„Pylimėlio“ 25-erių metų sukakties šventė Pylimų bendruomenės namuose
Virginija Jacinavičiūtė
Spalio 25-osios vakarą naujuose Pylimų bendruomenės namuose netrūko nei muzikos, nei šypsenų – pilnutėlėje salėje susirinkę žmonės šventė kapelos „Pylimėlis“ 25 metų jubiliejų. Šis muzikos kolektyvas jau ketvirtį amžiaus yra gyva ir daininga Pylimų bendruomenės širdis, kuri ne tik praskaidrina vietos renginius, bet ir garsina savo kraštą visoje savivaldybėje bei už jos ribų.
Šventinio vakaro metu netrūko prisiminimų, nuoširdžių žodžių bei linkėjimų. Scenoje skambėjo geriausi kapelos kūriniai, o žiūrovai negailėjo plojimų ir šypsenų. Daugeliui susirinkusiųjų „Pylimėlis“ – tai ne tik muzikantai, bet ir bendruomenės simbolis, kuriantis šilumą ir tęsiantis tradicijas.
Ištakos – darželio vakaronė
Pirmuosius savo žingsnius „Pylimėlis“ žengė Pylimų darželyje, kur tuo metu dirbo muzikos mokytoja kolektyvo vadovė Ona Nenartavičienė. Muzikos mokytoja pastebėjo, kad keletas vaikų itin muzikalūs, turi ritminę ir melodinę klausą, todėl sumanė advento vakaronei parengti muzikinę programą. Po pirmojo pasirodymo vaikų tėvai itin susidomėjo galima kapelos veikla ir susibūrė į 30 žmonių kolektyvą, kuriam „Pylimėlio“ vardą išrinko tuo metu dirbanti Balceriškių bibliotekos bibliotekininkė Jadvyga Grigonienė. Po pusmečio kolektyvas turėjo pirmąją išvyką – Panerių sanatorinėje mokykloje dalyvavo Motinos dienai skirtame koncerte. Nuo įkūrimo kolektyve smuiku grojanti Simona Mikšienė prisimena, kad vaikai visuomet buvo itin šiltai sutinkami. 2004 m. laimėję Vievyje vykusią atranką į laidą „Duokim garo“, atlikėjai vyko į TV studiją. Vaikai sužavėjo visus – buvo net kalbėta, kad reikėjo jų dar daugiau atsivežti, nes smuiku, būgnu ir perkusija groję mažieji buvo tikras laidos perlas. Su laiku vaikai užaugo, pakėlė sparnus, kas išvyko studijuoti, kas dirbti. Tačiau tradicija kolektyve turėti jaunosios kartos atstovų, neužgeso. Jaunuolių būdavo visais laikais, o šiandien kolektyve yra trys merginos: Evita groja kontrabosu, o Vytautė ir Meida dainuoja.
„Pylimėlis“ – kaip viena šeima
Šiuo metu kolektyvą sudaro 19 narių, kurie yra tokie artimi, kad vienas kitą vadina antrąja šeima. Ilgus metus ir repeticijos vyko šeimos aplinkoje, vadovės namuose. Dabar muzikinė šeima kiekvieną trečiadienį susitinka naujai duris atvėrusiuose bendruomenės namuose, įkurtuose bibliotekos kaimynystėje: visi sako, kad ir čia jaučiasi kaip namie, džiugina jauki erdvė, puiki akustika ir maloni kaimynystė. Septynerius metus su žmona Danute kolektyvą lankantis Gintaras Jančiauskas sako, kad bibliotekininkė Janina Kandratavičienė – moteris „nuo dūšios“, o vadovė O. Nenartavičienė priduria, kad santykiai su biblioteka labai puikūs, vieni kitiems padeda kuo gali. Bibliotekininkė taip pat džiaugiasi bičiulyste su kolektyvu, sako nebeįsivaizduojanti savo renginių be „Pylimėlio“ muzikos. Per visus šiuos metus „Pylimėlis“ tapo neatsiejama kultūrinio gyvenimo dalimi – kiekviename koncerte, šventėje ar sambūryje jų atliekamos melodijos suburia žmones, primena bendrystės svarbą ir suteikia šventinę nuotaiką. Bendrystės dvasia „Pylimėlį“ jungia ir su kaimo bendruomene. Pandemijos metu, kada muzikavimas buvo sustojęs, kolektyvas per bendruomenę pateikė projektą ir įsigijo taip svajotus autentiškus tautinius drabužius. Kaimo kapela „Pylimėlis“ priklauso Vievio kultūros centrui, tai reiškia didesnę globą ir platesnes galimybes – kultūros centras kolektyvui nupirko kontrabosą, du akordeonus ir smuiką.
Muzikos kelionės ir svajonės
Per 25 metus „Pylimėlis“ apkeliavo visas savivaldybės seniūnijas, daugybę Lietuvos miestų ir miestelių – koncertų kraitėje bene 200 koncertų. Kolektyvo vadovė sako, kad nariai noriai renkasi į repeticijas, džiaugiasi kiekviena galimybe koncertuoti ir turi svajonę surengti koncertą už Lietuvos ribų. Kolektyvo veiklai atitenka nemaža dalis laiko, todėl įdomu, kokia ugnis įžiebia tiek entuziazmo. Išgirstu, kad priežasčių yra daug: tai saviraiškos troškimas, noras smagiau leisti laiką bei siekis per dainas ir muziką žmonėms nešti šviesą. „Šventę darai sau ir kitiems, džiaugiesi tuo laiku“, – sako G. Jančiauskas, o vadovė priduria kad būti kartu labai malonu, nes kolektyvas labai darnus, vieningas ir turintis puikų humoro jausmą. Gerų žodžių vadovei negaili ir kolektyvas: „vienijanti, kantri, diplomatiška, mokanti prisitaikyti prie kiekvieno“ – tokia kolektyvui atrodo jų vadovė Ona.
Kai kolektyvas darnus kaip šeima, tai ir tradicijos kuriamos kaip šeimoje. „Pylimėlio“ rate tai kolektyvo gimtadienio diena, kuri kiekvieną lapkritį minima surengiant advento vakaronę. Kalbant apie tradicijas, kolektyvas džiaugiasi, kad kaime pavyko atgaivinti senąją tradiciją – švęsti Užgavėnes. Čia užgavėniautojai po kaimą riedėjo arkliu traukiamu vežimu, o vadėliotojas Juozas šiemet švęs 90 metų jubiliejų.
Dainos, kurios jungia
Kiekvienas liaudies kolektyvas stengiasi į savo repertuarą įtraukti kraštui būdingų dainų. Bet „Pylimėlis“ tokių dainų lobynu pasidžiaugti negali. Vadovė O. Nenartavičienė sako, kad Vievis – lenkų kraštas, todėl ir dainos šiame krašte lenkiškos. Šia kalba kolektyvas dainuoti moka, tačiau labiau prie širdies lietuvių liaudies dainos ir tos, kurios patinka žmonėms – prieš kelis dešimtmečius sukurtos, bet vis dar populiarios. Smuikininkė ir dainininkė Simona sako: „Kolektyvas pasižymi tuo, kad neturi tokių kūrinių, kuriuos pradėjo groti prieš 25 m. ir groja lig šiol. Kiekvienais metais į repertuarą įtraukiamos naujos dainos ir kūriniai. Vieni iš jų natūraliai nunyksta, o kas labiausiai patinka, išlieka. Ilgą laiką kolektyve nebuvo vyrų, dabar jų turime 4 ir labai jais džiaugiamės. Atsiradus vyriškam tembrui, repertuaras pakito. Atsirado daugiau humoristinių kūrinių, kur galima pažaisti su vyriškais balsais“.
Paklausus, ar kolektyvas turi savo himną, vadovė paaiškino, kad tokia daina yra, tačiau labiau pritaikyta darželio laikams. Norint himną atlikti šiandien, reikėtų pakeisti žodžius. G. Jančiauskui atrodo, kad labiausiai kolektyvą vienijanti daina yra „Žydi bijūnai“, o Simona prisimena, kad repertuare išliko tik vienas kūrinys, kuris skamba kolektyve nuo pat pradžių – tai „Blindos polka“.
Inteligentiškasis kolektyvas
Kiekvienas narys į kolektyvą atneša savo dalelę. Šiemet kolektyvo narė Janina Jankauskaitė-Jakonienė sukūrė dainą gimtiesiems Grabijolams, kurią „Pylimėlis“ atliko Grabijolų 230-osios sukakties šventėje. Naujovių įnešti norėtų ir akordeonistas Gediminas Putna, kuris į kolektyvą įsiliejo paskutinysis ir pagausino taip trūkstamų vyrų grupelę. Gediminas – dvejus metus buvo Joniškio kultūros namų direktoriumi. Prie kolektyvo prisijungė norėdamas patobulinti grojimo įgūdžius, kartu atsinešė ir savo sąmojį, kuris kolektyve labai reikalingas. „Aš čia daugiausia zurzu, noriu, kad greičiau grotų, kad būtų daugiau gyvybės“, – švelniai priekaištauja Gediminas, o Simona primena, kad kolektyvas viename renginyje buvo pavadintas inteligentiškuoju, todėl reikėtų išlaikyti šį statusą.
Per 25 metus kolektyvas vis tobulėja, prisijungus vyriškiams, koncertai papildyti vaidybos elementais, įvairiomis improvizacijomis. Simona sako, kad „Pylimėlio“ pasirodymuose daug ekspromtinių sprendimų, kuriuos padiktuoja publika ir vedėjų prisistatymai. Per daugybę metų kolektyvo kalbėtojai – Simona ir Gintaras – jau puikiai įvaldė improvizacijos meną.
Gyvenimo dovanos ir išbandymai
Pasiruošimas šventei buvo puiki proga prisiminti praėjusius metus, kurie atnešė daugybę puikių koncertų. Kiekvienas jų, pasak, Simonos, palieka savo unikalų įspaudą. Labiausiai įsimena visokie kuriozai. Simona pasakoja, kartą nepasiėmusi koncertinės palaidinės. Tada dar koncertavo chore, todėl nepasimetė, įsiveržusi į kabinetą, liepė choro vyrams vilktis marškinius. Tada koncertavo užsiraitojusi vyriškų marškinių rankoves. Visas kolektyvas juokiasi prisiminęs atvejį vienoje seniūnijoje, kai sušalę klausytojai nuskubėjo valgyti šiltos kiaušinienės, o „Pylimėlio“ dainų paliko klausytis tik vienas kaimo šuo. Nereikia nė sakyti, kad kiekvienas kolektyvas koncertuoja žmonėms, todėl labiausiai uždega, kai gali matyti susidomėjusias žiūrovų akis, kai žmonės klausosi, dalyvauja, palaiko plojimais, kartu dainuoja ir išeina šokiui.
Nors kolektyve nuolat vyrauja gera nuotaika, būta ir skaudžių patirčių, kurias prisiminus visų veidai akimirksniu surimtėja. Prieš keletą metų tragiškai žuvo kolektyvo narė Živilė. Tai buvo didelis ir skaudus sukrėtimas visam kolektyvui. „Kaip šeimose ar giminėse, kolektyve turėjome skaudžią netektį, kuri lydi mus visą laiką einant į sceną. Niekada nepamiršime, kad praradome Živilę. Džiaugiamės, kad turime nuostabias jos dukras ir mamą kolektyve. Kad nepasidavė ir toliau myli liaudies muziką ir dainą, kuri įskiepyta šeimoje, kad neša šviesą“, – skauduliu pasidalino Simona. Šviesios atminties Živilė kapeloje grojo kontrabosu. Dabar juo groja dukra Evita. Ši tąsa kolektyve tarsi simbolis, kuris primena, kad nepaisant nieko yra tik vienas sprendimas – gyventi toliau. Tą kolektyvas ir daro: gausiame būryje smagiai atšventus sukaktį, laukia ramesnis advento laikotarpis, šventės metu kolektyvas gavo dovanų kelionę, dabar reikia nutarti, kur vykti. Galvoje sukasi mintys papildyti kolektyvą soprano balsu, įvesti daugiau instrumentų, ant nosies tradicinės varžytuvės „Stovi malūnas prie kelio“.
Paklausus, ką kolektyvui reiškia 25 metai, O. Nenartavičienė sako, kad ketvirtis amžiaus yra daug: „Nelabai tikėjomės, kad tiek išbus, galvojom pažaisim ir nutrūks. Bet žmonės noriai eina į repeticijas, nereikia raginti ar už rankos traukti“.
O kokios mintys sukasi apie ateitį? „Įsivaizduoju, kad ir po 10 m. vis dar grosim „Blindos polką“. Gal ateis atžalų, jaunimo. Jiems visada galime pasiūlyti gerą nuotaiką, tradicijas ir keliones“, – kalbėjo Gintaras, o vadovė Ona sakė, kad sunku save įsivaizduoti po 10 m. „Gal ir aš būsiu tokia kaip šviesios atminties Šeduvos baba [Emilija Brajinskienė]. Tik nebežinau, ar pakelsiu akordeoną“.
Ačiū „Pylimėlio“ kolektyvui už svetingą priėmimą, įdomų pasakojimą ir asmeninį mini koncertą. Tegu Jūsų dainos skamba plačiai ir visur sutinka įsijautusi publika.