Už objektyvo ir be jo su Vytautu Suslavičiumi. Kai kurios Elektrėnų istorijos nuotraukose

Pirmajame V. Suslavičiaus kadre – mama ir tėtis

Virginija Jacinavičiūtė

Galima sakyti, kad Elektrė­nai – miestas, gimęs fotomenininko Vytauto Suslavičiaus akyse. Vai­kys­tė­je smalsumą kėlę elektrinės ­ka­-mi­nų žiburėliai vėlesniame ­amžiuje tapo fotoobjektyvo taikiniu. Kadras po kadro užfiksuoti miesto istorija: statybos, ­valstybingumui svarbūs įvykiai, džiazo ir poezijos festivaliai…Fotomenininkas suor­ganizavo daugiau kaip 100 meninės fotografijos parodų, išleido keletą išskirti­nių, krašto identitetą atspindinčių albumų. Šie albumai aktualūs šiandien, minint Elektrėnų miesto 65-metį, ir visada bus vertingi ateities kartoms, norinčioms pažinti savo gimtąjį kraštą. 2012 m. V. Suslavičius buvo nominuo­tas Elektrėnų savivaldy­bės metų žmogumi. Minint gražią miesto sukaktį, prasminga pavartyti senas nuotraukas ir pamatyti, kaip mūsų kraštą regi fotome­nininkas V. Suslavičius.

Įdomu sužinoti, kokia buvo Jūsų, kaip fotografo ir miesto fotometraštininko, pradžia?
Kai Elektrėnai kūrėsi, aš dar buvau moksleivis. Nefotografavau tais laikais. Tik studijuojant Vilniaus universitete susiformavo, na, tiesiog „iškepė“ noras fotografuoti.
Į Elektrėnus atvykau dirbti fizikos mokytoju. Tai buvo tolimi 1974-eji. Gyvenimas tapo gerokai glau­desnis su šiuo miestu. Tiek to miesto ir tebuvo, gal tik 5000 gyventojų. Mane su kolega bendrakursiu Česlovu ­apgyvendino elektrinės bendrabutyje. Prisimenu adresą – Komjaunimo 22, penktame aukšte. Priešais langus – gražus vaizdas į ežerą (ar Elektrėnų marias). Visaip vadino tuos vandenis. Žiūrint pro kitos pusės langus iš bendros virtuvės, matėsi mokykla, stadionas.
Nuo to laiko mano atsitiktiniai miesto ar apylinkių kadrai tapo reguliaresni.
1974-ieji buvo pilni įvykių. Pa­kliuvau į jų sūkurį. Gal ir mano laimei. Rugsėjo 1-ąją buvo iškilmingai pažymėta naujos mokyklos (dabar vadinama „Ąžuolyno“) statybos pradžia. Su statybininkų pažadais, kad kitais mokslo metais – jau būsime čia.

Mokyklos direktorius Vytautas Mizeras, lietuvių kalbos ir literatū­ros mokytojas – iki kaulų smegenų lituanistas, humanitaras, norėjo neeilinio statomos mokyklos projekto. Projektas standartinis, bet nors kiek kitoks: dar statybų eigoje pritaikyti kiek galima tobuliau mokomieji kabinetai, sukurta estetiška aplinka.
Kažkodėl ir mane pasikviesdavo kelionėms apžiūrėti Vilniaus, Kauno panašaus projekto jau veikiančias mokyklas.
Kelionės išėjo į naudą – taip gimė idėja literatūriniam kiemeliui. Palaipsniui radosi daugiau veiklų. Joms reikėjo pritaikytų specialių patalpų, įrangos. Susibūrė mokyklos estradinis ansamblis, fotografijos būrelis, atsirado patalpėlė, pritaikyta fotolaboratorijai, 16 mm filmavimo kamera „Krasnogorsk“, montavimo staklytės. Gal net turistų būrelis būrėsi. Dabar juokingai atrodo, bet kad nors kiek ansamblis galėtų groti elektrinėmis gitaromis, pritaikėme kino demonstracijai skirtą garso stiprintuvą, vietoje kolonėlės, vadinamą, kibirą. Tai ir garsas sklisdavo juokingai – „kibirinis“. Tokius techninius nepriteklius kompensavo entuziazmas.
Sąlyčio su fotografija, muzi­ka, aplinka radosi vis daugiau.­ Jaunam fizikos mokytojui­ tame veik­lų rate patiko suktis. Čia jaunas fizikos mokytojas sutiko jau­ną matematikos mokytoją Aldoną. Susikūrė šeima. Olimpiniais metais gimė dukrytė Rasa, kitos olimpiados metais gimė antra dukrytė Erna.
Nesu tikras, kiek visa tai atsiliepė Elektrėnų istorijai. Vienaip žiūrint, nebuvo reikšmingas etapas, kitaip žiūrint – reikšmingas.

Nekreipiant dėmesio į reikšmės vertinimus, tuo metu Elektrėnuose vyko statybos. Miestelis plėtėsi. ­Keista buvo girdėti, bet dėl kažko­kių biurokratinių niuansų vadino­si – miesto tipo gyvenvietė.
Viso pradžia – didžiausia ir galingiausia elektrinė. Elektrinės statybai, įrenginių eksploatacijai reikėjo daug žmonių. Buvo madinga anais laikais statyti laikinąsias gyven­vie­tes. Su mintimi, kad kažkada bus ­pa­statyti normalūs namai. Gyvenimo patirtis rodė kiek kitaip – tos laikinosios ilgam tapdavo nuolatinėmis. Elektrėnai šiuo požiūriu – išsiskyrė iš panašių milžiniškų statybų – pasirinktas kelias iškart statyti viską ne laikina. Pradėta nuo reikalingiau­sių: gyvenamieji namai, pirtis, par­duotuvės, ligoninė. Atskiros mokyk­los dar nebuvo. Iškilus būtinybei ke­li butai buvo skirti mokyklai.
Man, vaikui, mažai rūpėjo. Visa tai vyko be jokio mano įsikišimo ir reikšmingumo. Buvau tik stebėtojas. Retkarčiais iš tolo pasimatydavo statomo kamino raudoni žiburėliai. Ypač vakarais vaizdai kėlė nuostabą. Kodėl juos mačiau? Priežastis ­labai paprasta – vaikystėje daug laiko praleisdavau Elektrėnų pašonė­je. Gilučių kaimas – mano mamos gimtinė. Pas savo senelius ištisas vasaras praleisdavau, tekdavo kartais ir žiemos metu pabūti. Įsiminė išskirtinės kelionės žiemos metu – arkliuku pakinkytos rogės, aš apkamšiotas senelio storais kailiniais. ­Važiuodavome į Žaslių geležinkelio stotį. Iš ten traukinuku į Lentvarį. Nuo Lentvario jau autobusu į ­Trakus, mano gimtąjį miestą.

Gilučiai vos už keleto kilometrų nuo Elektrėnų. Patiko man Gilučiuose. Dabar sakyčiau – mama palikdavo be ašarų. Būnant kaime, te­ko matyti fotoaparatą, nuotraukų. Kai kurie dėdės domėjosi ir mokėjo fotografuoti. Toks ir pirmas prisilietimas prie fotografijos būsimų Elektrėnų artumoje – pirštuose palaikyti tikrą nuotrauką.

Pasakojime persipina Jūsų autentiška patirtis ir mies­to istorija. Manau, švenčiant gra­žią sukaktį, skaitytojams bus įdomu išgirsti šiuos faktus. Pasakojime jaučiami pirmieji fotografijos bandymai, o kada labiau susidomėjote foto­grafavimu?
Atvykęs dirbti į Elektrėnus sutikau fotografuojančių bendramin­čių. Ilgiems metams susidraugavo­me su Algirdu Subata, Rimu Ur­­bo­navičiumi. Pažintis su jais bu­vo­ labai prasminga. Jie jau buvo fotomenininkų draugijos (vėliau Lietuvos fotomenininkų sąjunga)­ nariai. Man jie – pavyzdys. Da­li­nomės patirtimi, fotojuostelių ryškinimo receptais įvairioms nuo­traukų technikoms. Pavyzdžiui, soliarizacija, izohelija, kaip patobulinti fotodidintuvą. Dėl atspaudų kokybės reikėdavo įtaisyti taškinę lempą.­ Taip palaipsniui mums trims kilo kūrybinių minčių surengti fotoparodų. Kada buvo pirmoji,­ tiksliai neatsimenu. Ją surengėme kul­tūros namuose, fojė. Dar nebuvo didžiosios freskos „Energijos ­at­radimas“.
Fotografinis procesas anksčiau buvo visiškai rankinis: fotojuostelės, ryškinimas, nuotraukų spausdinimas – visa tai namuose. Dažniausiai vonios kambaryje arba vadinamame tamsiame kambarėlyje įsirengdavome mažytes fotolaboratorijas. Fotografinė patirtis kaupėsi bėgant metams.
Kartą bekalbant su kolega, gal prieš 22–23 metus, rengiant pirmąją knygą apie Elektrėnus, pasiguodžiau, kad viskas užsikirto, nežinau, ką da­ryti, neturiu jokių meninių minčių bei sprendimų. Mane jis nuramino, kad neišgyvenčiau dėl to, jog su projektu nejudu iš vietos. Sumanymo ­ne­apleidau, jis neišėjo iš galvos. Veiksmas vyko pasąmonėje. Kūrybinės ­tylos pauzė ir atsirado, kad galėtų susiformuoti teisingi vaizdai ir mintys.
Jis buvo teisus – po minčių tylos pauzės, trukusios apie du mėnesius, gal susapnavau, o gal šiaip kažkurią dienos minutę tvinktelėjo galvon mintis, aiškus vaizdas, kaip turi atrodyti knyga, kokias fotografijas turėčiau padaryti ir įdėti. Mano paties nustebimui per kelias savaites surinkau visą reikalingą medžiagą. Dėl to kūrybingai pavažinėjau po Semeliškių, Kernavės, Vievio, Gilučių, Beižionių, Kietaviškių, Pastrėvio apylinkes.
Ši „smegenų technologija“ buvo pasireiškusi ir vėliau ne kartą. Padėjo „išlipti iš duobės“. Viena iš jų – kuriant Lietuvos peizažų seriją. Joje labai tiko Elektrėnų apylinkių vaizdai.

Ar prisimenate savo pirmąją nuotrauką?
Tai mano mama ir tėtis. Tądien su nauju tėčio motociklu važiavome prie Skaisčio ežero. Ši nuotrauka kabo mano namuose.

Gal nesuklysiu pasakydama, kad esate gana universalus fotografas. Jūsų taikinyje tiek kultūros renginiai, tiek žmonės, tiek gamta. O kokios fotografijos Jums atrodo prasmingiausios?
Buvo toks svarbus metas, kai įvykiai vystėsi nepaprastai greitai. 1988 –1991-ieji. Tuo laiku fotografijos turėjo būti kaip labai svarbios reikšmės dokumentas. Kūrėsi Sąjūdžio grupės Lietuvoje, įvyko ­Baltijos kelias, Nepriklausomybės paskelbimas. Labai norėjau kiek galima daugiau vietų aplankyti, suspėti fotografuoti, išsaugoti nufotogra­fuo­tą medžiagą. Kažkiek pavyko. Dalį to meto fotografinės medžiagos panaudojau fotoparodoms, dalį knygoms. Yra mano fotoarchyvuo­se nepriklausomybės mitingai Vingio parke Vilniuje, Sąjūdžio mitingai ir eisenos Vilniuje prie Sporto rūmų, pirmasis Sąjūdžio mitingas prie kultūros namų Elektrėnuose, vėliavos iškėlimas virš buvusio pašto, budėjimo naktis prie Seimo rūmų. Laužai, barikados. Medininkų aukų laidotuvės. Streikas prie Lietuvos televizijos pastato Konarskio gatvėje. Fotografijose iš visų vietų yra daug elektrėniečių. Jie tikriausi liudininkai vykusių įvykių. Išskirčiau ir nuo­traukas iš iškilmingų mišių, vykusių lauke, būsimos bažnyčios vietoje. Elektrėnai buvo vienas iš trijų miestų Lietuvoje, kur dar nebuvo bažnyčios. Bažnyčios statybos akimirkos sudėtos į leidinį „Elektrėnų bažnyčios statybos istorija“.

Neužmirštama elektrėniečių parapijiečių kelionė į Lomžą, kur vyko susitikimas su Popiežiumi Jo­nu Pauliumi II. Su didžiausia pagarba ir dėkingumu prisimenu žmones, labai padėjusius įgyvendinti mano fotoprojektus – generalinį elektrinės direktorių Praną Noreiką bei Elektrėnų parapijos kleboną Joną Sabaliauską.

Didelė tikimybė sutikti Jus ten, kur skamba džiazas. Džia­zo festivaliai, koncertai užima iš­ties didelę Jūsų fotografijų dalį. ­Esate surengęs ne vieną paro­dą, išleidote vertingus Elektrė­nų džiazo festivaliui „Jaunystė“, skirtus albumus – „Džiazo jau­nystės miestas“ ir „Džiazas ir miestas“. Ar ryšys su džiazu gi­mė nuo Elektrėnų festivalio?
Su džiazu viskas taip prasidėjo, kad neįmanoma rasti ribos. Ji visiškai išsitrynusi, išplaukusi it rūkas. Čia tas pat, kaip sutikti merginą, kuri „įkrito į akį“, įsimyli ir jokių pasiaiškinimų. Tai prasidėjo dar mokyklos laikais – šnypščiantis slopinamas „Amerikos balsas“ per radiją… Ten džiazo bigbendai, ten balsai, ten Bili Holiday, Lui Armstrongas. Kai jau mokiausi universitete, studentų bendrabutyje kolega Kazys klausydavo naktimis „Radio Luxembourg“, buvo ir džiazo naujienų.
Kai pradėjau rengti festivaliui „Jaunystė“ skirtą knygą „Džiazo jaunystės miestas“, atradau naujų labai įdomių faktų. Išsiaiškinau, kad pirmasis mano darbo viršininkas elektrinėje Anatolijus Avetisovas buvo pirmojo džiazo festivalio dalyvis. Buvusio kultūros centro direktoriaus V. Voronovo suburtame kvartete jis grojo klavišiniais.
Džiazo kvartetas koncertavo pirmajame festivalyje „Jaunystė“. Įdo­mu tai, kad vėlesniais metais nebu­vo tiksliai žinoma, kada vyko pirmasis festivalis. Kalbinti elektrėniš­kiai prisiminė, kad renginys vyko kul­tūros centro salėje, bet niekas ne­prisiminė mėnesio ir dienos. Važiavau pas V. Voronovą į Druskininkus, kad papasakotų istorijų. Klausiau, ar turi nuotraukų, straipsnių, bet jie tuo metu nieko nerinko. Tačiau pasidalino, kad po festivalio buvo susirinkę „Neringos“ kavinėje ir aptarinėjo vieną straipsnį apie festivalį. Tuo metu šią kavinę buvo pamėgę džiazo mylėtojai. Sužinojęs šį faktą, ėjau į Mažvydo biblioteką, užsisakiau visą komplektą tų metų laikraščių ir atradau straipsnį. Apie džiazo festivalį buvo parašyta viena trumpa žinutė, data padėjo suprasti, kada vyko renginys. Pradėjau visur ieškoti to žurnalisto, bet, deja, nepasisekė jo rasti. Kai išėjo pirmas knygos lei­dimas, sulaukiau skambučio iš merginos, kuri teigė, kad ten yra įdėtas jos tėvelio straipsnis. Man vis kažkur iš dangaus informacija nukrisdavo. Aš iš karto susisiekiau, jis at­važiavo į Vilnių, susitikom kavinėj. Aš jam padovanojau knygą, keletą naujų portretų. Pasirodo, jis – Valentinas Jurevičius, tuo metu buvo žurnalistikos studentas ir gavo užduotį parašyti straipsnį apie džiazo festivalį Elektrėnuose.

Esate ir „Poezijos pavasa­rio“ fotometraštininkas. Šį ren­­ginį fiksuojate nuo pir­mo­­jo renginio 1978 m. Šiemet Elektrėnų bibliotekos užsakymu renginyje buvo pristatytas Jūsų fofografijų stendas, kur užfiksuotos tradicinio renginio akimirkos. Ar yra kitų planų?
Turiu daug medžiagos iš „Poezijos pavasario“ ir norėčiau tai sudėti į knygą. Jau keletą metų šnekinu „Poezijos pavasario“ organizatores. Jei būtų skiriamas finansavimas, aš imčiausi šio darbo. Medžiagos yra daug, bet ją, kaip ir su džiazais, reikia susisteminti, patikslinti pavardes, vardus, metus.

Svarbu sudėti nuotraukas į albumus?
Spaudinys yra labai svarbu. Kartą mano vienas mylimiausių fotomenininkų ir mano mokytojų pajuokavo – paroda gerai, bet tai panašu į giminių ar draugų balių. Susirinko, pabaliavojo prie stalo, išsiskirstė ir…viskas. Nieko neliko. Bet jei bus knyga ar nors parodos katalogas – tai jau dokumentas. Jis išliks. Jį galės matyti, vartyti, skaityti daugelis žmonių.

Man dar įdomi ta kūrybinė fotografijos pusė. Smalsu žinoti, kaip pajaučiate, kad nuotrauka pavyko? Kas turi būti nuotraukoje, kad pats pasigėrėtumėt ir kitam norėtumėte parodyti?
Būna kad fotografavimo metu jau matau fotografiją. Kaip ji atrodys, ir būtent ji, o ne kita. Vidinis balsas taip man sako. Pavyzdžiui, tokia istorija: dariau fotografiją pianisto profesoriaus Artūro Anušausko naujai kompaktinei plokštelei. Gal dvi valandas dirbom visokiais apšvietimais, įvairiom kompozicijom, kol galų gale abu pavargom. Jis nuo fortepijono atslūgo, aš į palangę atsirėmiau – matau KADRAS. Sakau Artūrui – sustink, būk taip. Buvo likę 2 kadrai juostelėje. Fotografavau juostiniu fotoaparatu. Pa­sakiau jam, kad bus geri tik šie du kadrai. Taip ir buvo.

Kelionių fotografas
Su fotomenininku neaptarėme dar vienos, svarbios fotografijų detalės – kelionių į kalnus, kurios dovanojo daug reikšmingų patirčių ir nuotraukų seriją „Kalnų kvapas“. „Elektrėnų kronikai“ fotomenininkas yra pasakojęs: „Aš 18 vasarų praleidau kalnuose. Mane labai žavi kalnų turizmas, šioje srityje turiu ir nemažai patirties. Aš niekada nebuvau labai rami, sėsli siela. Kai pradėjau dirbti Elektrėnų elektrinėje, mane pastebėjo žygeivių klubas ir žmogus, kurį dabar vadinu savo mokytoju, – Algis Mišinis. Būtent šis žmogus mane išmokė ir supažindino su kalnų žygiais. Vėliau aš pats tapau tų žygių vadovu“.
Kaip pasakojo V. Suslavičius, ­nuotraukos buvo reikalingos kelio­nių ataskaitoms, bet dauguma jų būdavo iš tų momentų, kai žygeiviai valgo ar miega – juk kai žygiuoji apsikrovęs visa būtina įranga, ne­labai spėji ir fotografuoti. „Kiekvienas turėjome savo pareigas. Aš buvau fotografas. Tad prieš kiekvieną kelionę dar namuose apgalvodavau, ką noriu užfiksuoti, kad galėčiau tinkamai atskleisti kalnų turizmo keliones. Aš mintyse prieš žygį lyg scenarijų kurdavau, nes jau žinojau, ko galima tikėtis“, – pasakojo V. Suslavičius. Publikacijoje pašnekovas atskleidė, kad Energijos viršūnė, vadinamuose Fanų kalnuose, buvo aukščiausias jo fiksuotas taškas (pusšešto tūkstančio metrų aukštis). Žygis buvo skirtas Elektrėnų elektrinės jubiliejui paminėti.
Buvo įdomu pamatyti Elek­trėnus per fotomenininko V. Suslavičiaus patirtį ir pažinimo lauką. Dėkoju pašnekovui už ope­ratyvumą, geranoriškumą, su­pra­tingumą. Linkiu jam kū­rybinės sėkmės ir viliuosi, kad dar bus puikių progų bendradarbiavimui.

Asmeninio albumo nuotr.