Altruizmas – nesavanaudiškas savanoriškas rūpinimasis kitų gerove – ir šiandien verčia susimąstyti filosofus, etikus, biologus ir net ekonomistus. Ne paslaptis, kad per didžiausius žemės kataklizmus žmonija išliko nesavanaudiško noro dalytis, savitarpio pagalbos, savanoriško aktyvumo dėka.
Šiandieniniame pasaulyje gyvuoja daugybė savanorystės būdų, kai gerieji savanoriai dirba be piniginio atlyginimo, ne dėl padėkos ar pasigarsinimo. Mano pasakojimas tikrai ne apie eilinį, kasdieninį dalyką. Esmė ta, kad vieno Vokietijos (buvusios Vakarų) miesto gimnazijos pedagogai mokė mūsų Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos (dabar pagrindinės) mokytojų ir mokinių kolektyvą tais sunkiais, atkūrus nepriklausomybę, metais ieškoti būdų, kaip palengvinti gyvenimą, kaip įsijungti į savitarpio pagalbos, savanorystės misiją. Niekas tada negalėjo numatyti, kad 2011-aisiais šiai draugystei sukaks net dvidešimt metų… 2006 metais ji sutvirtinta oficialia sutartimi.
Ona Gražina MALERAVIČIENĖ, buvusi „Ąžuolyno“ mokytoja
Pirmoji pamoka. Nuostaba ir viltis.
1990-ųjų metų pabaigoje „Ąžuolyno“ mokytoja Aldona Kučinskienė per asmeninę pažintį nuvyko į Vokietijos Lionės gimnaziją. Jos pasakojimas apie neseniai atkurtą Lietuvos nepriklausomybę labai sudomino mokytojus Horstą Lohmaną ir Klausą Kirbergą. Jie pasikvietė į svečius grupelę ąžuolyniečių.
Mūsų delegacijos nariai tarėsi esą patekę į kitą pasaulį: turtingos parduotuvės, žmonių šypsenos. O gimnazijoje visus nustebino gražūs, pagarbūs mokytojų ir mokinių santykiai, puikiai techniškai ir higienos reikalavimus atitinkantys kabinetai, mero dėmesys mokymo įstaigoms…
Taip užgimė viltis, kad ir „Ąžuolynas“ kada nors taps naujo pavyzdžio mokykla. Deja, laukti teko dar gana ilgai.
Antroji pamoka. Nuo žodžių – prie darbų.
Mokytojai Aldonai Kučinskienei mielai pradėjo talkinti kita vokiečių kalbos mokytoja Laima Indrišiūnienė. Jų dėka buvo surengtos ilgalaikės savanorystės akcijos ir „Ąžuolyne“.
Ko pasimokyta iš Lionės pedagogų?
Kad tais ypač sunkiais metais būtų mums pagelbėta, vokiečių pedagogai ieškojo būdų, kaip surinkti lėšų, norint persiųsti į Lietuvą materialinę pagalbą: drabužius, avalynę, maistą. Lionės gimnazijos mokytojos paprašė atsiųsti lietuviškų valgių, kepinių receptų. Jos gamino juos ir pardavinėjo. Savanorių gretos augo.
„Ąžuolyno“ mokytojos kūrė rankdarbius, siuntė į Vokietiją. Ten juos taip pat parduodavo.
Ir dar viena vokiečių iniciatyva vėliau prigijo „Ąžuolyne“. Mokytojas Helmutas Beverdorffas sugalvojo akciją „Bėgu Elektrėnams“. Dalyviai bėgo maratono distanciją. Jie ieškojo rėmėjų ir rinko lėšas mūsų mokyklai. Tai nebuvo vienkartinė akcija. Už surinktus pinigus jie nupirko ir atvežė viryklę technologijų kabinetui, televizorių ir dar nemažai taip reikalingų priemonių.
Gauta materialinė pagalba (daugiausiai drabužiai) būdavo išdalinami sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams, mūsų mokiniams. Mokiniai galėjo patys pasirinkti tai, ko jiems labiausiai reikia. Buvo pagelbėta ir mokyklos techniniam personalui, mokytojams.
Mokytoja Vida Rikterienė sudarė sąrašą Elektrėnų skurstančių pensininkų. Ji ne vienerius metus rūpinosi, kad kiekviena šeima gautų individualų siuntinį, surašydavo pageidavimus ir perduodavo vokiečių bičiuliams.
O tikybos mokytoja Rita Šabūnienė ir šiuo jau visai pasikeitusiu laikotarpiu dirba gražų, kilnų samarietės darbą.
Jos mokinai prieš šv. Kalėdas ruošia dovanėles Elektrėnų socialinės globos namų gyventojams. Jos dėka ir buvę „Ąžuolyno“ mokytojai, dabar pensininkai, gražiai pagerbiami mokykloje.
„Ąžuolyno“ mokiniai ir mokytojai perėmė Lionės gimnazijos gerų iniciatyvų estafetę. Jau ne vienerius metus rengiama sporto šventė „Bėgu Ąžuolynui“. Taip pat ieškoma rėmėjų. Patys mokiniai nusprendžia, ką reikėtų už surinktas lėšas nupirkti. Buvo nupirktos kolonėlės diskotekai, stovai dviračiams mokyklos kieme ir t.t.
Trečioji pamoka. Kultūriniai mainai.
Kasmet pasikeičiama mokinių ir mokytojų delegacijomis. Ąžuolyniečiai supažindino vokiečius su lietuvių folkloru, šokiais, dainomis. Nusiveža ir tautinius drabužius, skudučius. Niekas niekada nesikartoja. Daug pagalbos, neskaičiuodama sugaišto laiko, teikė buvusi mokytoja Audronė Stepankevičiūtė, taip pat ir Gaiva Židonytė. Lietuviškų suvenyrų meistrė Dainora Januškienė sukuria tikrai įspūdingus dalykus.
Vokiečių mokiniai ir mokytojai yra nemažai keliavę po Lietuvą. Apsilankyta Aukštadvaryje, Trakuose, Kryžių kalne, Nidoje (p. Stasio Lančinsko dėka), Kaune, Vilniuje.
Užsimezgė daug pažinčių, nes ir vieni, ir kiti gyvena šeimose. Yra buvusių ąžuolyniečių, gyvenančių ir sėkmingai dirbančių ir Vokietijoje, ir Austrijoje.
Mokytoja A. Kučinskienė parengė projektą „Mano karta Vokietijoje“. Elektrėnų savivaldybės administracija paskyrė lėšų, kad gegužės 28 d. delegacija išvyktų į Lionę.
Ketvirtoji pamoka. Savitarpio pagalba ir supratimas.
Dviems „Ąžuolyno“ iniciatorėms mokytojoms būtų buvę labai sunku, jeigu ne mokyklos direktorių pagalba. Buvusi direktorė Janina Vėželienė, A. Kučinskienės teigimu, ne kartą tiesiog susikaudavo su tuomečiais muitinių darbuotojais, kurie trukdė atgabenti labdarą, norėję apmokestinti ir pan.
Dabartinė direktorė Aldona Skučienė rūpinasi, kad seniai prasidėjusi draugystė tęstųsi. Dabar mes, tapę ES nariais, jau negyvename tik prašydami. Mes jau galime ir pagelbėti kitiems.
A. Kučinskienė džiaugiasi, kad ne vienerius metus jautė mero Kęstučio Vaitukaičio, administracijos direktoriaus Henriko Petrausko supratimą ir pagalbą. Ji tikisi ir tolesnio geranoriško bendradarbiavimo.
Mokytoja prisiminė, kad Vokietijoje per visas viešnagės dienas žiniasklaida ąžuolyniečiams skiria ypatingą dėmesį. Po susitikimų merijoje jau kitą dieną galima skaityti gausiai iliustruotus straipsnius.
O mūsų mokiniai, grįžę namo, aprašo savo įspūdžius.
…Pasaulio savanoriškoji veikla turi gilias tradicijas. Mums lemta įsisavinti dar ne vieną pamoką.