Nuotr.: Grabijoluose savo gimtuosius namus prižiūrintys puoselėjantys Janina Jankauskaitė – Jakonienė ir Jaronimas Jankauskas
Julija Kirkilienė
Gražiausias Lietuvos kaimas rugpjūčio 23 dieną minės 230 metų. Pasak archeologų, ši data minima tik nuo 1795 m. parapijų revizijoje surasto rašytinio šaltinio, bet archeologiniai radiniai datuojami jau šimtmečius prieš Kristų. Ne skaičiai juk svarbu. Svarbu, kad ir dabar tame Dievo kampelyje filmuojami istoriniai filmai, gausiai lankosi turistai ir dar gyvena šviesūs žmonės, ieškantys šaknų, atvedusių juos į Grabijolus. Sakoma, jog jei nori rasti savo šaknis, ieškok jų kapinėse. Mažomis, bet labai mielomis kapinaitėmis prasideda Grabijolų kaimas. Dažniausia pavardė šiose kapinaitėse – Žilinskai, Medekšos, Malūnavičiai.
Trumpa istorija
Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė pasakojo, jog Grabijolai prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų.
Grabijolai (Grabiały) minimi 1795 m. parapijų revizijoje kaip Zapalinos palivarkui priklausęs kaimas su 9 dūmais (sodybomis), kuriuose gyveno 41 vyras ir 29 moterys. Prieškario metais kaime buvo 29 sodybos (šiuo metu – 26). Nuo priešistorinių laikų ties Grabijolais būta perkėlos per upę. Vėliau čia veikė keltas, buvo medinis tiltas (sudegintas I pasaulinio karo pradžioje). K. Tiškevičius savo ekspedicijos Nerimi metu pastebėjo, kad nuo Grabijolų upė jau imama vadinti ne Vilija, o Nerimi.
Baudžiavos laikais kaimas priklausė ant kalno stovėjusiam Zapalinos dvarui, kuris šiuo metu sunykęs. Kitapus upės iki II Pasaulinio karo buvo Grabijolų dvaras. Jo vietoje dabar išlikusi tik viena pakrantėje stovėjusi sodybėlė. Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, kitapus upės jau buvo Lenkijos valdoma teritorija ir Grabijolų dvare, kitapus Neries, buvo įsikūrusi jų pasienio policija. Lietuvių pasienio tarnyba buvo pačiame Grabijolų kaime, ji nuomojo dalį Juliaus Malūnavičiaus namo, turėjo telefoną. Abiejų krantų pasieniečiai, norėdami pasirodyti, organizuodavo šventes savo upės pusėje. Dabar išlikusiose 29 sodybose gyvena tik 12 nuolatiniių gyventojų. Dar du gyventojai, nusipirkę namą, taip pat ruošiasi gyventi nuolat. Kiti dažniausiai atvažiuoja vasaroti ar nuo miesto triukšmo pailsėti savaitgaliais. Dauguma dabartinių gyventojų Grabijoluose sodybas yra pirkę, todėl apie gražiausio Lietuvos kaimo istoriją žino iš rašytinių šaltinių ar pasakojimų. Šis kaimas patenka į Neries regioninio parko teritoriją, tad jame saugomas senasis Grabijolų architektūrinis paveldas. Gyventojai iki šiol stengiasi išlaikyti statinių ir aplinkos savitumą. Vieni jų savo namelius palieka autentiškus, kiti imasi dailinti ir gražinti tiek namų vidų, tiek išorę, tiesa, beveik viską palikdami taip, kaip radę.
Kultūros paveldas
Pagal Elektrėnų etnografės Onos Rasutės Šakienės surinktą medžiagą, Grabijolų apylinkėse gausu kultūros paveldo vertybių – vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija. Neries pakrantėse buvo dideli pilkapynai – V-XI a. laidojimo vietos. Šalia Grabijolų yra ir daugiau panašaus laikotarpio kultūros paveldo objektų: Grabijolų-Žemaitiškių pilkapynas su 74 pilkapiais, Alkų kalnai su Paalkių piliakalniu, mitologiniai „Užkeiktos veselios“ ir „Trijų brolių“ akmenys. Kaimo gyventojai vis dar pasakoja apie žvejų bei sielininkų darbą trikdydavusį Pabarų kipšiuką, Cypelio kalną, su jame prasmegusia bažnyčia, kurios varpus kartais dar galima išgirsti skambant. Anksčiau, kai kalnas nebuvo toks apaugęs, nuo jo matydavosi penkios apylinkių bažnyčios. Vietoje, kur įsikūrę Grabijolai, pilkapius 1857 m. kasinėjęs K. Tiškevičius. Ant pilkapynų, matyt, pastatyti ir Grabijolų namai, kadangi 2002 m. Černeckų sodyboje aptiktos X a. degintinis kapas, kur buvo palaidoti sudeginto su ginklais kario palaikai. Rasti du vėlyvojo geležies amžiaus ietigaliai ornamentuotomis įmovomis, kurie datuojami IX–XI a. pradžia. Aptikti radiniai rodo, kad gyventojai šioje vietoje apsistodavo jau neolite. Pagrindinis kultūrinis sluoksnis yra iš II–IV amžių, kai žmonės čia gyveno sėsliai. Iš to laiko rasta molinis verpstukas, daug geležies gargažių, ankstyvosios grublėtosios ir ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos šukių. Grabijolų istoriją renkantis ir saugantis savaitgaliais ir per atostogas gimtinėje gyvenantis Jaronimas Jankauskas, dar vaikas būdamas, suradęs akmens amžiaus kirvuką, tik nežinantis, į kurį muziejų jį perdavė jo tėveliai.
Akmenys
Atskiro dėmesio nusipelno Neries vagoje esantys akmenys – pavieniai ir grupės. Upės atkarpoje tarp Vilniaus ir Kernavės yra akmenys, kurių vardai: Gaidys, Avis, Dvylas, Bulius, Kiaulė su paršiukais, Karvutė, Tilvikas, Šunelis, Kumelaitė, Avinas. Daugelis akmenų Neryje yra vadinami gyvūnų vardais. Sausumoje tokio tipo akmenų pavadinimai yra gana reti. Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėje, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Apskritos vienkiemio Karvutės akmens pavyzdys, kai iki šiol gyvi pasakojimai, jog tenai, prie akmens visada gausu žuvies, rodo jog zoomorfiniais vardais vadinami akmenys gali būti ne vien siejami su dievais, deivėmis ar mitinėmis būtybėmis, bet ir patys gali juos reikšti. Kiti mitologiniais vardais vadinami upės akmenys – Velniamindis, Kunigas, Vestuvės ir pan. – primena sakralinį statusą turinčius skenduolius.
Taip pat pažymėtini Neryje esantys Karietos duburys, Vestuvių, Trijų brolių akmenų grupės bei prie Miežionių kaimo buvęs Pėduotasis akmuo. Visi jie užfiksuoti Grabijolų (Žemaitiškių) senovės gyvenvietės bei pilkapių aplinkoje. Paminėtų šventviečių mitinė reikšmė yra susijusi su prosenoviniais vaizdiniais apie mirusiųjų vėles ir jų pasaulį.
Neryje dar galima surasti su mitais susijusių akmenų, suakmenėjusių žmonių. K. Tiškevičius mini akmenis – „Paršiukus“, „Kiauliukus“. Gal tai susiję su gyvulių aukojimais? Žemiau Grabijolų yra Druskelės rėva, ties ja esama akmenų. Pasakojama, jog ties ta vieta apvirto laivas su druska ir ji ištirpo, liko sūrus vanduo, esą ne vienas tenai apvirto. Kažkodėl ten visi virsta… Kaip tik ten į Nerį įteka ir Saldusis upelis. Aukščiau Grabijolų Nerin įteka ir Rūgtupis. Gal susiję su aukojimais? Devyni akmenys upėje, nuolat pasikartojantys šalia pilkapynų – nuskendusios užkeiktos vestuvės. Jų dabar neišlikę, likę tik pasakojimai apie tai. Beveik kiekvienas kaimas turi savo akmenį su pėda. Jie daug kur sunaikinti, bet išliko prisiminimų, pasakojimų. Per pėdą ant akmens žmonės gali išeiti iš šio pasaulio kitan, pėda tarsi raktas, galimybė tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms, suteikiant galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn. Akmenys su pėdomis, užfiksuoti upėje ir pakrantėse, teikia galimybę persikelti iš vienos erdvės į kitą, iš vienos būsenos į kitą.
Kitais mitologiniais vardais vadinami akmenys primena ypatingus, sakralinį statusą turinčius skenduolius. Svarbu pažymėti, jog ant vandens džiūdami saulės spinduliuose akmenys įgauna akinančiai baltą spalvą. Taip jie tampa orientyru keliaujantiems upe ir gyvenantiems krante. Baltojo akmens vaizdinys vandenyje yra vienas iš pamatinių baltų mitologijoje. Jis išreiškia ugnį tarp vandenų, gyvybę mirties apsuptyje, jis dažnas dainų tekstuose, užkalbėjimų formulėse.
Padavimuose vyraujanti aukso tema (važiavo ponas, vežėsi daug aukso ir nuskendo) arba (nuskendo auksinė pono ar Napoleono karieta, buvo paskandinta daug auksinių pinigų). Baltų mitologijoje šiuo auksu reiškiasi mirusiųjų vėlės. Šio pobūdžio padavimai leidžia lokalizuoti vėlių buveinę tam tikruose vandenyse, Grabijoluose – Neries upėje. Joje esantys akmenys susiję su vaizdiniais apie mirusiųjų vėles. Galbūt nuolatinis vandens vertimasis per juos buvo vaizdinių apie švarėjančias vėles ir vėlių plukdymą į pomirtinį pasaulį. Grabijoluose yra užrašytas tikėjimas apie tai, kad per 10 akmenų persivertęs nešvarus vanduo virsta švariu.
(Onos Rasutės Šakienės surinkta informacija, 2013 m. birželio 7 d. spausdinta laikraštyje „Elektrėnų kronika“.
Sodybų pastatai
Remiantis Neries regioninio parko direkcijos duomenimis, seniausios trobos Grabijoluose buvo viengalės, susidedančios iš pagrindinės patalpos su moline krosnimi ir priemenės su atskirta kamaros patalpa. Vėliau viengalės trobos buvo perstatomos į dvigales, kuriose simetriškai priemenei išdėstomos dvi patalpos – pagrindinė su krosnimi ir papildoma, kuri turėjo įvairias paskirtis, pvz. seklyčios. Dalis gyvenamųjų namų pastatyta iš aptašytų rąstų, juos kampuose sukertant į kertes ir paliekant rąstų galus išsikišusius, kita dalis statyta rąstų galus suneriant. Rąstų eilės tarpusavyje sujungiamos rąsto apačioje ištašius apvalią išdrožą. Kaimui būdingi gyvenamieji namai su dvišlaičiais stogais, į gatvę atsukti galu su trikampe viršutine pastato fasado dalimi, langai iš išorės dažnai puošiami drožtiniais raštais. Durų puošybai buvo būdingas eglutės ornamentas, sudėstytas iš apkalamų lentų, durų centre kartais sudarant rombą. Seniesiems namams prie įėjimo buvo daromi gonkeliai su stogelį laikančiais stulpeliais bei praėjimo šonuose įrengtais suoliukais. Grindys priemenėse ir kamarose buvo iš plūktos aslos, vėliau iš lentų. Trobose išlikusios molinės duonkepės krosnys su gultais, senieji baldai: suolai su atlošais, spintos su intarpais puoštomis durimis ir viršutiniu drožtu pagražinimu. Grabijolų kaime yra įvairiausių ūkinių statinių: tvartų, kluonų, malkinių, rūsių, svirnų, dūminių pirčių. Visų statinių stogų forma – dvišlaitė. Tvartai formuojami iš kelių, vienas su kitu sujungtų patalpų, todėl jiems būdinga pailga ištęsta forma. Vyrauja du tipai svirnų: su priesvirniu ir be jo. Ūkiniai pastatai suręsti daugiausiai iš apvalių rąstų, juos kampuose sukertant į kertes ir paliekant išsikišusius galus. Grabijolai nebuvo išskirstyti į vienkiemius, išliko senieji kaimo dirvų, pievų, miškelių vardai. Dauguma jų – gražūs lietuviški vietovardžiai su dzūkišku prieskoniu: Dzidziuli, Dzindzelovka, Juziški, Cypelis, Šloitas, Akmenica, Poversnė, Pabarai, Šiladirvė it kt.
Gyventojų svetingumas
Tiek senieji, tiek naujieji kaimo sodybų šeimininkai svečius sutinka svetingai – į pasisveikinimus atsako, o paprašius papasakoti apie savo kaimą ar sodybą plačiau, kviečia į kiemą, sodina už stalo, vaišina arbata, gira ar sausainiais ir dalinasi pasakojimais apie kaimelį ir jo gyventojus. Taip jaukiai ir maloniai galima pasijusti arčiausiai Neries įsikūrusioje Genovaitės ir Kosto Banevičių sodyboje. Jie prieš keletą metų su laikraščiui „Elektrėnų kronika“ noriai dalinasi žiniomis apie kaimą: pasakoja apie buvusį per upę nutiestą tiltą, kuriuo buvo susisiekiama su kitame krante buvusiu Grabijolų dvaru, mini vienišą, apleistą Grabijolų kaimo sodybą, likusią dešiniajame Neries krante. Nors nė vienas iš Banevičių nėra kilęs iš šio krašto, tačiau Grabijoluose jie leidžia ketvirtą dešimtmetį, todėl ir juos galima vadinti kaimo senbuviais.
Savo sodybą kiekvienam mielai aprodo Regina Medekšaitė-Tomaitienė, kurios namų priemenėje išlikusi asla, stovi senovinės akmeninės girnos, įrengta senovinių buities įrankių ekspozicija. Ji taip pat kviečia pasigrožėti unikalia, maždaug 170 centimetrų ilgio lova, parodo kitus išlikusius senovinius baldus, duonkepę krosnį. Ponia Regina tvirtina, jog namas, kuriame ji užaugo, o dabar tik vasaroja, yra seniausias kaime – jam priskaičiuojama maždaug 120 metų. Šiuo metu vyriausia Grabijolų gyventoja yra Anastazija Žilinskienė, gimusi 1927 metais.
Šiuolaikiški Grabijolai
Grabijolų gyvenvietės centrinė gatvė, einanti iki Neries, taip ir pavadinta – Grabijolų. Joje matomas išskirtinis pastatų išdėstymas, būdingas gatviniams rėžiniams kaimams. Apie 1940 m. daugelis netoliese buvusių senovinių gatvinių rėžinių gyvenviečių buvo išskirstytos į vienkiemius, tačiau Grabijolai, dėl tvirto čia gyvenusių žmonių būdo, iš savo kaimo niekur nesikėlė ir išsaugojo unikalią rėžinio kaimo sandarą. Rytinėje centrinės gatvelės pusėje vyrauja statmenai gatvei išsidėstę siauri sodybų sklypai. Nuo kelio atskirti 3-4 metrų darželio galu į gatvę stovi gyvenamieji namai, už jų išsidėstę ūkiniai pastatai. Vakarinėje gatvelės pusėje – platesni sodybų sklypai, kuriuose pastatai išdėstyti ne taip taisyklingai. Grabijolų gyvenvietės viduryje stovi kaimo kryžius, kitoje gatvelės pusėje yra iškastas bendras šulinys, kuris, pasak kaimo gyventojų, čia nuo pat kaimelio įkūrimo pradžios. Į šalia šulinio augantį klevą įkeltas senas, surūdijęs kaimo varpas ir aukščiau medyje įtaisyta spietinė. 2016 m. rugsėjo 28 d. Elektrėnų savivaldybės taryba priėmė sprendimą Grabijolų klevą paskelbti saugomu botaninio gamtos paveldo objektu. 2017 m. rudenį prie kaimo buvo įrengtas Grabijolų pažintinis takas, nes kaimą vis dažniau lanko tradicinės architektūros specialistai, regioninio parko lankytojai ir gražiausią Lietuvos kaimą norintys pamatyti keliautojai. Grabijoluose lankytojus džiugina ne tik graži aplinka, ne tik rėžinio kaimo gatvinis išplanavimas, ne tik subtili namelių puošyba, medinės tvorelės ir garsusis varpas, bet ir pilkapynai bei piliakalniai, kuriuose vis dar arba ieškant, arba netyčia, randami reliktai, bylojantys apie šių vietovių žmonių gyvenimą. Tačiau istoriją geriausiai atspindi nuotraukos. Jose daugelio iš užfiksuotų žmonių, deja, jau nėra tarp mūsų. Jie palaidoti Grabijolų kapinaitėse.
Saugo atmintį
Jaronimas Jankauskas pasakoja, kad jo giminės istorija Grabijoluose prasidėjo nuo XIX amžiaus pabaigos. Jo senelis Julius Malūnavičius gimęs gausioje šeimoje Natokų kaime, užaugo Grabijoluose. Jaronimo sesuo Janina pasakojo, kad Malūnavičių pasitaurintys giminės Medekšos neturėjo vaikų, todėl jie augino ir globojo gausioje šeimoje 1982 metais gimusį jų senelį Julių Malūnavičių. Užaugęs pas gobėjus, Julius iš Grabijolų, Zabakos kaime palikęs mylimą mergaitę Antaniną, išvažiavo į Ameriką užsidirbti pinigų. Po penkerių metų, pasiilgęs mylimosios, jis grįžo į Zabaką, galvodamas Antaniną parsivežti į Ameriką. Bet globėjai jam užrašė palikimą, o Julius 1905 m. vedė Antaniną Davidavičiūtę ir apsigyveno Grabijoluose. Jauna šeima sugyveno 7 vaikus: Aleksą, Joną, dvynukes Kazimierą ir Juzefą, Marytę, Eleną ir Juozą.
Juliaus brolis Aleksandras buvo karininkas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apsigyvenęs Mogiliove. Juliaus šeima manė, kad pas brolį karininką per karą bus lengviau išgyventi, todėl kurį laiką gyveno pas jį, Mogiliove. 1914 metais šeima grįžo į Grabijolus. Juzefa, Jaronimo mama, ištekėjo už Jankausko Boleslovo, gyveno Grabijoluose, kur gimė dukra Janina Jankauskaitė (Jakonienė) ir sūnus Jaronimas. Juzefos sesuo Elena Malūnavičiūtė ištekėjo už pasienio užkardoje tarnavusio policininko – karininko Klemenso Kalėdos. Visi minėti Malūnavičių šeimos nariai, išskyrus gyvuosius Janiną ir Jaronimą, ilsisi Grabijolų kapinaitėse.
Jaronimas sako, kad jų senelis buvo išmintingas žmogus, o gal pamokytas brolio ar sesers vyro, karininko, ateinant sovietams savo žemes išdalijo vaikams, todėl, kaip ir visi Grabijoluose gyvenę žmonės, nebuvo ištremti.
Jaronimo prisiminimai
Jaronimas Jankauskas, pagal išsilavinimą, finansininkas, pagal pomėgius – menininkas. Jis net 30 metų buvo VU akademinio choro „Gaudeamus“ prezidentu, dabar Vilniaus Arkikatedros jaunimo choro dalyvis, aktyvus savivaldybės saviveiklininkas. Gyvenimą Grabijoluose jis mena nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Pasak Jaronimo, čia gyvena tvirto charakterio žmonės, todėl jų rėžinis kaimas net sovietmečiu nebuvo išskirstytas. Dauguma Grabijolų gyventojai, tarp jų ir Boleslovas Jankauskas, net į kolūkius nebuvo priversti stoti. Galvijų ganiava su piemenimis išlikusi iki aštuntojo dešimtmečio, o laidotuvių tradicija su Aušrinės giesmėmis gyvuoja iki dabar. Aušrinės giesmės taip vadinamos todėl, kad pasibaigus vakarinėms pamaldoms už mirusįjį, ryte 4 val. vėl rinkdavosi žmonės giedoti Aušrinės maldų. Geriausiai Jaronimas prisimena ganiavą. Ji panaši, kaip aprašyta Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“. Ryte 6 val. suskambėdavo varpas ir prie senojo klevo skubėdavo trys kaimo deleguoti piemenys, gindami viso kaimo karves. Nors namų Grabijoluose buvo skaičiuojama mažiau nei 30, bet karvių kaime buvo daugiau. Mat, dviejų galų namuose dažniausiai gyvendavo po dvi atskiras šeimas: tėvai ir vaikai. Jaronimas sakė nebuvęs geras piemuo – kartais, karvytėms sugulus, pats užmigdavo, o kitąkart užsižaisdavo ir nepamatydavo, kad karvės į kolūkio vasarojus nuklysdavo. Už kolūkio javų išmindymą piemenų niekas nebausdavę. Karvės, kad nuo karščio nepradėtų gyliuoti, būdavo pargenamos ir pietų. Tuo metu ir piemenys pailsėdavo. Jaronimas sako, kad kiekviena karvė žinojusi savo namus, todėl genant pagrindine gatve, jos po savo tvartus pačios išsivaikščiodavo. Jaronimui atmintyje išliko Grabijolų dvaro sodyba, iš kurios buvo likę pamatai ir sodas su skaniais obuoliais ir kriaušėmis. Dvarvietėje senosios obelys išlikę iki šių dienų. Iš savo vaikystės Jaronimas prisimena ir gegužines pamaldas prie kryžiaus, bet sovietmečiu žmonės dažniau savo namuose melsdavosi. Grabijolai turėjo ir savo teatrą. Spektakliai vykdavo pas Petrą Žilinską. Šokių vakarų Grabijoluose nebuvo – valdžia buvo uždraudusi. Jaronimas iš Grabijolų išvažiavo į Vilnių, baigė universitetą ir ten pasiliko. Dabar su seserimi Janina, aktyvia kapelos „Pylimėlis“ atlikėja, sodybą prižiūri ir puoselėja. Ruošiant straipsnį spaudai, jų sodyboje buvo filmuojamas trumpametražis filmas „Paskutinė viltis“.
Janinos prisiminimai
Janina Jankauskaitė – Jakonienė, gyvenantis Pylimuose, ilgus metus dirbo buhaltere, o dabar džiaugiasi šviesiu amžėjimu. Ji 25 metus dainuoja kapeloje „Pylimėlis“ ir su broliu Jaronimu prižiūri savo gimtuosius namus Grabijoluose. Ten prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, ten vasaras leido jos trys dukros. Grabijolų tada niekas nevadino gražiausiu kaimu. Žmonės Neryje, kurią jie vadino ir dabar tebevadina Vilija, skalbdavo rūbus, prausdavosi ir maudydavosi, girdydavo gyvulius, pakrantėmis buvo gyvulių ganyklos. Kaime, prisimena Janina, buvo tik trys šuliniai: vienas gatvės pradžioje, kitas – pabaigoje, o trečias, centre, prie žymiojo klevo. Tad augant vienas iš pagrindinis paauglių darbas buvo į namus prinešti vandens. Janina prisimena vaikų žaidimus kaime, dažniausiai slėpynes, kur visada buvo kur pasisilėpti, tik šalia esančiose kapinėse niekada nesisilėpdavę. Vaikams, kad neišdykautų kapinėse, buvo įskiepyta, kad mirusiųjų reikia bijoti. Janina lankydama Kazokiškių mokyklą, buvo kaimo laiškininko dešinioji ranka. Kadangi iš Kazokiškių iki Grabijolų, einant per Zabariją, susidaro 5 km. atstumas, tai laiškininkas Grabijolams skirtus laikraščius, laiškus, o vėliau ir pensijas, duodavo parnešti ir išdalinti Janinai. Grabijolų vaikai į mokyklą Kazokiškėse kelią sutrumpindavo eidami tiesiai per piliakalnius ir pilkapius, todėl kelią porą kilometrų sutrumpindavo. Nešiodama paštą po namus, Janina įsidėmėjo kaimo gyvenseną, kuri kiekviename name buvo labai panaši. Kiekviename name stovėdavusios vienodos spintos, vienodi suolai ir net lovos. Janina augdama, kaip ir viso kaimo gyventojai, kalbėdavo lenkiškai, bet dainuodavo, kažkodėl, lietuviškai. O šiam 230 metų jubiliejui Janina sukūrė žodžius ir muziką naujai dainai apie Grabijolus:
Čia aš gimiau ir užaugau
Tarp liepų ir beržų.
Takeliais prabėgiojau
Prie Vilijos krantų….
Tad šį šeštadienį, rugpjūčio 23 dieną, visus, norinčius geriau Grabijolus pažinti, kartu su čia gyvenančiais žmonėmis atšvęsti gražiausio kaimo gimtadienį, susipažinti su iš Grabijolų kilusiais žmonėmis, per šventes čia sugrįžtančiais, išgirsti Janinos Jakonienės apie Grabijolus sukurtos naujos dainos, raginame nepasididžiuoti ir į gimtadienį atvažiuoti…
230 metų minėjimo šventėje kencertuos kapela „Pylimėlis“, kuriame dainuoja Janina, Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo choras, folkloro ansambliai „Versmė“ ir „Runga“, kuriuose dalyvauja Jaronimas bei moterų šokių kolektyvas „Verpstė“.