Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos – minėjimas: mums Viešpats stebuklą padarė

Laisvės gynėjų dienos paminėjimas Elektrėnų KC kieme… Tą lemtingą sausio 13 d. Elektrėnuose prisiminė skirtingų kartų elektrėniečiai: moksleiviai, mokytojai, tėvai, seneliai ir tie, kurie 1991 m. nuo sausio iki rugpjūčio mėn. įvykusio Maskvos pučo – SSRS komunistinės santvarkos žlugimo – saugojo strateginius Lietuvos pastatus, kūrė Krašto apsaugos sistemą.

Julija Kirkilienė

„Mums Viešpats stebuklą padarė“, – klebonas Jonas Saba­liauskas sausio 13 d. šv. Mišias pradėjo ištraukos iš homilijos skaitiniu, 1991 m. sausio 13-osios įvykius prilygindamas stebuklui, kai Nepriklausomybei apginti ­pakako 14 aukų. Klebonui antrino vikaras Tautvydas Dikčius pa­moksle tikintiesiems priminęs, kad blogis bijo tiesos.
Lietuvos žmonės, išlaikydami taikų pasipriešinimą, gynė savo Nepriklausomybę tuo metu, kai Lietuvoje vis dar tankų vamz­džiais, nukreiptais į žmones, va­žinėjo sovie­tų armija, ir patyrė tikrą stebuklingą išsigelbėjimą. Šv. Mišios bažny­čioje užbaigtos buvo Tautiška giesme.

Po šv. Mišių Kultūros centro kieme vyko tos stebuklingos – Laisvės gynėjų – dienos paminėjimas, kuriame buvo visko: maldų, šokių, ­ei­lių, dainų, tik trūko laisvės gynėjų liudijimų. O Elektrėnuose ir Vievyje laisvės gynėjų buvo ir vis dar yra daug gyvų, todėl gal nevalia jų pamiršti. Vien Sausio 13-osios­ atminimo medaliais apdovanoti, ­redakcijos žiniomis, 10 elektrėniečių, iš kurių miręs tik ­vienas, Juozas Janonis. Spausdiname Sausio­ 13-o­sios­ ­Atminimo medaliais ap­do­vano­tųjų savival­dybės gy­ven­tojų papildytą sąrašą: Algimantas ­Antanas Adomaitis, Juozas Ja­nonis, Gintautas Akelis, Kęstas Vitkauskas, Aleksandras Klumbys, Viktoras Valiušis, Bronius Pargaliauskas, Jonas Sabaliauskas, Česlovas Kazakevičius, Žilvinas Krukonis. Jeigu ne visus tarp apdovanotųjų radome, labai prašome susisiekti su redakcija, sąrašą papildysime… Jeigu sausio 13-oji yra Laisvės gynėjų diena, tai nė vienas gynėjas neturėtų būti pamirštas, nors jiems Likimas lėmė išlikti gyviems ir sekti laisvos Lietuvos istoriją. Laisvės gynėjas Kęstas ­Vitkauskas į minėji­mą Elektrėnuose atskubėjo tiesiai iš dziudo stovyklos Austrijoje, kur jis dalyvavo su geriausiais Elektrėnų dziudo sporto auklėtiniais. Apie tą dieną Kęstas prisimena: jis buvo jaunas, 22 metų ką tik iš sovietų armijos grįžęs vaikinas, sukūręs šeimą ir dziudo treniruotes lankęs pas trenerį Gintą Akelį. Sausio 13-oji, kaip žinome, neatsirado iš niekur. Pirmiausia buvo į valdžią atėjęs SSRS pirmasis sekretorius, sovietų sąjungoje pradėjęs „perestroiką“ (persitvarkymą) Michailas Gorbačiovas. Ta „perestroika“ prisidengus, Estijoje, vėliau ir Lietuvoje prasidėjo aktyvus žmonių judėjimas, Lietuvoje ­pasivadinęs „Persitvarkymo sąjūdžiu“. Sąjūdis Lietuvą išjudino iki to, kad 1990 metais kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamasis Seimas išdrįso pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Tuo aktu teisiškai buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Beveik metus sovietų sąjunga svarstė, kaip iš Lietuvos tą nepriklausomybę susigrąžinti, kol atėjo Sausio 13-oji. Per tą laiką Lietuva sovietų sąjungos armijos pašonėje būrė savo krašto gynybos savanorius. Dauguma pirmųjų savanorių buvo dziudo sportininkai. Kai sausio mėnesį suaktyvėjo kariuomenės judėjimas Vilniuje, K. Vitkauskas, prisimena, įvykius sekė per televiziją. Tą savaitgalį jis buvo pas žmonos tėvus, kai sulaukęs trenerio G. Akelio skambučio. Treneris paklausęs, ar jis nenorėtų prisidėti prie Parlamento gynybos, jeigu reikėtų. Kęstas nesuabejojęs grįžo į Elektrėnus, tada sausio 12 d. važiavo į Vilnių, padėjo apie Parlamentą statyti barikadas, o vakare jam bu­vo pasiūlyta, reikalui esant, Parlamentą ginti viduje. Kęstas su kitais laisvės gynėjais per kažkokius rūsius buvo atvesti į Parlamento vidų, apginkluoti sportiniais šautuvais. Šaudyti Kęstas mokėjo, nes buvo tarnavęs sovietų armijoje. Parlamento viduje informacija ėjo nuo televizijos bokšto, vėliau per radiją iš Kauno, Lapių radijo stoties. Užėmus televizijos bokštą, be abejo, kitas taikinys turėjo būti Aukščiausioji Taryba… Kęstas prisimena, kaip buvo perduota informacija, kad tankai juda link Parlamento ir tą palengvėjusį atokvėpį, kai nežinia dėl kokio stebuklo – ar kad būtų buvę per daug aukų, nes Parlamentas buvo apsuptas žmonių jūra, ar tikrai įvyko Viešpaties stebuklas, bet tankai pravažiavo pro šalį. Kęstas Parlamento viduje sako turėjęs ir kitokių užduočių: prie TV bokšto lydėjo moldavų delegaciją. Savanoriai turėjo užtikrinti, kad neįvyktų kokių provokacijų. Jis buvo apmokytas, kaip gelbėti žmones, jei įvyktų užpuolimas, ir pan. Po sausio 12-osios G. Akelis, bendradarbiaudamas su tuometinio Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi Audriumi Butkevičiumi, Savanoriškosios krašto apsaugos ­tarnybos štabo viršininku Jonu Geču, generolu Arvydu Pociumi, įkūrė Elektrėnų savanorių kuopą. Kuopos sudėtyje tarp kitų elektrėniškių savanorių tarnavo ir K. Vitkauskas, kuris iki dabar dėkoja Likimui, kad laisvės ginklu ginti daugiau neteko ir tiki, kad neteks to daryti nei jam, nei jo vaikams, nei anūkams.

Laisvės gynėjų dienos mi­nėjime Elektrėnuose meras Gediminas Rat­kevičius savo kalboje paminėjo, kad elektrėniškiai buvo aktyvūs ir drąsūs Nepriklausomybės atkūrimo ir gynimo metu ir kad jis didžiuo­jasi galintis gyventi ir tarnauti tokiems puikiems savivaldybės žmo­nėms, bet nė vienos pavardės nepaminėjo. O šaltą sausio vakarą minėjime daly­vavo aktyviai prie Ne­priklausomybės atkūrimo ir Sausio 13 įvykių prisidėję elektrėniškiai Aleksandras Klumbys, Kęstas Vitkauskas, Edmundas Vėželis, Aleksas Garbanovas, Antanas Algimantas Adomaitis ir kiti, kurių gal nepažinau, o gal apie jų veiklą tais 1991 metais nežinau.
Renginyje liaudiškas ir patriotines dainas atliko ansamblis „Runga“, choras „Salve“, šokį pagal dainą „Laisvė“ sukūrė ir atliko gatvės šokių studija „Step by Step“, renginyje dalyvavo Elektrėnų meno mo­kyklos moksleiviai ir Šaulių sąjungos Elektrėnų kuopos keletas savanorių. Renginį organizavo Elektrėnų kultūros centras.

Regioninio Elektrėnų literatų klubo Strėva narių eilės, skirtos Laisvės dienai.

LIONĖ URBANAVIČIENĖ

Laisvės šviesa

Lietuviai myli savo žemę,
Narsiai už ją kovojo.
Plikomis rankomis prieš tamsą
Be ginklo kovon stojo.

Tą naktį karo griausmas nebaugino,
Pilietinė drąsa gyveno tyloje.
Tautos ryžtas išsaugoti laisvę
Tą naktį degė lietuvių akyse.

Ir šiandien languose – žvakutės
Už tuos, kurie aukojosi.
Nes žemė, kalba ir vienybė
Buvo svarbesnės už gyvybę.

Šiandien mes tyliai tęsiame jų kelią,
Atmintį saugodami širdyse.
Laisvė gyva, kol ją branginam,
Kol Lietuva gyvena mumyse.

VIDMANTAS VELIČKA

Laisvei

Kaip ištroškę vandens

Rinkom ženklus

Gyvybės lašais

Iš dangaus iš lietaus

Nuo tvirtybės akmens

Ženklą kovai ugnim

Nuo Pilėnų kalvų

Ligi Sausio šalnų

Sniego kraujo

Lašų išsiliejusių

Laisvėj širdžių

Tyloje

Ženklą keliui

Žvakelių liepsnų

Susikibus už rankų

Sustingus minutei

Vilčių didelių

Ženklą giesmei giedot

Ant galvų lietumi

Kad galėtume verkt

Kad galėtume būt

Savimi

Ženklą žodžiui malda

Rasa ant kertinio akmens

Laisvės ženklą paslėpki

Giliai širdyje

Kad galėtum kartot

Lietuva

VILIJA DOBROVOLSKIENĖ

Kerziniai batai mūs laisvę trypė,

O atsakas buvo

vienybė,

daina

ir malda…

O žodis tėvynė trispalve plazdėjo

Virš Vilnius, virš Kauno,

Virš vaiko ir kario širdies.

Virš tų, kurie buvo stipresni

už būtį,

už nebūtį,

už mirtį,

Už meilę gyventi būty/nebūty.

Ir dega laužai Lietuvoj Laisvės dieną

Didvyriams, gynėjams, aukoms ir maldoms.

Ir dega žvakelės Lietuvoj Laisvės dieną

Mūs kartai ir ateities kartoms.

SVETLANA KUNAUSKIENĖ

Pražydo vėl neužmirštuolės languose.

Jomis užrašėme žodį Laisvė širdyse.

Kaip laužai žvakelės dega! Jų liepsna –

Ne degina, tik atsispindi mumyse.

Užrašėm žodį prisiminimais ir darbais.

Jis žadina, mus nuolat kviečia gyventi laisvai:

Neišsigąsti, nepalūžti ir neišduoti.

Už laisvę tikrą tiek daug galim paaukoti.

Kaip tie, kas žuvo, prieš tankus stojo, bet vėl gyvi.

Save aukojo už laisvę būti jie savimi.

Atskrido sniegenų pulkelis iš tolumos –

Raudonos uogos, raudoni paukščiai vidur žiemos.

Te Laisvė žydi, tegul ji žydi širdyse,

Te Laisvė dega, liepsnele dega languose.

Te Laisvė skamba, paukšteliais skamba laukuose,

Teneišnyksta, gyvena Laisvė mumyse!

STEPONAS KIRKILAS

Vėl degs

ATMINIMO LAUŽAI

Degs Tiems

Kuriuos pakirto kulka

Traiškė tankai

Vėl degs

ATMINIMO LAUŽAI

Degs Tiems

Kurie atėjus

Lemties valandai

Išėjo amžinybėn

Vėl degs

ATMINIMO LAUŽAI

Degs Jiems

Kaip padėka

Būti laisviems

Tad dek

Dek dek

Dieną naktį

Negesk kovos

Šviesos Laisvės

AMŽINA UGNIE!!!

ARVYDAS VYŠNIAUSKAS

Tai buvo kitoks metas

Tai buvo kitoks metas.

Pučia stiprus,

Žiema alsuojantis vėjas žvarbus.

Tik staiga nustembi, pamatai –

Kas gi tai?

Iš tolo šviečia ugnies šaukliai,

Dega sausio laužai!

Ir trispalvės visur –

Ant peties, prie širdies.

Ir drąsūs, vieningi veidai,

Kokių dar niekada nematei.

Taip eita teisingu keliu,

O trys spalvos – geltona, žalia, raudona –

Šildė širdis visų,

Nors netrūko laužų.

Tas metas buvo išskirtinis,

Kai vieningai skambėjo

Drąsos išlikimas,

Bebaimių gimimas,

Tautos atgimimas.

Tai buvo kitoks metas.

NIJOLĖ KUDABIENĖ

Atminimo laužai

Vėl traškėdami dega atminimo laužai.

Kad primintų, ko galėjom netekti tada.

Laisvė. Tėvynė. Kalba ir gyvybė.

Viskas tąkart ant plauko buvo pakibę.

Nuo įžūlių užpuolikų ir jų tankų

gynėmės dainomis ir plikomis rankomis.

Nepasidavėm, neišsigandom.

Prie laužų sustiprėjo laisvės troškimas

ir mūsų vienybė,

ašarom aplaistyta ir krauju tų,

kurie atidavė savo gyvybę

už tavo ir mano laisvę.

Už teisę gyventi laisvoje valstybėje.

Už tautos kalbą ir vienybę.

Už trapią meilę ir paprastą kasdienybę.

AUŠRELĖ JOVARAUSKIENĖ

LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA

Žuvusieji tada

Angelais baltais skrido,

Kovos simboliais liko

Mūs laisvos Lietuvos.

Tūkstantis sužeistų –

Vos gyvi jie išliko…

Meldžiamės, kad istorija

To nekartos.

Kartais ašaros Dievo

Snaigėm žemėj pavirsta –

Šventą savo baltumą

Jis mums dovanos..

Bet ant Dievo marškos

Raudonuoja šermukšniai

Tarsi kraujo lašeliai

Tryliktosios dienos…