Rūta Janutienė | Alfa.lt
Per vasario pusnis link Jono Basanavičiaus kapo klampojo trise. Atsargioji Irena Degutienė prabangiais kailiniais ir kažkodėl piktu veidu. Joks Andrius Kubilius. Ir Prezidentė. Vienintelė toje kompanijoje kažkodėl linksma šlavė sniegą ilgu languotu sijonu… Ko jai linksma, jei aniems – neramu?
Kalbama, kad Prezidentės pavyzdžiu į austą vilną dabar sprausis ir kitos valdžios moterys. Visos jos (labiausiai – I. Degutienė, bet įskaitoma ir Kazimiera Prunskienė) daug priimtinesnės valdančiajai valdininkijai nei šita „polikarpovna“, įžūliai nukniaukusi tautinius rūbus iš vertesnių, nes labiau prognozuojamų, mažiau vietos užimančių.
Deja, ne tautai. Nors ir kaip beskaičiuotų politikos apžvalgininkai dešimtosiomis procento svyruojantį D. Grybauskaitės reitingą, „liumpenui“, t. y. visai ilgai tylėjusiai daugumai, jos reikia. Anot Bruverio, aikštingos, anot Vinokuro, – politiškai nekultūringos autokratės, anot Valatkos, – populistės, niekingai pasiduodančios minios spaudimui. Iš to, kad kritikų daugėja kasdien, galima jausti, kad D. Grybauskaitės „diena X“ artėja.
Tiesa, tauta, skaičiuojanti kąsnius („rubikonui, rubikonui, rubikonui, VP dešimtukui, VP dešimtukui, o man – neliko“), kol kas to nepastebi. Ją tokia, valdžiažmogius erzinanti Prezidentė, veikia raminamai. Ko verti vien jos pakikenimai A. Čaplikui, kad ne vien tik jo ministerija sulauks svečių… Apžvalgininkams tas prezidentinis kikenimas – įžūlus subordinacijos pažeidimas. Įspėjo apie kratas! Ir dar politiškai nekorektiškai juokėsi, lyg žinotų, kad norint nuslėpti Abonentinės partijos korupcijos pėdsakus, padėtų nebent sprogimas. V. Adamkus taip niekada niekada…
Nors, jei žvelgtumėme A. Skiko akimis, tai buvo labai humaniškas, valdančiąją koaliciją tausojantis poelgis. Lyg vyro, kuris, grįždamas ankstėliau namo, įspėja „žmoną“. Taip abonentinė koalicijos „žmona“ išsaugojo veidą. A. Skikas atsipirko išgąsčiu kaip koks visus apgavęs legendinis sukčius Džianis Skikis. Kartu su juo ir valdančioji dauguma gali apsimesti, kad ši istorija – ne apie ją.
Žinoma (ir čia jau savaip teisūs prezidentinio populizmo kritikai), tokie pasilinksminimai, po kurių molinės 20 metų valdančios valdininkijos kojelės tik niksteli, bet nesubyra, yra pavojingas žaidimas.
Per metus valdymo – daugiau nei dešimt iš postų išritintų valstybininkų. Tų, kurie dėl savo gerovės, dėl savo „fainliandijos“ (vietos, kur jiems gyventi gera) eis ir į finliandizaciją, ir pas patį velnią, kad tik nereikėtų būti lygiems tarp lygių. Tokiems, kuriems kreditų palūkanos auga, alga mažėja, šiluma ir elektra brangsta. Tiems, kurie turės kur gyventi po to, kai Lietuva nebegaus pinigų iš Europos, o palūkanos už dabar imamas paskolas prilygs tų 800 000 dar vis dirbančių Lietuvos gyventojų pajamoms.
Po vieną visi tie malakauskai su jų kotedžais, valantinai su „Samanėlėmis“, liutkevičiai su nutrijomis atrodo tikrai juokingai. Tačiau kartu jie lyg armatūra yra suvaržę valstybę skersai ir išilgai, horizontaliai ir vertikaliai. Gavę tokį „skikį“ per nosį, jie mobilizuojasi naujai kovai daugybėje frontų.
Ir resursų jie turi. Juk ne veltui sklinda kalbos, kad Generalinės prokuratūros trigalvis Goryničius dėl įtarimų pedofilija pašlijusiai reputacijai lopyti pasisamdė vieną brangiausių Lietuvoje viešųjų ryšių specialistų. Tą patį, kuris karjeros pradžioje savo darbą vadino klientų „parinimu“, o dabar vaizduoja neutralų „politinio įvaizdžio“ ekspertą ir smerkia visus, kurie burnoja „prieš“ plieninį (o gal vis dėlto – silikoninį?) prokurorų kumštį.
Jie dabar vienysis ir duos atkirtį! Sako, kad netgi suka filmą apie Prezidentę. Esą prie objektyvo jau prilipo sakalo akis, kuri, kaip teisingai pastebėjo Vanda Zaborskaitė, patį Paksą nupaksavo. Tokia žmogaus specializacija: kartu su Valinsko mokytoju Egidijumi Kūriu parodyti, kad Lietuvoje nėra kitos valdžios, tik jų. Juokingiausia šitos koncepcijos dalis yra ta, kad ji yra tapatinama su demokratija. Laimei, tik Miliūtės ir Siaurusevičiaus studijoje.
Siaurusevičius. Čia jis kalčiausias. Šitaip apsikvailinti! Juk rinkimų debatai vyko pas jį. Buvo galima kandidatus pačirškinti iš visų pusių – būtų atsiskleidę. Tačiau ne. Rinkimų kovos nebuvo. Niekas nieko neklausė, niekas neatsakinėjo į jokius klausimus. „Kūrinės“ demokratijos kulminacija. Tik finale pašmėžavo tas pats vilnonis sijonas, – ir jau inauguracija.
Nujaučiu, kad Prezidentės kritikos pagieža didžia dalimi yra iš nuoskaudos, kad D. Grybauskaitė juos visus apgavo. Sužaidė pagal jų taisykles – per rinkimus buvo pilka pelytė, rodė gebėjimą šokti pagal valdančiosios biurokratijos dūdą, bet iš tiesų buvo apsimetėlė.
Svetima. Čia tas žodis, kuriuo bus mėginama demonizuoti naują tautos išrinktąją. Visai ne gilinantis į jos asmeninį gyvenimą, kaip gąsdinama. Svetima, t. y. susidėjusi su priešu. „Piterskaja“ kaip ir Putinas su Medvedevu.
Labai tikėtina, kad viskas įvyks staiga, bet ne netikėtai, nes su tradiciniu naftos kvapeliu pritariant Uspaskicho bajanui. Kaip, pavyzdžiui, Brazausko nuvertimas. Algirdas Butkevičius jau beveik ir datą paskelbė, kuri labai keistai sutampa su Kremliaus ketinimais perimti iš lenkų „Mažeikių naftą“.
Toje laboratorijoje buvo sugeneruoti mažiausiai trys aukščiausios valdžios pakeitimai. Ar įvyks dar vienas? Ir svarbiausia – ką keis kuo? Ar pakaks A. Kubiliaus, kurio niekas negailės, nes jis visiems jau įgriso savo buku technokratizmu ir negebėjimu matyti toliau ir plačiau? Ar vis dėlto reikės didesnio skandalo – naujos prezidentinės apkaltos, kad po ta dūmų uždanga viskas grįžtų į seną vagą?
Į bręstančią situaciją nederėtų žvelgti banaliai kaip, pavyzdžiui, į Pakso nuvertimą. Tai, kad kažkas paskelbiamas „Borisovo marionete“, dar nereiškia, kad laiminti pusė nedirba „Gazpromui“. Lygiai taip pat Brazausko nuvertimas už susikompromitavimą „Draugyste“ dar visai nereiškia, kad iš tiesų jam taip neatsilyginta už užsispyrimą parduoti Mažeikius lenkams, o ne Maskvos statytiniams kazachams. Šiuokart daug svarbiau stebėti laiminčius. Tuos, į kuriuos per „Stela vitae‘s“, „Dujotekanas“ buvo investuojama 20 metų.
Iš to, kad Prezidentė, nelygu Kubiliui, su pačiu Kremliaus šeimininku pasitikslino, ar procesas jau pajudėjo, galima spėti, kad ji žino ar bent jau nujaučia įvykių seką. Tuomet galima žvelgiant į tą nuotrauką, kurioje jie trise vasario 16-ąją brenda pas Basanavičių, paieškoti ženklų: kuris ko ten eina? Pasidžiaugti, kad jau guli, ar kelti jo dvasios?