikti paslaugas kaimo vaikams. Kadangi vaikai mokosi Semeliškėse, Kietaviškėse, Žiežmarių gimnazijoje, tai grįžę iš pamokų ateina į Beižionių vaikų dienos centrą. Jų yra 21. Bendruomenės vardu parašytas projektas, gautas finansavimas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir dar iš savivaldybės. Skirti du etatai, bet dirba keturi asmenys. Būdamas Beižionių bendruomenės vadovu, o globos namuose socialiniu darbuotoju, turintis didžiulę patirtį ir neįkainojamą išmintį, jaučiasi atsakingas už projektą ir jį nuosekliai vykdo.
Išminties įvertinimai
Ta išmintis, puoselėjama Vilmando šeimoje nuo amžių, suteikė ne kartą pripažinimą, apdovanojimų netrūksta. Tačiau kaimo žmonių pagarba šiam asmeniui yra didžiausias lobis. Tegu mylimo pedagogo ir jo artimųjų gyvenimų prisiminimai paskatins geroms idėjoms ir svajonėms išsipildyti. Tegul jos, kaip ta darbštuolė bitė, išleista į laisvę, skrajoja ir suteikia peno.
Vilmando tėtis Albinas Nepriklausomybės nesulaukė, o mama visus tuos Sąjūdžio ir Nepriklausomybės pradžios metus nerimavo. Antanina bijojo sukrėtimų, kad vėl nepasikartotų kraujo praliejimas, represijos. Bet Vilmandas, dažnai nuo mamos nuslėpdamas savo veiklą Beižionyse, su kaimynu Algiu Ališausku sukūrė Sąjūdžio grupę. Beižioniškiai aktyviai dalyvavo Baltijos kelyje, Sausio 13-osios naktį budėjo prie Parlamento. Pradėjus įsitvirtinti Nepriklausomybei, Vilmandas vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė kaimo bendruomenę, rašė projektus, tobulinosi užsienio šalyse ir stengėsi, kad vaikų namų auklėtiniai būtų neatsiejami nuo bendruomenės, o bendruomenė – nuo vaikų.
Nors V. Palčiausko vaikais laikomi visi Beižionių vaikų globos namų auklėtiniai, bet jis su žmona Daiva užaugino ir savo – sūnų Dainių ir dukrą Eglę. Palčiauskų vaikai, baigę aukštuosius mokslus, savo gyvenimą pasirinko Lietuvoje, neieškodami skalsesnės duonos emigracijoje. Abu sėkmingai dirba savo mėgstamus darbus versle.
Apie giminės šaknis
Vilmando Palčiausko senelių gimtinėje, Klėriškių kaime, Kaišiadorių raj., dabar stovi tik koplytstulpis, kuriame pažymėtos pasaulio vietos, susijusios su Palčiauskų (pagal tėvą) ir Dimšų (pagal motiną) giminės įvykiais. Palčiauskų ir Dimšų palikuonys kuria Lietuvą, dirbdami pagal įsigytas specialybes: giminėje yra dėstytojų, inžinierių, gydytojų… Vyresni dirba Lietuvoje, o anūkai mėgina pasižvalgyti po pasaulį – vieni stažuotis, kiti – padirbėti, bet visi sugrįžta į Lietuvą, dėl kurios gyveno, dirbo ir kentėjo jų protėviai.
Palčiauskų pavardė, Vilmandui pasakojęs tėvas, tikriausiai bus atsiradusi carinės Rusijos valdymo metais išvertus pavardę Pirštelis. Eitekonių kaimo senosiose kapinėse ant kryžių išlikę užrašai Palčiauskai-Piršteliai.
Vilmando seneliai pagal tėvą Andrius ir Antanina Palčiauskai gyveno iš žemės, bet nebuvo stambūs ūkininkai. Šeimoje augo keturi vaikai, kurie ir dirbo ūkyje. Gyvendami pamiškėje pragyveno karą. Vilmandas sako, kad tėvo neišklausinėjo, o pats tėvas nebuvo kalbus, todėl prisiminimų išsaugojo mažai. Žino tik, kad pokaryje gyvenimas pamiškėse nebuvo saldus. Nors trys senelio sūnūs nebuvo partizanai, bet, matyt, partizanus priglausdavo, todėl 1948 metų pavasarį Andrius ir Antanina Palčiauskai ir du sūnūs, tarp jų ir Vilmando tėvas Albinas, kuris mokėsi mokytojų seminarijoje, buvo išvežti į Krasnojarską. Seneliai ten ir liko amžinam poilsiui.
Motinos pusė
Apie mamos Antaninos Dimšaitės-Palčiauskienės giminės liniją Vilmandas žino daugiau. Mama dar stipri, turi gerą atmintį ir mielai dalijasi prisiminimais. Tik pavardės atmintyje neužsilieka.
Dimšai į Klėriškių kaimą, senelių žiniomis, atsikraustė po 1863 metų sukilimo iš Žemaitijos. Archyviniuose dokumentuose išlikę įrašai, kad Dimšai buvę sukilimo dalyviai. Dimšų giminė turi savo herbą, kurį saugo ir Vilmando mama Antanina. Dimšų giminės herbas Kierdėja – fone trys lelijos.
Vilmando senelis Kazimieras 10 metų uždarbiavo Amerikoje. Grįžęs pirko žemės, jau keturiasdešimties vedė Juliją Juočytę ir augino 7 vaikus – 3 dukras ir 4 sūnus. Karo metu Dimšai slėpė 6 asmenų žydų šeimą. Kazimierui ir Julijai po mirties ir Antaninai suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas ir įteikti medaliai su įrašytais žodžiais iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Pasaulio tautų teisuolis – tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Senelių medalis saugomas Vilmando namuose. Antaniną Dimšaitę-Palčiauskienę jau Nepriklausomybės metais susirado išgelbėtoji šeima, gyvenanti Izraelyje. Dėkojo jau ne seneliams, o jų vaikams, dėkojo ne išgelbėtieji tėvai, o jų vaikai. Ryšius šeimos palaiko iki šiol ir susitikimai visada būna labai jautrūs.