Aldona Skučienė – gyvenimas mokyklos ritmu

Albina Sidaravičienė

Mokytojo profesija yra viena iš atsakingiausių ir seniau­sių ­žmonijos istorijoje. Jau gi­mininėje bendruomenėje vai­kų auklėjimas buvo patikimas­ labiausiai ­patyrusiems ben­druo­­me­nės nariams. Lietuvoje pirmie­ji mokytojai atsirado LDK didikų pilyse (pavyzdžiui, Vytauto mo­kytojas Trakuose), o pirmasis­ rašytinis paminėjimas siekia 1397 m., kai mokytojams buvo skiriamas atlyginimas Vilniaus katedroje. Visais laikais mokytojo profesija išliko svarbiausia visuomenės kultūros ir vertybių perdavimo grandimi. Buvo ir yra manančių, kad pedagogo profesija – prasmingo gyvenimo kelias. Su tuo visiškai sutinka Aldona Skučienė – Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, užsienio (rusų) kalbos vyresnioji mokytoja. Ji mūsų krašto žmogus, augo, mokėsi, baigė vidurinę mokyklą Vievyje. Jis – ypatingas miestas, saugojantis savo istoriją, ypač prisiminimus apie žymius žmones. Čia kuriamos ir puoselėjamos muzikinės bei lite­ratūrinės tradicijos, čia dirbo žino­mi muzikantai: džiazo meistras, kompozitorius Dainius Pulauskas, muzikos mokytoja, chorvedė Aldona Pulauskienė (1929–2000). A. Skučienei (tada dar A. Česonytei) svarbiausia Vievyje buvo mokykla, jos mokytojai, kurie jai atrodė tobuliausi žmonės pasaulyje. Aldona geru žodžiu mini savo buvusius mokytojus: lituanistę Birutę Gruzdienę (kad ji kuria, sužinojo gerokai vėliau), fizinio lavinimo mokytoją Aldoną Mickevičienę, istorikę, direktorę Birutę Lančins­kienę, matematiką Praną Vasiliauską, istoriką Juozą Gruzdį ir kt. Šviesūs pedagogai ugdė mąstančius, savarankiškus mokinius, kurie svajojo ir planavo, kaip tas svajones įgyvendinti. Panašūs buvo ir klasės draugai – aktyvūs, darbštūs, kūrybingi, žodžiu, bendraminčiai. Klasės draugai dalindavosi mintimis, kur norėtų ir galėtų studijuo­ti. Aldonos svajonė buvo studijos ­Vilniaus universitete (tada Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko universitetas). Graži, šviesi mergaitės iš mažo miestelio svajonė. Trukdė tik abejonė, ką pasirinkti studijuo­ti. Mintys sukosi apie lietuvių ir rusų kalbas. Tėvai dukters pasirinkimą studijuoti aukštojoje mokykloje palaikė ir labai tuo didžiavosi. Jie buvo užimti savo darbais, todėl pasitikėjo dukromis (Aldona turi seserį, taip pat mokytoją) ir nedarė įtakos joms renkantis. Mergaitės augo savarankiškos, pačios atsakingos už save.

Pasaulis džiaugėsi paspendęs savo tinklą
Didelę įtaką Aldonos pasirinkimui turėjo rusų kalbos mokytoja Eleonora Žvikienė. Jos pamokose netrūko praktinės veiklos, mokymasis buvo įdomus ir turiningas. Tai sužavėjo Aldoną ir ji pasirinko rusų kalbos ir literatūros studijas.
Lietuvių kalbos mokytoja Bi­rutė Gruzdienė buvo nustebinta tokiu savo mokinės pasirinkimu, gal net šiek tiek pyktelėjo, kad gabi mokinė nepasuko lituanistikos keliu. Tas tylus mokytojos priekaištas įkrito giliai į Aldonos širdį. Pasak poeto Henriko Radausko, matyt, pasaulis džiaugėsi, „paspendęs savo tinklą“ jaunai studentei, nė neįtariančiai, kokia atei­tis jos laukia. Ji, baigusi studijas universitete, gauna paskyrimą į Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą, nuo kurios ir prasideda ilgas pedagoginis kelias. Kaune mokytojauja metus, o po metų išeina į vaiko priežiūros atostogas. Į Kauną jauna mokytoja nebegrįžta, jos šeima 1982 m. įsikuria Elektrėnuose. Aldona įsidarbina vaikų darželyje, po metų pradeda dirbti Elektrėnų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje 18 m. moko vaikus rusų ir lietuvių kalbų.
Mokytojos Aldonos širdy tarsi gyvas vis suvirpa jos buvusios­ lietuvių kalbos mokytojos, au­klėtojos B. Gruzdienės nusivylimas, kad nepasirinko lituanistikos. Tas prisiminimas vis neduoda ramybės, ir jaunoji rusistė renkasi dar kartą studijuoti. Įtakos turi ir nauji vėjai, padvelkę visoje Lietuvoje – gimsta Sąjūdis. Viešai kalbama apie laisvę, apie gimto­sios kalbos vertę ir svarbą, būtinybę ją išsaugoti. Šįkart Aldona renkasi neakivaizdines lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame ­universitete. Pasaulis kunkuliuo­ja, bet A. Skučienė nedvejodama ­renkasi pedagogo kelią.

Elektrėnų 2-oji vidurinė mokykla
Kaip prisimena mokytoja A. Skučienė, 2-oji vidurinė mokyk­la jai buvo draugiška ir palanki, kolektyvas darbštus, mokiniai iniciatyvūs ir kūrybingi. Kai tėvai pareiškė nepasitenkinimą, kad jų vaikams gimtąją rusų kalbą dėstys lietuvė, mokykla ją labai palaikė ir mokytoja sugebėjo įrodyti ir tėvams, ir Švietimo ministerijos at­stovams, kad yra kompetentinga, turinti reikiamų žinių ir galinti profesionaliai dirbti. Kolektyvas teigiamai vertino ir jos pasiryžimą studijuoti Pedagoginiame universitete, noriai išleisdavo į studijas. Jas mokytoja prisimena kaip netikėtą šviesą. Tikrai buvo sunku suderinti darbą mokykloje, šeimos reikalus ir studijas, bet Aldonai patiko studijuoti. „Man pasisekė“, – sako mokytoja A. Skučienė ir džiaugiasi, kad šeima ją palaikė ir suprato, o mokykla sudarė galimybę mokytis.
Per 18 darbo metų Elektrėnų 2-ojoje vidurinėje mokykloje mokytojai A. Skučienei teko dirbti su direktoriais Leonid Čerkasov, Marina Golovač, Viktoru Švermicku, Olga Šabaniene, 3 mė­nesius pačiai direktoriauti, dvejus metus dirbti direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Mokytoja A. Skučienė visus kolegas, dirbusius kartu su ja, prisimena tik geru žodžiu ir džiaugiasi, kad gyvenimas jai padovanojo galimybę sutikti tiek daug mielų žmonių. Prisimena, kad mokyklos bendruomenė puoselėjo savo tradicijas: kasmet buvo organizuojamos Rugsėjo 1-osios, Mokytojų dienos, mokyklą baigusių abiturientų susitikimo, Šimtadienio, Paskutinio skambučio šventės. Mokinių tėvai noriai dalyvaudavo mokyklos renginiuo­se – tai buvo išskirtinis mokyklos bruožas, nes mokykla tapo ta vieta, kur buvo saugomos, puoselėjamos ir perteikiamos nacionalinės kul­tūros vertybės.

Mintys apie darbą Karaliaučiuje
Atkūrus Lietuvos nepriklauso­mybę, A. Skučienė svarstė galimy­bę vykti į Karaliaučių ir dėstyti lietuvių kalbą lietuviškoje mokykloje. Ten jau dirbo buvusi jos kolegė lituanistė, kuri ir pasiūlė atvažiuoti pasižvalgyti. Mokytojos Aldonos ketinimai buvo rimti, ji nuvyko į Karaliaučių. Tuo metu lietuviškose bendrojo ugdymo įstaigose ir daugiau nei 20-yje neformaliojo ugdymo (savaitgalinių) mokyklų Baltarusijoje, Lenkijoje, Karaliaučiaus krašte aktyviai vykdomas lituanistinis švietimas: mokoma lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, supažindinama su etnokultūra, mokyklose pažymimos Lietuvos valstybinės ir tautinės šventės, vaikų ir jaunimo meno kolektyvai savo gyvenamuosiuose kraštuose atstovauja Lietuvai, taip pat atvyksta į renginius Lietuvoje. Važiuoti į Lietuvos etninėse žemėse įsikūrusias lietuviškas švietimo įstaigas ryžosi nedaug Lietuvos mokytojų, tačiau A. Skučienei ryžto netrūko.
Dauguma žinome, o gal ir patys esame patyrę: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kad Jis juokėsi ir tąkart, direktoriaus pavaduotojai Aldonai Skučienei paaiškėjo vėliau, kai Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas pasiūlė dalyvauti konkurse Semeliškių vidurinės mokyklos direktoriaus pareigoms užimti. A. Skučienė sutiko smalsumo vedama. Konkursai pareigoms užimti buvo naujovė, iki tol mokyklų direktoriai buvo skiriami. Norėjosi išbandyti naują tvarką, sužinoti, kaip tokie konkursai vyksta. Konkurso nelaimėjo ir sako, kad tai išėjo į gera. Tik viskam pasibaigus, lyg naujai pažvelgė į būsimas pareigas, ir nejauku tapo, juk būtų kasdien (žiemą, vasarą) tekę važinėti į Semeliškes, kartais po darbų, net vėlyvą vakarą, grįžti namo, o ten savi darbai ir rūpesčiai. Tas konkursas nutolino ir mintis apie darbą Karaliaučiuje.

„Ąžuolyno“ direktorė – naujų iniciatyvų autorė
Profesinis kelias šiek tiek pakeitė kryptį, kai Elektrėnų savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjos S. Lengvinienės paskatinta A. Skučienė dalyvavo konkurse „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigoms užimti. Į šią poziciją buvo keturi kandidatai. Įveikusi konkurentus, A. Skučienė laimėjo konkursą. Nuo 2002 m. pradėjo dirbti Elektrėnų „Ažuolyno“ vidurinės mokyklos direktore. Pašnekovė prisimena: „Atėjau į nepažįstamą brandų kolektyvą, todėl pirmiausia norėjau pažinti žmones, suprasti, kas yra kas, susipažinti su kolektyvu, jo nuotaikomis. Labai pasitikėjau pavaduo­tojomis Daiva Vileikiene, Onute Ašakiene. Mes visos tardavomės, kaip geriau išspręsti vieną ar kitą problemą. Esu labai dėkinga sąžiningai dirbusiems mokytojams, kurie mane priėmė ir palaikė“.
Vadovavimas reikalauja aiškaus proto ir didelio lankstumo. Geras vadovas motyvuoja, sudomina, skatina mąstymą, nurodo kryptį. Ir tik asmeniškai pažinusi pedagogus, direktorė jautėsi galinti kokybiškai planuoti, organizuoti ir koordinuoti kolektyvo darbą, atsižvelgdama į mokyklai keliamus tikslus. Žinant pedagogų stiprybes, poreikius ir motyvaciją, planavimas tampa ne popierinis darbas, o reali priemonė ugdymo įstaigos tikslams pasiekti.
„Mano siekis buvo suformuo­ti vieningą kolektyvą, kuriame kiekvienas pedagogas ir mokinys jaustųsi esąs savo vietoje, vertinamas ir reikalingas“, – sakė A. Skučienė. Direktorė, telkdama ko­lektyvą, inicijavo daug gražių, links­mų posėdžių, švenčių, išvykų, o tai sukelia stiprias emocijas – nuo džiaugsmo ir bendrystės. „Vadovaudama mokyklai, pastebėjau, kad kartais susidarydavo įspūdis, jog didžiąją laiko dalį mes skiriame elgesio ar mokymosi problemų turintiems mokiniams, juos auk­lėjame, kviečiame pasikalbėti, svarstome, – prisimena direktorė. – Tada gimė mintis, kad būtina viešai atkreipti dėmesį į gerai besimokančius, mokyklą garsinančius mokinius. Nutarėme organizuoti renginius „Sėkmės paukštė“, „Pirmūnų šventė“, kuriuose pagerbdavome savo geriausius mokinius. Siekdami visų bendruomenės narių bendradarbiavimo, iki šiol organizuojame akciją „Bėgu „Ąžuo­lynui“, kurioje dalyvauja ir moky­tojai, ir mokiniai, ir tėveliai bei svečiai, atvykę į akciją. Subūrėme „Tėvų klasę“, kuri aktyviai dalyvavo mokyklos gyvenime“. Direktorė A. Skučienė puikiai suvokė, kad kolektyvą fomuoja bendras darbas, bendros šventės, todėl jai vadovaujant gimė ir daugiau įdomių renginių. Vienas iš jų – „Chorų šventė“, kai scenoje pasirodo visų klasių mokiniai, mokytojai, tėvai ir dainuoja pasirinktas dainas. „Tada ir pamatai, – sako direktorė, – kokie šviesūs būna vaikų ir mokytojų veidai“. Mokyklos gyvenimas – ne tik šventės ar nuolatinės pamokos. Tai ir iššūkiai, ir problemos. Tikru iššūkiu tapo COVID pandemija, kai teko nuosekliau, intensyviau naudotis IT, nes mokymas vyko nuotoliu. Direktorės A. Skučienės vadovaujamas kolektyvas įveikė iškilusias kliūtis ir sėkmingai tęsė kasdieninius mokyklos darbus, sprendė mokyklines problemas. O jų kartais būdavo tiek daug, kad atrodydavo – nieko daugiau ir neveiki, tik sprendi problemas, ku­rios yra linkusios kartotis.
Dabar, žvelgdama į tuos du direktoriavimo dešimtmečius, mo­kytoja sako, kad „visus tuos 20 metų besidžiaugdami, kartais pasibardami ir vėl susitaikydami kaip tikra šeima tobulinome mokyklą kaip savo namus“. O tie metai prabėgo labai greitai. Atrodo, dar vakar buvo pradžia, o jau prisiminimų kupina pabaiga.

Nuo ko pradėjau, tuo ir baigsiu
2022 m. A. Skučienė, baigusi­ direktorės karjerą, pradėjo vėl dirbti mokytoja. Kaip pati sako: „Nuo ko pradėjau, tuo ir baigsiu“. Mokytoja patenkinta savo darbu, ji moko ąžuolyniečius lietuvių ir rusų kalbų, yra klasės vadovė. Labai didžiuojasi savo auklėtiniais, 8d klasės mokiniais, kurie, pasak mokytojos, yra smalsūs, draugiški, mandagūs, kūrybingi, žodžiu, patys geriausi. Mokytoja dėkinga mokinių tėveliams už vaikų auklėjimą, už bendrystę, už dalykišką bendravimą. Klasės vadovei malonu, kad auklėtiniai, vadovaujami Virginijos Galiauskienės, choreografijos, gyvenimo įgūdžių mokytojos, šoka tautinius šokius. Klasės vadovė prisimena, kaip jiems, dar visai nedideliems, pasiūlė mokytis šokti liaudies šokius. Negali sakyti, kad visi apsidžiaugė, bet palengva, juos vis raginant susiformavo šokių kolektyvas. Mo­kytoja prisimena, jog iš pradžių net saldainių žadėjo tiems, kas ­lankys šokių repeticijas. Pažadą tesėjo, ir šokėjai, pasibaigus repeticijoms, laukdavo žadėtų saldainių. Laikas bėgo, šokėjai augo, ir saldainiai buvo pamiršti.
Dabar mokytojai A. Skučienei gera matyti, kad „Ąžuo­lyno“ progimnazija atsinaujina, modernėja, kad vyksta ko­lektyvo kaita, malonu, kad išliko tvirtas progimnazijos stuburas – mokytojų branduolys: Daiva Vileikienė, Daiva Balčėnienė, Li­na Alimienė, Lina Adomavičiūtė, Giedra Ambrazevičienė, Natalija Arlauskienė, Antosė Čerkaso­vie­nė, Gražina Daugėlienė, Jurgita Davidavičienė, Aivaras Dočkus, Gražina Grigonienė, Dainora Januškienė, Asta Juknienė, Alma Jurgelevičienė, Audrius Jurgelevičius, Odeta Kanapkienė, Vitalija Kubilienė, Vilija Narvydienė, Ramūnas Saliuta, Rita Šabūnienė – ir kt. Tai didelę patirtį turintys pedagogai, tęsiantys tradicijas. A. Skučienei, kaip lietuvių kalbos mokytojai, džiugu, kad praėjusiais metais į mokyklos literatūrinį kiemelį grįžo „Poezijos pavasaris“, kuriuo džiaugiasi ne vienas elektrėniškis, poezijos gerbėjas, manantis, kad iškelti Literatūros ir meno muziejų į Abromiškių svirną buvo klaida. Jie, tie poezijos gerbėjai, ne prieš Abromiškių svirną ir jame nuo 2024 m. veikiantį Elektrėnų krašto muziejų – kultūros ir istorijos erdvę. Jie už tradicijų saugojimą ir tąsą, juk Literatūros ir meno muziejus buvo įkurtas mokykloje, juk čia gimė tradicija, kad į Elektrėnus užsuka poezijos pavasario paukštė ir atneša didžiausią šventę į mūsų miestą, juk čia, literatūriniame kiemelyje, vyko susitikimai su žymiausiais lietuvių poetais, apie kuriuos prisiminimus saugo miesto gyventojai, juk čia mūsų jaunimas pažindavo tikrąją poeziją. Jiems, tiems gerbėjams, visai nesuprantama, ar po vienu stogu negali sugyventi mokykla ir literatūra, ar būtina griauti ir taip trapias mūsų miesto tradicijas. Elektrėnų tradicijų ir literatūros gerbėjai tikisi ir viliasi, kad bent šventė kasmet grįš į savo gimtąjį lopšį – Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ progimnazijos literatūrinį kiemelį. O mokytoja A. Skučienė pritartų, kad į progimnaziją grįžtų ten buvusi žymaus tautodailininko Ipolito Užkurnio (1926–2004) skulptūrų kolekcija, nes tai labai nuostabi iliustracinė medžiaga mokiniams, susipažįstantiems su lietuvių literatūra ir kitais menais. Visa tai padėtų pasiekti, kad mokinių ugdymo procesas taptų kokybiškesnis.
„Ąžuolyno“ progimnazijai­ šven­čiant jubiliejų, mokytoja A. Skučienė džiaugiasi, kad jai,­ nekeičiant darbo vietos, teko dirbti­ net trijose mokyklose – Elek­trė­nų „Ąžuolyno“ vidurinėje mo­­kyk­­loje, Elektrėnų „Ąžuolyno“ pa­grindinėje mokykloje, Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ progimnazijoje – ir ta proga linki visam kolektyvui darbingos nuotaikos, tvirtos sveikatos ir tikėjimo, kad mokykla – tautos ateitis, ir tebūna ji šviesi.

Asmeninio archyvo nuotr.