Julija Kirkilienė
Moksleivių žiemos atostogų metu – vasario 14 d iš pat ryto – Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka mažiesiems elektrėniškiams suorganizavo smagų susitikimą su vaikų rašytoju, prozininku, gamtininku, fotografu, aplinkosaugininku, radijo laidų vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Smalsūs elektrėniškiai sužinojo, kad vaikams jis rašo todėl, kad iš vaikų išauga žmonės ir kad laiškus rašyti reikia ir šiuo technologijų laikotarpiu, nes laiškai yra ir kūryba, ir ateičiai paliekama informacija. Apie nuotraukas rašytojas taip pat kalbėjo kaip apie laiškus. Pasak fotografo, skaitmeninės nuotraukos archyvuojamos kompiuterinėse laikmenose, o popierinės nuotraukos išsilaiko ilgai ir, jei ant jų užrašyta informacija, kuriais metais, kur ir kas yra nufotografuota, tai yra prasmingas laiškas ateičiai. S. Paltanavičius vaikams papasakojo apie savo legendinį laišką profesoriui, gamtininkui Tadui Ivanauskui, kuris vaikui iš kaimo – Selemonui Paltanavičiui – į laišką atsakė prieš pat savo mirtį. Dabar tas laiškas likęs kaip didelė vertybė Selemono profesijos pasirinkimui ir istorijai. Galima sakyti, kad Selemonas dabar tęsia Tado Ivanausko darbus.
S. Paltanavičius į vaikų klausimą, kiek yra parašęs knygų, skaičiavo knygas, skaičiavo ir suskaičiavo 96. O knygos.lt rašo, kad S. Paltanavičius yra išleidęs 112 knygų. Svečias vaikus nustebino ir knygų rašymo ypatumais. Į klausimą, per kiek laiko jis parašo knygą, atsakė, kad skirtingai. Pavyzdžiui, vaikų mėgstamą knygą „Velniukas ir vieversiukas“, už kurią rašytojas gavo specialią premiją už meistrišką tautosakos motyvų panaudojimą vaikų literatūroje, parašęs kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą. Ilgoje kelionėje į Klaipėdą ir atgal rašytojas, įsijungęs diktofoną, balsu kūrė pasaką, o grįžęs iš kelionės ją perkėlė į knygą. Bet būna, kalbėjo rašytojas, kad knygą rašo net kelis mėnesius… Vis atidėdamas mintis ir jas tobulindamas.
Pasibaigus susitikimui, nors ir labai skubėdamas, rašytojas bibliotekoje dar užsibuvo. Vaikai su tėveliais į susitikimą buvo atsinešę daug S. Paltanavičiaus knygų, todėl labai prašė autografo. O tas autografas, kaip sakė vienas vaikas, irgi liks rašytojo parašytas laiškas tiems skaitytojams, kurie knygą skaitys dabartiniams vaikams užaugus. Pasak rašytojo, technologijos iš mūsų vaikų atėmė džiaugsmą rašyti laiškus ranka, o nebegaunantys patys laiškų, netenka kažko labai svarbaus – tarsi fizinio artimo žmogaus prisilietimo. Anksčiau laiško rašymas buvo tarsi psichoterapija, nes rašydami laiškus žmonės turėjo galimybę apsvarstyti savo gyvenimo klausimus. Tik vyresnė karta žino, kaip po daugelio metų laišką galima paimti į rankas, pajusti jo išskirtinumą ir svorį, laiške išvysti save tame laike, kai buvo gautas laiškas. Anksčiau buvo įprasta laiškų neišmesti, skaityti senus laiškus.