Pernai į amžinybę iškeliavo ilgamečio Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno, Domino (1896-1942, tarpukario metais tris kadencijas išrinktas Semeliškių viršaičiu) dukra Janina Stosiūnaitė (1928–2022) – tremtinė, sušaudyto politinio kalinio dukra.
Žvelgdami į labai skausmingus mūsų tautos istorijos puslapius – savivaldos kūrėjų ir inteligentų, aktyviausių lietuvių tremtis į Sibirą, matome išskirtinę žmonių dvasios stiprybę ir meilę Lietuvai.
„Iš ko sėmėmės stiprybės? Iš maldų, vilties grįžti į Lietuvą ir retų žinių iš Lietuvos“, – šio straipsnio autorei yra sakiusi šviesaus atminimo J.Stosiūnaitė.
16 metų – viršaitis
Jaunystėje Bronius Stosiūnas 1915 m. buvo pakviestas į carinę kariuomenę, demobilizuotas liko Archangelske ir apie metus ten dirbo gaisrininku. Grįžęs į Lietuvą ūkininkavo savo ūkyje Neciūnų kaime, ten pasistatė namą ir gyveno su šeima. 1924 m. buvo išrinktas Semeliškių valsčiaus viršaičiu ir juo buvo iki 1940 m.
Knygoje „Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1941 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ pastebima, kad Bronius Stosiūnas buvo baigęs pradžios mokyklą, valdė 12,5 ha ūkį, gavo 250 Lt algos. 1927 m. balandžio 12 d. Trakų apskrities viršininkas Antanas Steikūnas išvadose apie apskrities viršaičius ir seniūnus teigė, kad Semeliškių viršaitis Bronius Stosiūnas „išsilavinęs, pilnai patikimas, dakart val. (suprask, valdininko) pareigoms tinka“. Pastebėta, kad rūpestingi viršaičiai, tokie kaip Semeliškių, geba paveikti gyventojus, kad šie tvarkingai mokėtų mokesčius, išieškojimų prievarta pasitaikė mažai. B. Stosiūnas priklausė Lietuvos tautininkų ir Lietuvos šaulių sąjungoms.
Jo rūpesčiu Semeliškių gatvės buvo išgrįstos akmenimis, patiesti šaligatviai, nauji keliai, pastatyti du tiltai per Strėvą. Viršaitis su miestelio seniūnu rūpinosi ir mokinių sąrašų sudarymu, mokyklos aprūpinimo malkomis, kiekvieną mėnesį svarstė, ar patenkinti žmonių prašymus sušelpti, kompensuoti gydymą.
Tremties detalės
1941 m. birželio 14 d. Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno šeima buvo ištremta į Sibirą: jis, žmona Marcelė, dukros Kazė, Janina, sūnus Bronius. Pats ilgametis Semeliškių viršaitis, kaip pasakojo jo dukra Janina Stosiūnaitė, buvo suimtas bankelyje Trakuose, kuriame dirbo, o šeima – ji su seserimi ir broliu bei mama – ankstyvą rytą namuose.
Tik vyriausiųjų sūnų Leono ir Tautvilo likimas buvo kiek kitoks. Birželio 15 d. Leonas, kuris mokėsi Trakų mokytojų seminarijoje, ir Tautvilas, kuris mokėsi statybos politechnikume Vilniuje, sužinoję apie šeimos suėmimą, atvyko į Semeliškes. Jiems buvo leista pernakvoti jų šeimos areštuotame name. Birželio 16 d. Leonas išvyko į Trakus, tikėdamasis aplankyti ten dirbusį tėvą, ir liepė Tautvilui laukti jo. Grįždamas atgal į Semeliškės jis sužinojo, kad Tautvilas yra suimtas, žmonės jam patarė namo negrįžti, tad jis pradėjo slapstytis.
Beje, Janina Stosiūnaitė pasakojo, kad Tautvilo tiesiog paklausė, ar jis nenori vykti pas tėvus, ir šis atsakė norįs. Tačiau Sibire susitikti motiną ir seseris jam buvo lemta tik po penkiolikos metų, o Bronius Stosiūnas 1942 m. liepos 5 d. buvo sušaudytas Puksos miestelyje (Archangelsko sritis).
Trumpas grįžimas į Lietuvą
Marcelė su dukromis 1949 metais iš tremties pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Namus rado užimtus.
Kaip moterys pasiryžo pabėgti iš tremties? Šviesaus atminimo Janina pasakojo, kad vieni jų kaimynai išvažiavo į Lietuvą. Tada ir jos tam pasiryžo – kažkaip gavo traukinio bilietus į Maskvą, iš ten – į Lietuvą. Marcelė su Janina įsikūrė Dzenkūniškių kaime, prie pat vieškelio stovėjusioje trobelėje, kurioje gyveno tėvo Broniaus Stosiūno motina, sesuo Kazė išvyko ieškoti laimės į Kauną, kur apsistojo pas gimines. Per porą mėnesių Marcelė su Janina namelį pasidažė, susitvarkė. Tačiau netrukus moteris suėmė. M. Stosiūnienė buvo išvežta į Šilutės moterų kalėjimą, o abi dukros – į Lukiškes Vilniuje. Po pusmečio Kazė ir Janina buvo išvežtos į koloniją prie Taišeto miestelio (Irkutsko sritis) ten 3 metus kirto mišką, 1952 m. buvo grąžintos į ankstesnę tremties vietą – Altajaus kraštą. M. Stosiūnienė tuo metu buvo kalinama įvairiuose kalėjimuose.
Kai Kazė ir Janina buvo vėl grąžintos į Altajaus krašto Stepnoj tarybinį ūkį, po pusmečio čia buvo atvežta ir motina. Jos sveikata buvo labai prasta, dukterys pasakojo bijojusios, kad motina mirs. Tačiau visos išgyveno.
Susirado Tautvilas
Tautvilas, kuris buvo ištremtas vienas, atskirai nuo kitų namiškių, taip pat pateko į Altajaus kraštą. Vėliau, 1942 m. birželio mėnesį, buvo perkeltas prie Laptevų jūros į Jakutijos Trofimovsko miestelį, kur jam teko gaudyti žuvį, gyventi žeminėse. Žiemą prasidėjo badas, daug tremtinių išmirė, Tautvilą, kuris buvo be jokių artimųjų, kitiems tremtiniams reikalaujant, 1943 m. pavasarį perkėlė į vaikų namus.
Ten gyvendamas ir besimokydamas technikume jis įgijo statybinę specialybę, nuo 1948 m. dirbo Jakutske, tapo net miesto vyresniuoju architektu. Tačiau kai 1949 m. Marcelė Stosiūnienė su dukromis pabėgo į Lietuvą, jį suėmė, išvežė dirbti į Egečajo anglių kasyklas. Po 4 mėnesių jis pabėgo iš kasyklų, buvo pagautas ir ištremtas į Pokrovsko gyvenvietę, ten vedė rusę, kurios tėvai rusai taip pat patyrė Stalino represijas.
Kad visai netoli jo gyvena motina su seserimis ir broliu Broniumi, Tautvilas sužinojo iš Lietuvoje gyvenančių artimųjų laiškų tik daugiau kaip po dešimties metų. 1956-aisias Tautvilas su šeima persikėlė pas juos.
Kaip pasakojo šviesaus atminimo J. Stosiūnaitė, nuo tada jų gyvenimas labai palengvėjo, dažnos bado dienos baigėsi. Tautvilas dirbo ūkyje darbų vykdytoju, buvo visiems reikalingas, tad šeima gyveno jau neblogai. Tautvilas netrukus pasistatė namą, Janina dirbo mokykloje valytoja, motina Marcelė, kaip ligotas pensinio amžiaus žmogus, sukosi namuose: augino 2 karves, laikė kiaulių, žąsų, ančių – žodžiu, nepritekliai baigėsi, badas pasitraukė. Tautvilo sūnus Leonidas Mamajevas pasakojo, kad senelė iš skiedrų buvo pasidariusi kryžių, kuris kabojo ant sienos, ant kitos sienos kabojo senelio Broniaus portretas. Tačiau senelė su Janina ir Broniumi labai norėjo grįžti į Lietuvą.
Vėl Lietuvoje
1960 m. Marcelė Stosiūnienė su dukra Janina ir sūnumi Broniumi grįžo į Lietuvą, apsigyveno Lentvaryje pas giminaičius, nes į Semeliškes bijojo grįžti, manė, kad vėl bus areštuoti. Broniaus, kaip išvežto nepilnamečio, vardu per teismą šiaip ne taip pavyko atgauti tėvo pastatytą namą, kuriame buvo įrengta pieninė.
Tremtiniams įsidarbinti buvo sunku. Negavęs darbo Lietuvoje netrukus Bronius vėl išvyko į Sibirą, Janinai vargais negalais pavyko įsidarbinti audėja Lentvario kilimų fabrike. Ilgai buvo tik audėjos mokine – už šį darbą buvo mokamos kone kapeikos, tik po kelerių metų tapo audėja.
Vėliau Janina dirbo Vievio kooperatyvo bufete Semeliškių salės darbuotoja. Jos darbai buvo sustumdyti stalus, išplauti salę, padėti gaminti maistą, skusti bulves, plauti indus – geresnio darbo tremtinė negalėjo tikėtis. J. Stosiūnaitė dėl to nesiskundė, džiaugėsi, kad dirba prie namų, gyvena su motina. Jos augino kiaules, turėjo daržą. Janina į pensiją išėjo pradėjusi septintą dešimtį. Jos globojama Marcelė Stosiūnienė nugyveno ilgą amžių, mirė sulaukusi 97-erių (1900–1997), palaidota Semeliškių kapinėse.
Tie reikšmingi laiškai
Šio rašinio autorei teko ne kartą lankytis pas šviesaus atminimo Janiną Stosiūnaitę, kuri gyveno Semeliškėse tėvo pastatytame name J. Basanavičiaus gatvėje. Ji pasakojo, kokie reikšmingi laiškai buvo tremtinių gyvenime, kurie tarsi nutiesdavo nors nedidelį taką iki gimtinės, padėdavo įsivaizduoti gyvenimą ten ir saugoti viltį sugrįžti namo. Iš laiškų nors šį tą sužinodavo apie gyvenimą Lietuvoje ir ten likusius artimuosius, net apie kitokį likimą patyrusius brolius ir seseris, kas buvo gaivaus oro gurkšnis.
Broliui Tautvilui susisiekti su mama ir seserimis padėjo būtent artimųjų laiškai iš Lietuvos, iš kurių jis sužinojo, kad jo ir artimųjų tremties vieta yra visai netoli, tad jiems realu susitikti. O pirmas žinias perduoti apie save taip pat padėjo laiškai.
Šeimai palaikyti ryšį su broliu Leonu, kuris vienintelis išvengė tremties išvykęs į užsienį ir vėliau gyveno Kanadoje, ilgai padėjo tik laiškai.
„Kai kurie tremtiniai, kuriems Lietuvoje likę giminaičiai išgalėdavo ne tik parašyti laiškus, bet ir atsiųsti siuntiniuose džiovintos duonos ar paltį lašinių, kitų gėrybių, Altajaus krašte gyveno kitaip, beveik išvengė bado dienų“, – yra pasakojusi šio straipsnio autorei šviesaus atminimo J. Stosiūnaitė.
Išblaškyta šeima
Buvusi tremtinė dažnai atsidusdavo, kad tremtis visiškai išblaškė jų didelę šeimą. Jie labai ilgai nežinojo, kokia lemtis ištiko tėvą Bronių Stosiūną, žuvo ar gyvas brolis Leonas. Grįžęs iš tremties jauniausias brolis Bronius negavo darbo Lietuvoje ir netrukus vėl išvyko į Sibirą, ten pragyveno visą amžių ir ten palaidotas.
Kad brolis Leonas gyvas, sužinojo tik grįžę iš tremties. Kažkoks kunigas buvo nuvažiavęs į Kanadą, ten susitiko su vietos lietuviais, į šį susitikimą atėjo ir Leonas, prisistatė esąs Semeliškių viršaičio sūnus ir paprašė apie jį perduoti žinią šeimai. Taip Stosiūnai sužinojo, kad Leonas gyvas. Nuo tada pradėjo plaukti jo laiškai į Lietuvą artimiesiems. Beje, J. Stosiūnaitė saugojo turbūt visus brolio Leono iš Kanados atsiųstus laiškus.
1972 m. Leonas Stosiūnas buvo pirmąkart atvykęs į Lietuvą, tada po trisdešimties metų motina pamatė savo vyriausiąjį sūnų, susitiko visi broliai ir seserys. Išliko ir tą susitikimą įamžinusių nuotraukų, darytų Vilniuje, Gedimino pilies papėdėje, ir Semeliškėse prie tėvo pastatyto namo, menančio ir tarpukario metų Semeliškių valsčiaus aktualijas.
Janina vis atsidusdavo, kad likimas jai neleido mokytis ir dirbti įdomesnio darbo, ji meniškai siuvinėjo, mezgė, didžiavosi siuvinėtos užuolaidomis ir kilimėliu prie lovos, kuriuos parsivežė iš tremties. Ir labai brangino šeimos istoriją saugančias nuotraukas, kurių nepriklausomybės laikotarpiu prireikė ir Kaišiadorių muziejui, ir įvairiems periodikos leidiniams, knygoms.
J. Stosiūnaitė krutėjo iki paskutinės gyvenimo dienos, netikėtai mirė 2022 m. balandžio 19-ąją, antrąją Velykų dieną. Palaidota greta motinos Semeliškių kapinėse.
Daiva Červokienė
Autorės ir Janinos Stosiūnaitės asmeninio albumo nuotr.