Atvykus į Grabijolų kaimą, pirmiausia pasitinka ne tyla, o gyvybė. Kieme sukiojasi katinai – vienas drąsesnis, kitas atsargesnis, o už jų visų stovi Antanina. Tvirta, su šypsena, kuri iškart nuginkluoja.
„Galit pasiimti katiną, jų čia labai daug“, – sako ji lyg tarp kitko. Pasakoja, kad žmonės atveža ir palieka. Tarsi kaimas būtų paskutinė stotelė tiems, kurių niekam nebereikia.
Tuo metu juodasis katinas prisiglaudžia prie kojų, pasimuisto ir pažvelgia į Antaniną taip, lyg bandytų prieštarauti. Lyg sakytų: „Ką gi tu čia kalbi, man ir čia gerai.“ Antanina, regis, supranta tą žvilgsnį be žodžių.
„Ne, kitą katiną imkit, šis mano. Jis geras“, – taria ji jau visai kitu tonu.
„O vardą turi? – Turi, turi. Petrelis. – O kodėl Petrelis? – Kad man visi Petreliai tokie geri žmonės. Šis irgi geras. Ir mes nusijuokiame. Paprastai, nuoširdžiai.
Antanina čia gyvena „nuo pradžios“. Gimė, augo, dirbo, paseno tame pačiame kaime. Ji žino viską – kas kur gyvena, kas šunį turi, kas numirė, kas namus nusipirko, kas tik vasaromis sugrįžta.
„Tai jūs – šio kaimo enciklopedija“, – sakau. „Nu gal“, – kukliai numoja ranka.
Paklausta, ar neliūdna gyventi, ji tik palingavo galva. „Oi, ne. Vasarą smagiau – žmonių daug, ekskursijos. Įdomu pasižiūrėt, pašnekėt, va, kaip su jumis dabar, – nusišypso. – Žiemą gyvenimas sulėtėja, bet nesustoja. Jei yra sniego – einu kasti, o vakare žiūriu serialus“.
Antanina, ar nubraukiat ašarą?
„Dvi iš karto, – ir priduria su lengvu juoku.
– Būna, būna“.
Antanina turite vaikų?
„Turiu, penkis. Per šventes pilna troba anūkų, proanūkių“, – sako su pasididžiavimu.
Staiga ji mesteli klausimą: „Spėkit, kiek man metų?“ Akimirkai sutrinku. Nenoriu spėlioti, bet ji pati nusijuokia: „Man septyniasdešimt aštuoneri.“
Ir tik tada supranti – jos mėlynos akys vis dar jaunatviškos, gyvos, o raukšlelės tarsi pasislėpusios kažkur už šypsenos.
„Dirbau sunkius darbus kolūkyje, karves melžiau visą gyvenimą. Sunku buvo. O dabar gerai… tik pensija maža – virš dviejų šimtų.“
Man sunku patikėti, jūs rimtai?
„Taip. Kas karves melžė – tokia ir pensija. Neteisinga valdžia. Kuo mes prastesni?“
Paklausiau apie papildomą paramą daugiavaikėms motinoms, ji trumpam nutilo.
„Ne, negaunu, – tyliai sako. – Nors užauginau gerus vaikus. Visi dirba, šeimas turi. Bet vienam nepasisekė… truputį nuklydo. Bet argi mama kalta?“
Tyla tarp mūsų tampa sunkesnė. Kieme tuo metu mano dukra jau glostė Petrelį. Katinas murkia, lyg patvirtindamas, kad pasirinko teisingą vietą gyventi.
„Gražūs plaukai merginos“, – sako Antanina. Dukra nusišypso. Ji myli katinus, turi vieną namie – Pupa vardu. Smagiai čia mes pašnekėjom.
„Nu va, eisiu dar pas kaiminką, paskui ant mamos kapo. Dar nebuvau po žiemos“, – sako ji paprastai, lyg kalbėtų apie kasdienius darbus. Ir tame paprastume telpa viskas: gyvenimas, netektys, pareiga, atmintis.
Grabijolų kaimas mažas, bet jame yra Antanina. O kol ji čia – kaimas turi savo istoriją, savo balsą ir savo širdį, bent jau man taip susidarė toks vaizdas po pokalbio su šaunia ir guvia Antanina.
Robertas Šarknickas