Elektrėnų Kronika - Elektrenų krašto laikraštis

Gyvenime, pakelk mane ant rankų (Jonas Mačiukevičius)

Rodės neseniai man buvo skirtas visas Žemės laikas. Žavėjausi gyvenimu tarsi apkvaitus. Džiaugsmo kupinas buvo žingsnis mano kiekvienas: be galo ilgos ilgos dienos, mokslas, darbas, gimę vaikai. Maniau, tai tęsis amžinai...

Ir vieną sykį pajutau, jog mano metai staigiai rieda į pakalnę. Tuomet tariau sau nedelsiant:

-         Gyvenime, aš dar skolinga Tau. Nenoriu smilkt ir nuožulniu šlaitu stačiagalviais lėkti žemyn lig lemiamos ribos... Esu vėl pasirengus praeiti devynis pragaro ratus: ieškot ir rast, mylėt, nekęst, kentėti už save ir už kitus. Tik duok dar vieną progą ir leisk surinkti išbarstytus džiaugsmo trupinius, suverti juos į vėrinį spalvingą, gražų, tik neblankų...

-         Gyvenime, ištiesk man ranką....

Kai po aukštą postą užimančiu viršininku ima braškėti kėdė, jis kuria naują partiją.

Tautos kūną apniko tuntai biurokratų. Sumažinti jų skaičių turime mes patys.

Kai esi valdžios viršūnėje, svarbu laiku pasitraukti, kol nesutrypė, neapspjaudė.

Neieškokime idealių žmonių. Juk ir saulėje yra dėmių.

Tvarka – svarbu, reforma – svarbiau, likti valdžios Olimpe – svarbiausia.

Žmogaus šviesa yra jo žinios, intelektas, gerumas, aukšta vidinė kultūra.

Pyktis – beprotybės pradžia ir pabaiga.