Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – trys Lietuvos laisvės kelio akmenys, trys datos, kurios kiekvienam lietuviui turi ypatingą prasmę. Tai ne tik kalendoriaus įrašai. Tai – kraujo, drąsos, tikėjimo ir meilės Tėvynei simboliai. Būtent šiomis dienomis mes prisimename, kas esame, iš kur atėjome ir kokią atsakomybę nešame ateities kartoms.
Tačiau ar tikrai šias dienas privalome minėti atskirai, kiekvienas savo kieme, savo bendruomenėje, lyg mažomis salelėmis plačiame Lietuvos vandenyne? Ar nevertėtų prisiminti, kad tos datos gimė iš bendrystės, iš susikibusių rankų grandinių, iš vieno širdies dūžio – už Lietuvą?
Elektrėnų krašte vis dažniau girdisi klausimai – kodėl švenčiame atskirai, kai galime būti kartu? Kodėl nepadarius taip, kad miestelis, įstaiga, mokykla, bendruomenė taptų ne atskiromis ugnelėmis, o viena didžiule švente, viena liepsna Lietuvos garbei?
Lietuvoje jau yra savivaldybių, kurios tai daro – žmonės suvažiuoja į vieną aikštę, vaikai ir senjorai stovi drauge, skamba himnas, žvakutės plevena lyg laisvės žiburiai. Ir niekas nelieka nuošaly – visi tampa dalimi vienos gyvos istorijos. Gal ir mums laikas žengti šiuo keliu?
Kodėl verta švęsti vieningai?
Bendrystė kuria tikrumą. Kai esame kartu, laisvės prasmė tampa stipresnė nei bet kuriame individualiame renginyje. Vienas balsas – gražu. Šimtas balsų – galinga jėga.
Jaunimas mato pavyzdį. Vaikams ir jaunuoliams reikalinga gyva patirtis – pamatyti miestą, kuriame visi susirenka dėl Lietuvos. Tai kuria atmintį, kuri išlieka visam gyvenimui.
Tradiciškai šios datos – vienybės datos. 1991-ųjų sausį žmonės stovėjo petys į petį, ne po vieną. 1918 ir 1990 metais Lietuva persikėlė į naują etapą todėl, kad jos žmonės tikėjo tuo pačiu tikslu. Tad kodėl šiandien turėtume išsiskirstyti?
Kartu lengviau kurti šventę, kuri paliečia. Bendra programa, bendra daina, bendra vėliavų jūra – tai palieka emocinį pėdsaką, kuris įkvepia dar labiau mylėti Lietuvą.
Lietuva maža, bet širdis jos didelė. Kuo labiau susitelksime – tuo garsiau ji plaks.
Gal laikas ne tik prisiminti istoriją, bet ir patiems tapti jos tęsėjais? Nebūti tik žiūrovais, o šventės kūrėjais, suartinti žmones, kad ir iš mažiausio kaimo turėtų kur jaustis dalimi didelės Lietuvos širdies.
Įsivaizduokime tą dieną Elektrėnuose: visų mokyklų vėliavos vėjyje, bendruomenės ir organizacijos vienoje aikštėje, šimtais degančių žvakių simbolizuojama laisvė, žmonės giedantys himną, ne pažįstami – bet savi. Nes visi esame Lietuvos vaikai.
Tegul šios datos nebūna tik atminties akimirkos. Tegul jos tampa gyvu susitikimu.
Tegul mūsų miestai ir miesteliai susilieja į vieną didelį Lietuvos delną, kuris laiko mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.
Nes Lietuva prasideda nuo „mes“.
Robertas Šarknickas