Devyniasdešimtmetį švenčianti Antanina jaunesniems linki daugiau dirbti, mylėti ir gerbti vieniems kitus
Kiekvienas susitikimas su garbaus amžiaus žmogumi mums primena, kokia prasminga yra ši tradicija – aplankyti ir pasveikinti 90 metų jubiliejų švenčiančius mūsų seniūnijos gyventojus. Šio pirmadienio popietę vykome į Jagėlonių kaimą, kur jaukiuose namuose mūsų laukė senolė Antanina. Tarpduryje mus pasitiko jos dukra Vida su sutuoktiniu bei draugiškai nusiteikusi kalytė Pupa. Netrukus pasisveikinome su ponia Antanina ir pasveikinome ją gražios sukakties proga. Nuo pat pirmųjų akimirkų pajutome ypatingą ramybę ir šviesą, tą sunkiai nusakomą jausmą, kurį gali suteikti tik daug išgyvenęs, bet vidinę darną išsaugojęs žmogus.
Antaninos tėviškė visai čia pat – Gilūšio kaime. Kilusi ji iš penkių vaikų šeimos, pati yra jauniausia dukra tarp dviejų brolių ir trijų seserų. Vaikystėje ir jaunystėje nebuvo lengva, teko patirti sunkaus darbo, nes šeima buvo didelė, reikėjo visiems prasimaitinti, tačiau Antanina prisimena, kad gyvenimas buvo ir linksmas. Kaime trobų ir jaunimo netrūko, visi buvo draugiški. Namuose vykdavo šokiai, brolis buvo muzikantas, tad jaunimas rinkdavosi pas juos. Klausantis jos prisiminimų jautėsi gyva, šilta to meto dvasia. Mokėsi ji Kietaviškių pradinėje mokykloje, vėliau baigė Semeliškių vidurinę mokyklą (antroji mokinių laida) ir įstojo mokytis į Žemės ūkio technikumą. Anuomet į Vilnių vyko pirmą kartą, nepažinojo miesto, tad teko klausinėti žmonių, kaip rasti reikiamą adresą.
Baigusi mokslus, dirbo Paparčių kolūkyje, ten susipažino su būsimu vyru Stasiu, susituokė ir susilaukė dviejų dukrų – Vidos ir Laimos. Giminę pratęsė du anūkai, dabar jau džiugina ir proanūkis. Vyro neteko gana anksti, pernai sukako trisdešimt metų, kai jo nebėra. Kolūkyje Antanina dirbo neilgai, vos dvejus metus. Vėliau likimas ją nuvedė į Jagėlonių paštą, kur įsidarbino ir dirbo net 30 metų. Jagėlonyse ir pasiliko gyventi, čia kūrė savo namus.
Antanina iki šiol puikiai prisimena daugybę praeities įvykių, net smulkiausias detales. Jaunystėje mėgo sportą, šoko tautinių šokių kolektyvuose. „Dabar jau kojos taip neneša“, – šypsodamasi sako ji, paglostydama jas. Jos gyvenimas apima visą sudėtingą XX amžiaus Lietuvos laikotarpį, nuo nepriklausomos valstybės metų iki okupacijų ir atgautos laisvės, tačiau kalbėdama apie savo kelią ji nesiskundžia – priešingai, kalba su dėkingumu ir vidine ramybe, sakosi, kad nieko nekeistų savo gyvenime. Tokio garbingo amžiaus žmonių sutinkame jau ne taip dažnai, tačiau stebina jų šviesus protas ir gyvenimo išmintis. Bendraujant su Antanina nejučia apima pakylėjimo jausmas, lyg trumpam prisiliestum prie paprastos, bet labai tikros gyvenimo tiesos. Paklausus, kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis, Antanina atsako paprastai: „Visko matėm, sunkiai gyvenom, vertinom ir užsigrūdinom.“ „Dabar žmonės taip negyvena“, – priduria ji. Jaunesniems linki daugiau dirbti, mylėti ir gerbti vieniems kitus.
Antanina mėgsta megzti, o esant geram orui, išeiti į lauką, pasėdėti ant suolelio. Dukros Vida ir Laima nuolat rūpinasi mama, žentai taip pat puikūs žmonės, o kasdienybėje kompaniją palaiko kalytė Pupa. Pupos prieraišumas greit papirko ir mus.
Atsisveikindamos jautėme ne tik padėką už šiltą priėmimą, bet ir tylų įkvėpimą, nes tokie susitikimai primena, kas gyvenime iš tiesų svarbu. Senolę aplankė seniūnė Jurgita Matkevičienė ir socialinė darbuotoja Jovita Kairevičienė. Linkėdamos daug sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų, atsisveikinome.
Kietaviškių seniūnijos inf.