Kūryba

Vytauto Šulskio eilėraščiai
Draugų laiškai

Žadėjo daug laiškų rašyti,

Skausmu, džiaugsmu dalintis.

Vėl vakaras. Išaušo rytas.

Mane užgriūna mintys.

 

Nejau draugai užmiršt užmiršo?

Tai kaip be jų aš būsiu?

O jeigu toks likimo pirštas-

Prieš vėją nepapūsi.

 

Draugai

Man į akis vis pūtė vėjas,

Sukau nuo jų akis.

Ir vis tik patikėjau,

Ką draugas pasakys.

 

O jei netikras draugas-

Užmiršime vardus.

Nuo vėjų kas apsaugos,

Užuovėja kas bus?

 

Nesuskamba skambutis,

Paspaustas draugo rankos.

Kaip sumažėjo butas,

Draugai kai nesilanko.

 

Akimirka žavinga

 

Atskyrė mus gyvenimas ir laikas.

Ir mes jau tie, ir nebe tie.

Tik balsas toks nepasikeitęs

Švelnus, koks buvo praeity.

 

Sustojome šventam šventoriuj.

Kapuos draugai vienų vieni.

Kiek daug jaunystė mūsų nori

Ir kiek mažai, kai mes seni.

 

Sustok akimirka žavinga,

Mes prisiminkim, kas pradingo.

 

 

Praėjo daug metų

 

Praėjo daug metų  pro šalį,

Pasikeitė veidas, širdis.

Dabar susitikę negalim

Jausmų taip nuoširdžiai išliet.

 

O gaila praėjusių metų,

Daug ko jau suprast negaliu.

Dažnai aš sustoju prie tako,

Neleidžiančio grįžt atgalios.

 

Galvoju: iš kur aš einu

Ir kuo gyvenu.

 

Toli tolimoji

 

Toli tolima tolimoji,

Anei sapne, nei akyse.

Netyčia kartais pagalvoju:

Tu lyg esi ir neesi.

 

Nejaugi viskas taip praeina:

Kas buvo buvo – praeitis.

Ir retkarčiais menu kaip dainą

Tik mėlynas tavo akis.

 

Kaip viskas yra ir išnyksta.

Ateina žmonės, bet kiti.

Graži diena ta vakarykščia,

Šviesi išlikus atminty.

 

Ieškau jaunystės

 

Dairaus, stebiuosi atsigręžęs –

Jaunystę pamatysiu.

O ji man stojasi miražais –

Kad tik nepasiklysčiau.

 

Žmogus ir didelis, ir vaikas –

Save apgaudinėji.

Praėjusio mes nesulaikom,

Kaip vakarykščio vėjo.

 

 

Laiškas draugui

 

Bijai, jeigu atvyksiu nepranešęs,

Jeigu neskambtels telefonas.

Juk tau atvešiu atgaivos gal lašą

Ir gerą žodį tarsi duoną.

 

Prašvis dangus pavasariu skaidriuoju,

Svyruos beržai šakas nukarę.

Žinok, juk draugas guosti atvažiuoja,

Jei kas be reikalo išbaręs.

 

Ant laiptų gal sustosiu ties šventorium

Ir už kelionę padėkosiu Dievui,

Kad saulė šviestų virš tavęs, aš noriu,

Ir gandras vaikščiotų po pievą.

 

Visi mes dideli

Visi mes dideli – savy.

Visi mes – nuliai kito akyse.

Negirk manęs, nė žodžio nesakyk.

Visi mes žmonės. Žmogiški visi.

 

Ir pykti mokam, ir atleist,

Ir seniais, ir vaikais pabūti,

Tiktai nebūkim pagaliais,

Žmonėmis būkim. Nors truputį.

 

Aukščiau už saulę neiškilo,

Už juodą nieks juodžiau nebus.

Avėjau kurpes, juodą milą

Nešiojau, kol baigiau vargus.

 

Gali tu būt vargų vargiausias,

Nekopęs mokslo aukštumon,-

Jei tu žmogus, tikrai pajausi-

Vertybė didelė tu man.

 

Mokytojui

 

Tu šviesk kaip žiburys, kaip saulė mūsų

Ir amžinai tu pasilik širdy anų,

Kad jie sakytų: kur bebūsiu,

Aš jūsų atvaizdą menu.

 

O jeigu jie gyvenime suklystų,

Žinos, kad bars ir, žinoma, atleis,

Tegu ir žodžiai, ir darbai – ir viskas

Sužys jų širdyse žiedais.

 

Tėviškė

Ten obelys ir vyšnios senos

Palaukėj vienišos paliko.

Kur mes kadaise ten gyvenom,

Dabar – laukų laukai nuplikę.

 

Su sielvartu žvelgiu į tolį,

Liūdnai į senąją sodybą.

Mylėjome tą rausvą molį,

Ir širdį skausmeliu sugnybia.

 

Geriau, tikrai geriau gyvenam

Negu jaunų dienų jaunystėj.

O širdį traukia ten, į seną,

Ir žvilgsnis tėviškėn nuklysta.

 

Tėviškę aplankius

Matavom tėvų lauką,

Apžėlusį žole.

Seniai tu mūsų laukei,

Lyg mojai iš toli.

 

Kadaise būta gryčios,

Ir daržinės kadais.

Sukiužę ir sukrypę,

Ramstyti pagaliais.

 

Kieme išaugę kiečiai-

Ir miela, ir graudu.

Iš tolo pasikviečia,

Kas buvę – nerandu.

 

Prisiminimai

Kadaise buvo ilgas kelias.

Kokie aukšti gimti namai.

Pavasaris toks žalias žalias –

Trumpai, jaunyste, gyvenai.

 

Paskui jau niekas nebeaugo.

Mažėjo buvę dideli.

Tik atminty jų aukštį saugo

Keli berželiai pakely.

 

Tik tėviškės laukai ir krūmai

Prisiminimais nulydės.

Gimtų namų malonūs dūmai

Įsmilko ligi pat širdies.

 

Paskutinis egzaminas

Sudiev, mokykla mylimoji,

Sudiev, baltieji rūmai.

Mačiau, kas  ranką man pamojo

Darželyje tarp krūmų.

 

Pirmi pavasariai praėjo

Margais žiedais pražydę.

Rausvi jurginai palydėjo

Linkėjimų daugybę.

 

Draugai  ( O. Šulskienė)

Seni draugai – jau broliai –

Susėdo, apiblukę.

Vilnija melsvi toliai,

Ištirpo laiko šukės.

 

Svaigus jaunystės vynas

Vėl sąnariais srovena.

Kiekvienas mūsų žino,

Kas gyva, nepaseno.

 

Mana širdis sustojo

Prie seno laiko vartų.

Aš laukiau ir bijojau,

O kas?… Jei atsivertų?

—————————————————————-
Rimantės Verbylaitės kūryba
Rudeniui

Nejaugi tu,
nurengęs moteris visas,
Nurenginėt medžius pradėjai?..
Gašlias akis pridengęs vėju,
Mintis-audrom,
Lytėjimą – liūtim….

Dar netikiu, kad tu-
ruduo,
bespalviais kontūrais
sugrįžtantis į naktį

***

Ties rudeniu sustoju
Ir persirengiu
Šilčiau – –
Prie tavo lango
Lauksiu šalnos

Šeima

Pagimdžiau du sūnus –
Štilių ir Škvalą.
Kažkur toli jų tėvas žaibuoja.
Išduosiu jį apnuoginus sielą,
nes širdy dar vėjas geidulius siunčia.
Stebėsis vėl žmonės-
nei gera, nei puolus saulė ritinėjas
Moters lūpomis lietų bučiuodama,
vakarui ramybės linkėdama,
kol sūnūs kalnus dalijasi pusiau,
o tėvas nuodėminguosius teisia.

Vakaro romansas

O ten, pušų apsuptyje, stovi namas.
Vienas.
Bet ne vienišas.
Grakštūs fortepijono garsai glamonėja kiekvieną jo slenkstį.
Toldami palieka stygų virpesį, kurį tik jautrūs muzikanto pirštai užčiuopia.
Elegantiškas romansas pro stiklines sienas veržiasi į vakarinės žaros glėbį.
Sugrįš tik židiniui užgesus pro užvertas langines.
Nedrąsiai praslinks baltų klavišų pagalvėlėmis
ir numirs muzikanto mintyje.
Kaip miršta romansu pieštos meilės baltam fortepijono dangčiui nusileidus.
Lietus ir žvakės liks jų gedėti tuščiame kambaryje.
Kaip aš gedžiu nespėjusios prasidėti mūsų meilės.

***

Noktiurnas.
Nakties palytėtas jo lengvumas
aistringai užlieja pirštų galiukus.
Ritmingai plazdanti širdis,
gilus alsavimas
lyg palaimos akimirkoj…
Darkart prabėk klavišų viršūnėmis
švelniais garsais,
Kol aš užversiu duris.
Neatsigręžus.

Kelionė

Kiekvieną kartą vis mažiau širdies atrandu savyje-
Išdalinu saulėlydžiams, kalnams,
Pro automobilio langą matomai vaivorykštei,
Paimdama vos pastebimą šypsnį dangaus.
Žinau, sugrįšiu ir rasiu
Tą patį paukštį, mostais matuojantį pakilimo taką.
Tik jis išliks toks pats žmonių minioje:
Ramus, laimingas ir amžinas.
Visai nepanašus į mano meiles,
Audroj paliekančias keliauti.

Sningant

Šie ramūs vakarai.
Lėtai sninga ir medžiai kraunasi baltą naštą ant savo pečių.
Po to stovi pasitempę, išdidūs.
Liūdni. Pavydžiu jiems didybės.
Ir aš, tiktai žmogus, noriu būti didis

Skola

Čia esu aš
Persisvėrusi kitapus linijos
Lyg vaikystės karstyklėse-
Niekada pusiausvyroj
Per gyvenimą šuoliais
Aukščiausiais
kritimais
Giliausiais–

Tris kartus po septynis
Laimėti
Išmokti šypsotis
Mojuoti

Tarpe kristi
Tarp virvių
Tarp pirštų
Žaisti kauliukais
Gyvenimą
Mojuojant
Balta skarele

Čia aš buvau
Prieš pakylant
Į skolą
Sumuojant dienas


Bet vis dar
Dega aistra
Išgyventi
save

Miestas

Pavargęs šaligatvis prisiglaudžia prie mano kojų.
Man sunku eiti, kai kažkas įsikabinęs traukia žemyn.
Atsiremiu į skersgatvio kampą.
Atsidūstu miesto dulkėmis.
Ir vėl einu tolyn –
į spiegiančią tamsą.

Gyvenime, pakelk mane ant rankų (Jonas Mačiukevičius)

Rodės neseniai man buvo skirtas visas Žemės laikas. Žavėjausi gyvenimu tarsi apkvaitus. Džiaugsmo kupinas buvo žingsnis mano kiekvienas: be galo ilgos ilgos dienos, mokslas, darbas, gimę vaikai. Maniau, tai tęsis amžinai…

Ir vieną sykį pajutau, jog mano metai staigiai rieda į pakalnę. Tuomet tariau sau nedelsiant:

–         Gyvenime, aš dar skolinga Tau. Nenoriu smilkt ir nuožulniu šlaitu stačiagalviais lėkti žemyn lig lemiamos ribos… Esu vėl pasirengus praeiti devynis pragaro ratus: ieškot ir rast, mylėt, nekęst, kentėti už save ir už kitus. Tik duok dar vieną progą ir leisk surinkti išbarstytus džiaugsmo trupinius, suverti juos į vėrinį spalvingą, gražų, tik neblankų…

–         Gyvenime, ištiesk man ranką….

AFORIZMAI

Kai po aukštą postą užimančiu viršininku ima braškėti kėdė, jis kuria naują partiją.

Tautos kūną apniko tuntai biurokratų. Sumažinti jų skaičių turime mes patys.

Kai esi valdžios viršūnėje, svarbu laiku pasitraukti, kol nesutrypė, neapspjaudė.

Neieškokime idealių žmonių. Juk ir saulėje yra dėmių.

Tvarka – svarbu, reforma – svarbiau, likti valdžios Olimpe – svarbiausia.

Žmogaus šviesa yra jo žinios, intelektas, gerumas, aukšta vidinė kultūra.

Pyktis – beprotybės pradžia ir pabaiga.

Ironiškos mintys

Juodu buvo lyg alpinistai, susirišę viena virve.  Vienas „paslydo“, paėmęs kyšį, ir nusitempė draugą paskui save.

Naujas įrašas pase: „Elektroninio amžiaus pilietis“

Anketoje apie pajamas žmogus parašė: „Gyvenimas skolon“.

Kniosteli galvon pašiaušti šerį prieš valdžią. Bet pagalvoji ir nutari – nereikia iečių laužyti.

Kai kas gyvenime pagerėja. Niekuo neprisidėję aukštai galvą iškėlę apie savo nuopelnus kalba.

Madinga susidraugauti su tuo, kas stiprus ir turtingas.

 

Mintys pabirutės

Sužeistas medis užgyja – lieka ruplė.

Žmogui palieka negyjančią žaizdą žodis – strėlė.

***

Ir šypsena kartais būna visokia: apsimestinė, išdavikiška, ironiška, šėtoniška ar apgaulinga.

Lai mums nuoširdžių, šiltų šypsenų niekada nestinga.

***

Teisybę sakyti geriausia telefonu.

***

Kai mus ima liaupsinti, turime ypatingai stebėti savo elgesį.

***

Tikrieji draugai yra tie, kurie esti šalia mūsų, kai mums sekasi.

 

Apie meilę

Kai aplanko meilė, atsiveria durys į laimę.

***

Dviejų žmonių nuoširdi draugystė ir meilė nepaiso kliūčių gyvenimo kely.

***

Meilė yra geriausi žmogaus sukurti prevenciniai vaistai.

***

Jei vyras tyli, tai dar nereiškia, kad jis nemyli. Jam tiesiog reikia ramybės.

***

Moterys vis ieško gyvenimo Riterio, vienintelės Meilės. Tačiau užmiršta, kad Riteris gyvena ten, aukštoj pily…

***

Būti moterimi – amatas. Būti mylima moterimi – menas.

 

(Ne)chameleonai mes?

Didysis naujametinis kaukių karnavalas vyksta vienąkart. Tačiau gyvenimo karnavalas tęsiasi ištisus metus. Dažnas iš mūsų dėvime nematomas kaukes, kai norime atrodyti esą geresni, įdomesni, jautresni, tobulesni. Esame vienokie, kai kalbamės su viršininku ar kitu įtakingu asmeniu, kai prašome ir lenkiame galvą. Kitokie – kai slepiame silpnavališkumą, kaltę ar gėdą. Mūsų apsimetinėjimas tarsi antra oda, sauganti mus nuo žiauraus gyvenimo gniaužtų. Teisybę rėžti į akis korumpuotam politikui, nekompetentingam valdininkui ar įžūliam kaimynui išdrįstame ne kiekvienas. Daugiausia iš baimės. Nerizikuojame nei dėl savęs, nei dėl artimųjų. Vis laukiame, kad kažkas kitas išdrįs, sudraus. Taip ir auga tas baimės kalnas. Sakoma, jog psichologai yra užregistravę 237 baimės rūšis. Tačiau tik baimė kartais verčia ieškoti kitos išeities, kito kelio. Jeigu žmogus neturi nė lašelio baimės, jam viskas atrodo pernelyg lengva. Ir jis suklysta skaudžiai.

Gyvenimas be kaukių – tolima, iliuzinė laimė. Siekime jos. Būkime stiprūs. Kaip nugalėti įvairius monstrus, nepilnavertiškumo kompleksus, apsimetinėjimą, nėra parašyta jokiame vadovėlyje. Juk sakoma, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis. Tad nukalkime nors po vieną pasagą ir prikalkime prie savo namų durų.

 

Susvetimėjimas

Kai sutinki seniai matytą buvusį bendramokslį ar kaimyną, buvusį kelionės bičiulį, išgirsti patį banaliausią ir patį sunkiausią klausimą: „Kaip laikaisi? (Mūsų teatro legenda K. Kymantaitė atsakydavo: „Aš į nieką nesu įsikibusi!”) Žinai, kad tavo atsakymas – tik bereikalingas oro virpinimas. Nes tam, atsitiktinai sutiktam pašnekovui, absoliučiai neįdomu, kaip tu gyveni. Jis turi savų problemų, savų reikalų. Tiesiog atsiradai ne laiku ir ne vietoje. Tačiau suveikia mandagumo dėsnis. Pasikeičiama telefonais, net adresais. Pasižadama skambinti, rašyti…

Plona lyg voratinklis susitikimo gija nutrūksta beveik tą pačią atsisveikinimo minutę. Ir tyliai verkia užmiršti adresai, nesuskamba TŲ telefonų skambučiai. Lieka ir pažadais neparašyti laiškai…

Galbūt nereikėtų stebėtis. Juk gyvename skubėjimo, lėkimo, susvetimėjimo laikais. Ar jie greitai pasibaigs? Nežinia. Be abejonės, daug kas priklausys nuo to, kokie žmogiškojo bendravimo lobiai sukaupti mūsų širdyse. Ką sugebėsime lyg estafetę perduoti savo vaikams ir vaikaičiams.

 

Namų „teatras”

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu

Ši šeima nevyksta niekada nei į operą, nei į baletą. Per savaitę bent kartą vyksta nemokami „spektakliai” namuose.

Grįžta šeimos galva padauginęs svaigalų. Ramybė baigias. Pasigirsta „Šokio su kardais” melodija. Po to šeimininkas užtraukia operų arijas. (Girdėti, kaip kažkas plyšta, krenta, dūžta).

Šeimos nariai iš už „kulisų” šią sceną stebi su nerimu. Kartais prisijungia ir kaimynų iš gretimo buto graikų tragedijos choras.

Kai viskas nurimsta, šeimynykščiai surenka duženas, sutvarko „dekoracijas”.

Tik paryčiais visi pasineria į „Vasarvidžio nakties sapną”.

Iki kito karto – ramybė ir taika.

P.S. Niekas neskuba šeimai į pagalbą. Atseit, kas vyksta už uždarų durų, pačių kenčiančių nuo smurtautojų reikalas. Kada sulauksime įstatymo, ginančio vaikus ir moteris šeimose? Nuo kada nebus žalojami jų likimai?

Ar ne per ilgai laukiame?

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų