„…Stovėsiu čia. Ir kai kalbėt sunku bus, priglauskite mane kaip skepetaitę prie savo ašarojančių akių.“
Visą praėjusią savaitę Lietuvos bibliotekose skambėjo varpai, kviečiantys prisiminti klasiką Justiną Marcinkevičių. Skambėjo varpai ir Semeliškėse. Bibliotekos vedėja Irena Venskutonienė balandžio 26 d. vidurdienį jaukioje bibliotekos aplinkoje surengė poeto poezijos skaitymus.
Silvija BIELSKIENĖ
Susirinkusios J. Marcinkevičiaus poezijos mylėtojos įdėmiai klausėsi I. Venskutonienės minčių apie jos širdžiai mielus eilėraščius, įžvalgų apie poetą, jo gyvenimą, kūrybą. Visos susirinkusios buvo įtrauktos į renginį, kiekviena galėjome pavartyti seniai rankose turėtas knygas, poezijos rinkinius, dramas, trumpų minčių rinktines, bei perskaityti sau mielus poeto kūrinius.
Prisiminėme poetą ir kaip dainų autorių – kartu padainavome J. Marcinkevičiaus lopšinę žodžiais „Kiek rovė – neišrovė“, o kur dar visos Lietuvos lūpose skambančios dainos „Laisvė“, „Tai gražiai gražiai mane augino…“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Bijau aš dėl miškų ir upių“, „Linelį roviau ne viena“ ir kitos, kurios jau paties poeto širdies atiduotos Lietuvos liaudžiai…
Net nepastebėjome, kaip akimirksniu pralėkė valanda prie J. Marcinkevičiaus žodžių gelmių – būnant, mąstant, įsiklausant, išgyvenant…