Šią patriotinę dainą dainavo lietuviai, kai Gedimino pilyje dar neplazdėjo Trispalvė…
Šiandien 2011-ųjų spalis. Jau 21 metus mes džiaugiamės gyvendami laisvoj Tėvynėj, kurioje drąsiai plevena Trispalvės su Saulės, Žalių laukų ir Kraujo spalvomis bei meile Savo Kraštui…
Zita Teresė CIBULSKIENĖ
Nežiūrint to, šį rudenėjantį penktadienį mūsų keliai vėl veda į Vilnių – mūsų Tėvynės širdį. Tos gražios viltys, kad gyvensim laisvi ir laimingi, neišsipildė. Nors aikštėje prie Vyriausybės, vietoj ten stovėjusio Černiachovskio, šiandien mus pasitinka monumentas mūsų tautos šviesuoliui Vincui Kudirkai, kurio 1898 m. parašyta Tautiška giesmė kvietė Lietuvos vaikus „eiti vien takais dorybės“, dirbti „Tėvynės naudai ir žmonių gėrybei“, „vardan tos Lietuvos“ būti vieningus… Nors giedame šią giesmę, kaip Lietuvos himną, nieko to mūsų gyvenime nėra…
Gerai ir net labai gerai gyvena tik valdžioje esantys mūsų išrinktieji bei jų rėmėjai, bankininkai, o didžioji Tautos dalis skursta: jaunimas išvažiuoja laimės ieškoti į užsienį – emigracija didžiulė. O ką čia veikti jaunam žmogui, jei mokslai pas mus brangesni, negu tose šalyse, kur pragyvenimo lygis aukštesnis. O ir baigus mokslus, kur dėtis? Darbo nėra. Jei ir pavyks kažką susirasti, tai dirbsi už minimumą, kurio lygis į rankas – žemiau skurdo ribos.
Net ir gaunantys vidutinį atlyginimą sunkiai pragyvena, nes pas mus, kur taip nuskurdinta didžioji dalis tautos, kainos yra nežmoniškai aukštos. O jei dar šeima paėmė kreditą būsto įsigijimui! Tokie vargšai ir gulasi, ir keliasi su nerimu širdyse, – kaip išsimokėti, kai bankai dosniai išdalino kreditus už pasakiškai brangų būstą su didžiulėmis palūkanomis. Užteks tos naštos ir vaikams, ir anūkams.
O kaip gyvena mūsų senoliai? Kaip pragyventi iš sumažintų pensijų, nors neretas atvejis, kai pensininkai išlaiko savo bedarbius vaikus…
Visai šių skaudulių nebeatlaikančiai tautai atstovaujančios Lietuvos profesinės sąjungos (LPS) organizavo protesto akciją prie Vyriausybės. Akcijoje dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos konfederacija, LPS „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija. Kadangi tai buvo perspėjamasis mitingas, buvo leista jame dalyvauti iki 300 žmonių. Elektrėniečiams atstovavome gausiausiai – iš nepilno šimto protestuotojų (aktyvesniam žmonių dalyvavimui sutrukdė Vilniaus savivaldybės pavėluotas pranešimas keisti protesto akcijos laiką) mūsų buvo beveik 15. Penktadienis protestui pasirinktas, nes šią dieną minima Tarptautinė oraus darbo diena.
Po trumpo įžanginio mitingo, kur išsakėme savo reikalavimus, kuriuos girdėjo tik žurnalistai (Vyriausybės atstovai, kaip visada, nesiteikė pasirodyti tautai – jiems reikalavimai pateikti raštu), sėdome į du atvirus autobusus ir apsukome ratą Vilniuje. Mūsų kolona buvo spalvinga – visi profsąjungiečiai dėvėjo ryškias skiriamąsias liemenes, garsi, skambi – iš autobusų sklido trimituojantys, atkreipiantys dėmesį garsai, kuriuos pertraukdavo mūsų centrų vedlių kreipimasis į praeivius. Visa tai, dėl ko tauta vis labiau skursta, dėl ko mums skauda, kartojome ir kartojome, kviesdami nesitaikstyti su situacija, tuo labiau, kad tuoj prasidės šildymo sezonas, ir bus dar sunkiau.
Iš autobusų sklido ir sklido: „Šiandien Tarptautinė oraus darbo diena. Dirbantis lietuvis taip pat turi teisę į saugias ir orias darbo sąlygas, į orų atlygį už darbą! Reikalaujame, kad minimalus mėnesinis atlyginimas būtų pakeltas iki 1000 litų, ir t.t.
Dauguma praeivių mums pritariamai mojo. Sustojimuose dalinome praeiviams informaciją apie Vyriausybei pateiktus reikalavimus.
Pravažiuojant pro Seimą, buvo kreipiamasi tiesiai į mūsų aukščiausiąją valdžią. Bet už neperregimų stiklų buvo tylu ir ramu…
Kaip akcijos išvakarėse sakė Lietuvos profesinės sąjungos konfederacijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius, ši protesto akcija tik įspėjamoji – lapkričio pabaigoje Lietuvoje gali įvykti „graikiškasis“ protesto variantas. Valdžia turi suprasti, kad šitaip tyčiotis iš žmonių negalima!