Elektrėnų literatų klubas „Strėva“ savo dešimtmetį pasitiko su trečiuoju almanachu, pavadintu „Saulėtekio toliai“. Tokią gražią sukaktį ir knygos sutiktuves literatai iškilmingai paminėjo „Ažuolyno“ mokykloje, Literatūros ir meno muziejuje.
Julija Kirkilienė
Tradiciškai, iš gražiausių eilių, sudėtų į almanachą, mokytojos Janinos Nikoliukienės paruošti skaitovai supynė literatūrinį montažą, pavadinę jį „Kai žodžiai išeina į kelią”. Montažą keitė naujosios Kietaviškių kultūros renginių organizatorės Rūtos Vaičekonytės šeimyninis muzikinis ansamblis. Klubo „Srėva“ pirmininkė Vilija Dobrovolskienė, apžvelgdama klubo veiklą, negailėjo gerų žodžių kūrėjams, rėmėjams ir svečiams.
O svečių gausiai sugužėjo į literatų šventę: iš Marijampolės, Jonavos, Trakų, Rokų, Ukmergės, Varėnos, Kauno. Sugužėjo ne tuščiomis, o gražių gražiausiais žodžiais vežini. Kaip kažkada pasakė Elektrėnų kūrėja Genovaitė Žigutienė, literatai, kaip tos pienės pavasarį – geltonuoja pilni laukai, gražu pažiūrėti, bet ne visi žino, kad tos pienės dar ir vaistažolės yra. Suprato tai elektrėniečiai, parėmę knygos leidybą ir literatūrinę popietę (Elektrėnų savivaldybės administracija, Viktoro Kartenio įmonė „Elektrėnų mėsa“, UAB „Kietaviškių gausa“, Danguolės Dzimidavičienės gėlių salonas, Danius ir Vitalija Kubiliai („Perkūnkiemis“), Kazimieras Šiaulys (verslininkas), Valdas Lėlius (Daugirdiškių seniūnaitis), Semeliškių parduotuvė „Glinva“).
Tarp gausių svečių buvo ir devynių knygų – tarp kurių yra „Ariogalos enciklopedija“– autorius Vytautas Šulskis. Sužavėtas gražia švente, jis atsiuntė savo pastebėjimus:
„Dabar sėdžiu prie dovanotos knygelės „Saulėtekio toliai“, bandau rašyti įspūdžius. Skaitysiu ją dar antrą kartą. Radau gražių posmų, pamąstymų. Poezija sužavėjo nuoširdumu, atvirumu, tai labai patinka skaitytojams. Yra, žinai, labai stiprių eilėraščių. Stipriausi lyg būtų Vilijos Dobrovolskienės. Kadangi aš nepažįstu, nematau nė kaip atrodo, tai lyg nepataikaudamas nagrinėju jų kūrybą. Žinoma, ieškau visko, kas gražu, o kas ne taip eilėrašty sudėliota, tą praleidžiu. Ten įdėta širdies, daug jausmo, tai, sakyčiau, turinys gilus, tik forma silpnesnė. O ji gi priklauso nuo to, ar jį, tą poetą kas mokė mokykloje, ar jis pats kur rado pasidomėti, kaip atrodo poetinė stilistika, sintaksė. Jei poetas nesusigaudo ritmikoje, nežino, kas chorėjas ar jambas (jau nekalbant apie triskiemenes pėdas), jo eilutė nebus patraukli, skambi. Justinas Marcinkevičius yra tarstelėjęs: „Jei norintysis tapti Rašytojų sąjungos nariu, nesugebės parašyti soneto, tai jo negalima vadinti poetu”. Matot, jis reikalauja, kad poetas susipažintų su poetine metrika. Jam gerai buvo kalbėti, kai jis baigęs literatūros mokslus. Panašiai yra ir su daile. Jei (periferijos dailininkas) nesusipažinęs su perspektyva, jis gražiai piešia, puikiai derina spalvas, bet jo piešiny tikrasis dailininkas mato daugybę klaidelių. Jei toks dailininkas šiek tiek sumanus suprasti, kad jis kai ko nemoka, jis vengia piešti tai, kas gražiai neišeis. Jis piešia natiurmortus. Nesiima tapyti žmogaus“,- rašo Vytautas Šulskis, džiaugdamasis, kad tie „Saulėtekio toliai“ jam labai artimi pasirodę.