Jubiliatas su sūnumi Visvaldu ir marčia Alma
Iki 1950 metų Kazokiškių apylinkėje visų kaimų gyventojai gyveno vienkiemiuose ir ūkininkavo. Tik vienas Grabijolų kaimas iki šių dienų išliko neišskirstytas (rėžinis) – su viena gatve, iš abiejų pusių apstatyta trobesiais. Žemės šiuose kraštuose mažai derlingos. Buvo stambių ūkininkų: Lapinskai, Stankevičiai, Čekanauskai ir kt. Daugumą jų sovietinė valdžia „išbuožino“ ir ištrėmė į Sibirą.
1950 metais, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo kaimo žmonių kolektyvizavimas. Tais laikais aš Kazokiškių krašte dar negyvenau. Bet žmonės pasakojo, kad savanorių burtis į kolūkius buvo vienetai. Vievio rajono sovietinė vadovybė, talkininkaujant vietiniams „aktyvistams“, palaužė ūkininkų pasipriešinimą. Kazokiškių apylinkėse pradžioje buvo įkurti keli maži kolūkiai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną „Neries“ kolūkį. Tarp gyventojų atsirado drąsuolių, kurių neprivertė stoti į kolūkį. Vienas iš tokių – V. Ručys. Jis man yra pasakojęs, kad priversti jį bandė net naudodami fizinę jėgą. 1961 m. rugpjūčio 8 d. „Neries“ kolūkio kolūkiečiai mane išrinko pirmininku. Turėdamas pedagoginį išsilavinimą turėjau persikvalifikuoti į žemės ūkio specialistą. Vadovauti kolūkiui teko 24 metus – iki 1985 metų.
Dabartiniais laikais kalbėti ar rašyti apie kolūkius nemadinga. Tačiau kolūkyje gyveno ir dirbo šio krašto žmonės. Manau, kad apie juos verta prisiminimais pasidalinti.
Kuriant kolūkius iš ūkininkų buvo „suvisuomeninti“ arkliai, žemės ūkio inventorius, kai kurie ūkiniai pastatai. Svarbiausia, iš jų buvo atimta žemė, paliekant kiekvienai šeimai naudotis 60 arų. Jei žmogus buvo vienišas, jam paliko tik 30 arų sodo sklypą. Kiekvienai šeimai buvo leista turėti tik vieną melžiamą karvę.
Pirmieji dešimt metų kolūkiečiams buvo labai sunkūs. Visi darbai laukininkystėje ir gyvulininkystėje buvo atliekami rankiniu būdu. Gyvulių tvartai ir kiti pastatai buvo mediniai, nebuvo jokios mechanizacijos. Už darbadienį kolūkiečiai gaudavo po 1–2 kg grūdų ir po 10 kapeikų. Apmokėjimas už darbą buvo metams pasibaigus.
Tenka pastebėti, kad iki 1961 metų Kazokiškių apylinkėse buvo tik du mūriniai pastatai – Kazokiškių bažnyčia ir Aleksandriškių mokykla. Diržonių kaime iki 1961 m. buvo viena dūminė – Ručytės – pirkia.
Vėlesniais metais žmonių gyvenimas ir darbo sąlygos pagerėjo. Kolūkyje pastatyta naujų tipinių gamybinių ir buitinių pastatų. Daugelis darbų buvo mechanizuoti. Kolūkiečiams už darbadienius buvo mokama pinigais kiekvieną mėnesį. Nuo 1968 metų pradėjo plėstis Kazokiškių centrinė gyvenvietė. Ūkio lėšomis pastatyti du mūriniai keturbučiai namai. Žmonės statėsi individualius namus. 1971 metais ūkio statybininkai pastatė visuomeninę pirtį. Dar po metų ūkyje įvestas vandentiekis, įrengta 10 lauko vandens kolonėlių. 1977–1978 metais gyvenvietėje pastatyti pirmieji penki Alytaus tipo gyvenamieji namai su centriniu šildymu ir kitais buitiniais patogumais. Prie šių namų išasfaltuota gatvė. Tais metais pradėta ruošti dokumentus naujo kvartalo gyvenamųjų namų statyboms ūkio lėšomis.
1987–1988 metais Kazokiškių gyvenvietėje ūkio lėšomis dar buvo pastatytas 21 gyvenamasis tipinis namas, vaikų lopšelis-darželis, vėliau pritaikytas mokyklai. Išasfaltuotos gatvės.
Okupacinės ir vietinės valdžios suvaržymai, įvairūs apribojimai dažnai apsunkindavo žmonių gyvenimo sąlygas, tačiau šio krašto žmonės, nuo seno pripratę prie sunkumų, sugebėdavo nepriekaištingai dirbti kolūkyje ir deramai tvarkytis asmeniniame ūkyje, šeimose.
Dauguma Kazokiškių apylinkių gyventojų išpažįsta katalikų tikėjimą. Kiekvienais metais kruopščiai ruošėsi ir šventė šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Papročiai, kiek teko domėtis, minėtų švenčių metu tokie pat, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse. Prieš karą ir pirmais pokario metais per Velykas vyrai, jaunimas eidavo „lalauti“. Giedodavo pagal šeimininkų norus – lenkiškai arba lietuviškai. Jaunimas merginoms dainuodavo „Alaliuką“ ir priedainį: „Vynas žalias, vynas žaliasai“. Gaila, bet šis paprotys baigia išnykti.
Labai reikšminga religinė šventė Kazokiškių krašto žmonėms – Sekminių atlaidai. Net buvusi sovietinė valdžia nepajėgė žmonėms sutrukdyti deramai švęsti. Žmonės atlaidams ruošdavosi iš anksto: kepdavo pyragus, prisigamindavo įvairių kitų valgių, nes į kiekvienus namus atvažiuodavo svečių. Kiekvienais metais Sekminių atlaidų dieną į Kazokiškių bažnyčią susirinkdavo minios maldininkų iš aplinkinių parapijų, atvažiuodavo iš kitų miestų.
Sekmines Kazokiškėse švęsdavo tris dienas. Kolūkio valdyba po Sekminių neatėjusių į darbą žmonių nebausdavo.
Kolūkyje per 50 metų pasikeitė daug žmonių, žemės ūkio specialistų. Keletas iš jų – Onutė Ramanauskaitė-Skeberienė, Janina Pukalskaitė-Makauskienė, Dana Bielskytė- Gumbienė, Angelė Ališauskaitė-Jankūnienė, Algis Kačinskas, Stasys Virganavičius, Vladas Voveris, Genė Sikorskaitė-Stankevičienė – į kolūkį atvyko kaip jauni specialistai, čia sukūrė šeimas ir liko gyventi.
Svarbiausias kultūros židinys Kazokiškėse – kultūros namai. Juose, kaip ir mokyklose, keitėsi direktoriai, meno vadovai. Bene ilgiausiai ir geriausiai dirbo meno vadovas, buvęs politinis kalinys Jonas Čiulada. Žmonės gerbė ir mylėjo meno vadovą. Kolūkio valdyba, man rekomenduojant, suteikė jam dviejų kambarių butą naujame mūriniame name.
Meno vadovas J. Čiulada organizuodavo koncertus, kuriuose koncertuodavo vietinis jaunimas. Noriu paminėti, kad Kazokiškėse daug dėmesio buvo skiriama sportiniam darbui su jaunimu ir net pagyvenusiais žmonėmis. Kiekvienais metais Kazokiškės dalyvaudavo rajono vasaros ir žiemos spartakiadose, dažnai užimdavo prizines vietas. Paminėtini prizininkai Visvaldas Račkauskas – dvipėdės kilnojime, Rūta Drandžilauskienė – šaškių varžybos. Arklių važnyčiotojų varžybose Trakų r. pirmas vietas buvo iškovoję Kazys Vaškevičius, Vytas Žilinskas.
Taip jau yra, kad gyvenime niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Keičiasi net žmonių papročiai, elgesys, požiūris. Mane tik stebina žmonių elgesio, papročių pasikeitimas ne į gerąją pusę.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kazokiškių krašte progresavo girtavimas, ypač tarp mechanizatorių, bet bedarbių ar veltėdžių nebuvo. Dabar, man atrodo, kad girtavimas tarp jaunų žmonių paplitęs ne mažiau. Labiausiai mane stebina, kad pedagogas rūko kartu su moksleiviais. Apibendrindamas savo prisiminimus apie Kazokiškių krašto žmones, galiu drąsiai teigti, kad dabartiniu laikmečiu gerėja žmonių gyvenimo sąlygos ir kultūrinis gyvenimas. Aktyviai veikia Kazokiškių bendruomenė ir seniūnija. Į Kazokiškes dažnai atvyksta koncertuoti žymūs Lietuvos atlikėjai, profesionaliai koncertuoja kapela „Kazokynė“ (dabar kapela „Och“. Red. pastaba). Tikiu, kad ateityje Kazokiškių kraštas gyvuos ir klestės, prie to ir aš būsiu truputį prisilietęs.
Buvęs kolūkio „Neris“ pirmininkas Vincas Račkauskas