Liudmilos Felčinskajos nuotr.
Lapkričio 30 dieną Elektrėnų folkloro ansamblis „Runga“ visus kvietė į koncertą-vakaronę „Sodai, sodai, leliumoj“. Artėjant didžiosioms metų šventėms, kai darbovietes, prekybos centrus, gatves pripildo neeilinis šurmulys ir pirkimo karštligė, norėjosi paskleisti truputį kitokią beprasidedančio advento ramybę, pasidalinti tokia Kalėdų laukimo šviesa, kokią mes paveldėjome iš savo „dziedulių ir prodziedzių“.
Lapkričio paskutinioji diena – Šv. Andriejus. Tai priminimas, kad baigiasi smagūs šokiai, vakaruškos ir kiti „visokie dūrai“, kad ateina kitas metas – adventas – laikas, kai diena trumpa kaip kiškio uodegėlė, o vakarai ilgi, tamsūs, kupini ne tik baimių, paslapčių, bet ir savotiško jaudulio, susikaupimo. Šiuo metu žmogus stengėsi ieškoti ypatingo ryšio su žeme ir dangum, ypatingos harmonijos pats su savim ir savo artimaisiais. Šalia vos ne meditacinių dainų, kurios ramino širdį ir nuskaidrindavo sielą, buvo daugybė draudimų, prietarų, burtų, patarimų. Su jais ir stengėmės supažindinti susirinkusiuosius. Smagu buvo priminti, kad seniau Lietuva turėjo ir savo tradicinius Kalėdų laukimo turgus: Šeškaturgį, Skaistaturgį, Saldaturgį. Apie juos žiūrovai labai mažai težinojo, tad klausėsi nepaprastai susidomėję.
Į svečius buvome pasikvietę Kauno folkloro ansamblį „Žaisa“. Jie džiugino žiūrovus savo „šono“ dainomis, įdomiais žaidimais, rateliais, senoviniais šokeliais, šmaikščiomis replikomis ir priežodžiais.
Gruodžio vakarai ilgi, nuobodūs. Suprantama, kad dabartiniai žmonės šiuo metu tikrai neplėšo plunksnų, nedrožia klumpių ar „žvaigždėtam dangui stojus“ nerezga tinklų… Bet pasidaryti kalėdinę kaukę galėtų. Todėl pristatėme keletą mūsų pačių padarytų kaukių. Čia ir drąsi meškutė, ir šmaikštus velniukas, ir nenuorama ožys – visi jie iš tradicinių kalėdautojų svitos, visi nešantys namams, į kuriuos užeis, sėkmę, skalsą, laimę. Gražu būtų, kad ši „persirengėlių kalėdojimo“ tradicija atgimtų vėl, kad šventinėmis dienomis teiktų džiaugsmą ir primintų, kiek daug savito grožio, išmonės turi mūsų tauta. Visus pasveikino ir senis Kalėda, ne toks puošnus ir tviskantis, kokius dabar esame įpratę matyti Kalėdų senelius. Lino plaukai, pakulinė barzda, avies kailio kailiniai, šermukšnio lazda rankoj. Ir gyvena jis ne Laplandijoj, o Jagėlonių miške: todėl puikiai supranta visus mūsų krašto žmonių rūpesčius, bėdas ir žino, kaip jas palengvinti – turi šimtą visada išsipildančių linkėjimų.
Savo šventę baigėme bendra visų daina „Aš noriu Kalėdų.“
Džiaugiamės, kad mūsų renginyje dalyvavo Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius bei Elektrėnų švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė. Jie noriai šoko, sukosi rateliuose, žaidimuose, atsakinėjo į klausimus. Esame dėkingi už jų nuoširdų mūsų siekio skleisti tautiškumą, puoselėti senąsias tradicijas palaikymą.
Dėkojame visiems dalyvavusiems ir prisidėjusiems prie mūsų jaukaus ir šventiško renginio. AČIŪ mus parėmusiems Elektrėnų savivaldybei ir Elektrėnų kultūros centrui, nuostabiai fotografei L.Felčinskajai. AČIŪ mieliems elektrėniečiams, buvusiems kartu. Ramaus ir taikaus adventinio laiko visiems, būkime žmonėmis, nešančiais ir saugančiais šventą Kalėdų šviesą.
Rungiečiai