Sugrįžimas į Žebertonių mokyklą: iš praeities į ateitį

Sugrįžimas į Žebertonių mokyklą: iš praeities į ateitį

Į mokyklą atėjus pro papuoštą arką, skirtingų laikotarpių Žebertonių mokiniai įsiamžino nuotraukoje, skirtoje dabarties ir ateities kartoms

 

Julija Kirkilienė

Įsivaizduokite knygą, kurios­ pirmuosius puslapius parašė tie, kurie mokyklą lankė prieš 105 metus. Kiekvienas puslapis yra pilnas istorijų, pamokų ir atradimų. ­Tai – mūsų praeitis, mūsų šaknys.
O dabar apsidairykite aplinkui, pažvelkite į šias šviesias akis salėje. Jūs, sėdintys čia, esate tie, kurie rašo šios knygos dabartį ir jau dabar kuria ateities skyrius. Renginys „Iš praeities į ateitį“ – tai proga pamatyti, kaip toli mes nuėjome ir kaip ­aukštai mes galime pakilti. Tad leiskimės į šį nuotykį, kur istorija susitinka su ­rytdienos technologijomis, o tradicijos – su naujomis idėjomis.


Tokiais žodžiais Žebertonių mokyklos 105 metų minėjimą spalio 10 d. pradėjo viena iš renginio organizatorių ir vedėja Sta­sė Gurskienė. Prieš pradedant renginį tylos minute buvo pagerbti tie mokiniai ir mokytojai, kurie jau negali būti kartu.

Žiupsnelis istorijos
Žebertonių mokyklos pradžia laikomi 1921 metai, kai kovotojas už lietuvybę, knygnešys ir vaistininkas Jurgis Milančius Žebertonyse, senojo dvaro pastato kumetyne, įkūrė pradinę mokyklą. Bet mokykla Žebertonyse veikė ir iki 1921 metų. Spaudos draudimo laikotarpiu veikė daraktorinės, slaptosios arba vargo mokyklos – tai neoficialios mokymo įstaigos Lietuvoje XIX a. pab.–XXa. pradž., nes parapinės mokyklos buvo uždarytos, siekiant mokyti tik rusų kalba. Pasak mūsų kraštiečio Juo­zo Kundroto knygos „Įskelti titnagą“, apylinkių vaikai pagal tėvų norą mokėsi arba slapta lietuviškai kaimo seklyčiose pas daraktorius, arba Žebertonių valdiškoje mokykloje, kurioje buvo dėstoma tik rusų kalba. Ir nė žodelio lietuviškai. Nepaklusi – bus blogai, gausi ant žirnių paklūpėti“. Bet 105 metus mini kumetyno pastate įkurta mokykla, kur dabar veikia biblioteka ir Žeberto­nių bendruomenė. Medinė buvusio kumetyno pastato mokykla jau visai buvo begriūvanti, kai 1969 metais į Žebertonis sugrįžo mokytojai Danutė ir Vytautas Bražinskai. Mokyklos direktore paskiriama D. Bražinskienė. 1972 metais Bražinskų pastangomis mokykla buvo renovuota – apmūryta, iš galų pristatyti priestatai, šalia mokyklos pradinėms klasėms pastatyti du „alytnamiai“ (Alytuje gaminami surenkami mediniai namai). Pradinukų buvo daug, nes jie perkelti buvo ir iš Abromiškių dvaro.

Neilgai abromiškiečiai lankė Žebertonių mokyklą. Pradėjus sparčiai kilti Elektrėnų gyvenvietei, dauguma Abromiškių vaikų pradėjo lankyti Elektrėnų mokyklą. Žebertonių mokykla per šimtmetį turėjo įvairų statusą: pradinė, septynmetė, aštuonmetė, Žebertonyse veikė ir vidurinės mokyklos vakarinis skyrius. Deja, 2001 metais dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo mokykla buvo uždaryta, bet pastatas liko. Čia veikia stipri Žebertonių bendruomenė ir Elektrėnų viešosios bibliotekos jaukus Žebertonių skyrius, kuriame dirba vyr. bibliotekininkė Irena Kubilinskienė. Ji renka medžiagą ir prisiminimus apie Žebertonių ­kaimą ir mokyklą, ji šventei paruošė vaizdinę medžiagą ir buvo viena iš šventės organizatorių.

Sugrįžę namo
„Sveiki sugrįžę namo! Sakoma, kad ateitį nuspėti sunku, bet ją ­galima sukurti.
Šiandien, susirinkę po vienu stogu, mes sujungiame dvi neatsiejamas dalis – mūsų praeities prisiminimus ir mūsų ateities svajones“, – svečius pasitiko renginio vedėja Stasė, o bufetininkės juos vaišino legendiniais roksais ir karšta bei labai saldžia arbata. „Saldi, kaip mokykloje“, – apie arbatą kalbėjo buvę mokiniai. Mokinius 1980-ųjų metų muzika pasitiko buvęs Žebertonių mokinys, atlikėjas Džeraldas Striaupis.
105 metų jubiliejus atšvęs­tas vykdant Žebertonių ben­druo­menės projektą „Iš praeities į ateitį“ pagal priemonę „Stiprin­ti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ ir susidomėjus laikraščio „Elektrėnų kronika“ vykdomu Medijų rėmimo fondo iš dalies finansuojamu projektu „Mokyklos pėdsakais: nuo spaudos draudimo laikų iki šių dienų“. Į šventę gausiai rinkosi Žebertonių, Abromiškių, Elektrėnų gyventojai ir svečiai iš kitų miestų bei rajonų, skirtingais laikmečiais mokęsi šioje mokykloje. Žebertonių mokyklos 105-erių metų sukakties proga organizatorius ir visus šventės dalyvius pasveikino Elektrėnų savivaldybės administracijos di­rek­torė Jekaterina Goličenko, pa­linkėjo ir toliau puoselėti tradicijas, skatinti nuoširdų bendruomeniškumą, padėkojo Žeber­tonių bendruomenės pirmininkei Rasuolei Mistrulli už iniciatyvumą, bendruomenės telkimą, šiltą bendrystę.
Susirinkusieji fotografavosi su klasės draugais, su buvusia mokine ir mokytoja Janina Girsaite-Nikoliukiene. Kai kurie vienas kitų nepažino – teko susipažinti iš naujo. Tarp šventės dalyvių buvo keletas porų, buvusių mokslo draugais ir likusių draugais visą gyvenimą. Buvo ir tokių, kurie prisipažinę mokykloje buvę įsimylėję ir ta meilė neišblėsusi iki šio susitikimo. Kūrybinga Žebertonių bendruomenė sukūrė, surežisavo ir atliko mini spektaklį „Iš praeities į ateitį“. Spektaklyje praeities ­moksleivius vaidino Elvyra ir Jonas Taločkos bei Stasė Gurskienė. ­Praeities moksleiviai mokėsi iš 1960 m. aritmetikos vadovėlio, skaičiavo mediniais skaitliukais, Jonukas į mokyklą pavėlavo todėl, kad jo neklausė į ganyklą vedama karvė. Pamokos metu Jonukas užmigo, o mokytojos vaidmenį atlikusi Rasuolė Mistrulli vaikus ir motiniškai barė, ir bausmėmis grasino. Ramią praeities mokyklos kasdienybę sutrikdė būrelis šiuolaikinių moksleivių, ieškančių, kur galima prisijungti prie WiFi, nes jų telefonuose nėra interneto ir jie negali prisijungti prie elektroninio dienyno, todėl nežino, kokios pamokos. Be to, telefone neranda skaičiuotuvo, todėl negali išspręsti uždavinių… Spektaklio reziumė: technologijomis naudotis reikia mokėti, bet būtina ir savo protą turėti.

Pro arką žengia Žebertonių mokytojus atstovaujantys pedagogai: Rasuolė Bražinskaitė-Mistrulli, buvusi mokinė ir mokytoja Janina Girsaitė-Nikoliukienė ir Vytautas Bražinskas
Pro arką žengia Žebertonių mokytojus atstovaujantys pedagogai: Rasuolė Bražinskaitė-Mistrulli, buvusi mokinė ir mokytoja Janina Girsaitė-Nikoliukienė ir Vytautas Bražinskas

Duoklė mokytojams
„Laikas keičia pastatus, suolus, vadovėlius ir net mus pačius. Tačiau yra žmonių, kurių vardai ir balsai lieka atmintyje visam gyvenimui. Tai – mūsų mokytojai. Mieli mokytojai, dėkojame jums už žinias, kantrybę, rūpestį ir už tai, kad buvote mūsų mokyklos gyvenimo dalis“, – kalbėjo renginio vedėja, pristatydama buvusią mokinę ir mokytoją Janiną Girsaitę-Nikoliukienę. Mokytoja papasakojo savo prisiminimus, kurie jau buvo aprašyti jos straipsnyje „Žebertonių mokykla liko tik prisiminimuose, bet jos šviesą sklei­džia biblioteka ir bendruomenė“, bet ir naujų įvykių prisiminė. Pavyzdžiui, mokymo priemonių tuo metu buvo labai mažai, todėl biologijos mokytoja ir mokyklos direktorė Danutė Bražinskienė į pamoką atsinešė paskerstos vištos subproduktus ir vaizdžiai mokiniams parodė, kokią paskirtį atlieka kiekvieno organizmo vidaus organai. Janina taip pat prisiminė mokytojo V. Bražinsko humoro jausmą. Klasėje prieš pradėdamas pasakoti kokį juokingą anekdotą vaizdžiai pažvelgdavo į duris, tarsi bijodamas, kad nukrypimo nuo pamokos neišgirstų jo žmona, mokyklos direktorė D. Bražinskienė. Vaikams tai būdavę labai juokinga. Pradinę mokyklą Žebertonyse lankiusi J. Girsaitė prisiminė, kaip iš mokyklos, veikusios nuosavame name, vaikai perkelti buvo į apmūrytą ir su nauju priestatu mokyklą, kur dabar veikia biblioteka ir bendruomenės namai. Pradinukams tada atrodžiusi ta mokykla labai didelė.
Mokytojų Danutės ir Vytauto Bražinskų pedagoginį kelią pasirinko jų dukra Rasuolė Bražinskaitė-Mistrulli ir sūnus ­Vytautas. Vytautas Bražinskas iki šiol dirba Elektrėnų profesinio mokymo centre, Rasuolė pedagogės profesiją pakeitė į valstybės tarnautojos ir šiuo metu dirba Elektrėnų seniūnijoje. Bet buvę Žebertonių mokyklos moks­leiviai juos abu ­priima kaip pedagogus, skyrė jiems daug gražių žodžių ir rašytinių padėkų.

Mokykliniu skambučiu į mokyklą kviečia renginio ir spektaklio  scenarijaus autorės bei atlikėjos 
Loreta Mikoliūnienė ir Stasė Gurskienė
Mokykliniu skambučiu į mokyklą kviečia renginio ir spektaklio scenarijaus autorės bei atlikėjos
Loreta Mikoliūnienė ir Stasė Gurskienė

Moksleivių prisiminimai
„Sakoma, kad ateitį nuspėti sunku, bet ją galima sukurti. Šiandien, susirinkę po vienu stogu, mes sujungiame dvi neatsiejamas dalis – mūsų praeities prisiminimus ir mūsų ateities svajones. Mokyk­la buvo ta vieta, kur prasidėjo mūsų visų kelionė. Kad pamatytume, kokie gražūs ir laimingi buvome, siūlau atverti mūsų mokyklos metraščių skrynią. Pažvelkime į ekrano pusę ir prisiminkime tas akimirkas, kurios visada išliks mūsų širdyse. Dabar parodysime filmuką apie Žebertonių mokyklą ir mus, kokie mes visi buvome jauni ir gražūs“, – prieš pradedant rodyti pagal bibliotekos vedėjos I. Kubilinskienės sukurtą medžiagą, L. Mikoliūnienės ir S. Gurskienės sukurtą video filmą, kalbėjo renginio vedėja Stasė. Filme surinktos nuotraukos iš įvairių mokyklos gyvavimo laikotarpių. Ten kiekvienas buvęs mokinys surado save, mokytojus ir klasiokus, daugelio iš kurių nebėra žemiškame gyvenime.
Mokiniai susitikime apie prisiminimus kalbėjo savo būreliuose. Ir prisiminimai buvo panašūs: tai obuolius labai skanius valgę nuo tos obels, kuri dar auga prie mokyklos, o aplink ją daugybė krituolių, ku­rių niekas nerenka. Apie pradinės ­mokyklos klases, įkurtas nuosavuose namuose pas žmones, Jonas Akulevičius prisiminė lankęs va­karinę vidurinę mokyklą, kuri įkurta buvo prie Žeberto­nių aštuonmetės mokyklos. Visi prisiminė, kad tada Žebertonyse buvo daug vaikų ir daug gyventojų, kurie į ataskaitinius kolūkio susirinkimus rinkdavosi mokykloje.
Šventės metu dalyviai aplankė savo buvusias klases, prisiminė, kaip buvo išdėstyti suolai, kas kur sėdėjo, pavartė senus vadovėlius. Vievio dramos teatro aktoriai Vytautas Mikalauskas ir Virginija­ Beganskienė atliko Algirdo Kaz­ragio komedijos „Poravimosi savitumai“ (rež. V. Mikalauskas) iš­trauką.
Šventės kulminacija buvo šventinis tortas, su užrašu „Kas skaito rašo, duonos neprašo“ ir po bendruomenės namų pamatais ­užkasta kapsulė su linkėjimais ­ateities kartoms. Tai buvo simbolis projekto ir šventės pavadinimo „Iš praeities į ateitį“.
Vėliau, skambant D. Striaupio atliekamoms žinomoms skirtingų laikotarpių dainoms, žebertoniškiai vaišinosi prie suneštinių vaišių stalo, o kad nebūtų šalta, smagiai sukosi poromis ir rateliais.

1960 metų mokyklos kasdienybę atkūrė Jonas ir Elvyra Taločkos bei Stasė Gurskienė. Mokytoją vaidina Rasuolė
1960 metų mokyklos kasdienybę atkūrė Jonas ir Elvyra Taločkos bei Stasė Gurskienė. Mokytoją vaidina Rasuolė

Padėkos
„Mieli buvę Žebertonių mokyklos mokytojai, mokiniai, šiandien mūsų laiko mašina stabtelėjo akimirkoje, kurioje viskas prasidėjo. Sugrįžkime į tuos laikus, kaip buvome vaikai. Prisiminkime, kaip ­suskambus skambučiui mes eidavome pamokon, į klasę, taigi rikiuojamės po du, ir iškilmingai, su šypsena visi ženkime pro senosios mokyklos duris. Tegul šis trumpas kelias sujungia mūsų gražiausius praeities prisiminimus. Rikiuojamės ir pradedame mūsų kelionę. Mokytojai eina priekyje, mes (renginio režisierės Stasė Gurskienė ir Loreta Mikoliūnienė, red.) einame pirmos, skambindamos mokyklos skambučiu“, – šventinę eiseną pro balionais papuoštą arką organizavo šventės vedėja. Praėję pro arką, šventės dalyviai sustojo bendrai nuotraukai atminimui.
Šventei pasibaigus, renginio sumanytoja, Žebertonių ben­druomenės pirmininkė R. Mistrulli pasidalino padėkos žinute:
„Nuoširdžiai dėkojame nau­joms bendruomenės narėms Stasei Gurskienei ir Loretai Mi­ko­liū­nienei bei Žebertonių bib­­liotekos vyresniajai bibliote­kininkei Irenai Kubilinskienei­ už energiją, puikią nuotaiką, gebėjimą suburti žmones, atsakin­gą pasiruošimą, sklandų renginio vedimą ir rūpestį kiekviena detale, prisidėjusia prie gražios­ ir įsimintinos šventės. Ypač ačiū Audriui Čėsnai už sukurtą kapsulę „Ateities kartoms“ – prasmingą žinią tiems, kurie mūsų istoriją ir tradicijas tęs ateityje. Linkime kūrybinio polėkio, įkvepiančių renginių ir dar daugybės progų savo talentais bei idėjomis džiuginti kitus! Kaip prasmingai yra pasakęs Justinas Marcinkevičius: „Ne griovimas ir naikinimas lemia žmonijos istorijos kryptį ir raidą. Dvasinės kultūros istorija, prasidedanti nuo gimtojo žodžio, pasakos, patarlės ir besitęsianti per tradicijas, yra tas atminties pamatas, ant kurio stovės mūsų KATEDRA. Tai tvirta šaknis, kuriai nebaisios jokios audros, tai ryšys, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį“. Tegul mūsų puoselėjamos tradicijos, gimtasis žodis ir bendrystė tampa tvirtu pamatu ateities kartoms. Juk saugodami savo praeitį, kuriame prasmingą ateitį. Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šios šventės kūrimo, ir visiems susirinkusiems – už skirtą laiką, šiltą bendrystę ir buvimą kartu! Tegul bendruomeniškumo dvasia mus vienija visada!“.

Nuotraukos autorės.
Archyvinės nuotraukos paimtos iš renginiui sukurto filmo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos balsas

Europos Pulsas