Mantas Naginė
VU komunikacijos fakulteto
studentas praktikantas
Elektrėniškis Eligijus Juchnevičius beveik visą savo gyvenimą buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau būdamas 48 metų sugebėjo nugalėti šią priklausomybę ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Atsikratęs priklausomybės vyras tapo savanoriu konsultantu tokiose iniciatyvose kaip „Jaunimo linija“, blaivybės draugija „Optimalistas“ bei tapo psichikos sveikatos ambasadoriumi projekte „Žvelk giliau“, o kiek vėliau įkūrė ir savo iniciatyvą, kurios tikslas padėti nuo alkoholizmo kenčiantiems žmonėms. Elektrėniškis taip pat įstojo į vieną iš prestižiškiausių Lietuvos universitetų, kuriame studijuoja andragogiką.
E. Juchnevičius sutiko pasidalinti savo gyvenimo istorija su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į priklausomybę?
Prasidėjo gana banaliai ir paprastai: nuo alaus paragavimo su draugais prieš šokius, tačiau su laiku išgeriamas alkoholio kiekis didėjo, pradėjo reikėti vis daugiau ir daugiau. Nuo pat jaunystės patekau į tokią kompaniją, kurioje nepasakyčiau, kad buvo nuolat piktnaudžiaujama alkoholiu, bet kiekvienas penktadienis reiškė savotišką šventę, kurią lydėdavo išgertuvės. Kitos šventės irgi neapsieidavo be alkoholio. Tai tapo įprasta mano gyvenime. Manau, mano priklausomybės vystymuisi taip pat turėjo įtakos ir tai, kad būdamas vaiku namuose gana dažnai mačiau girtą tėvą.
Kada supratote, jog esate priklausomas?
Būdamas 35 metų supratau, kad tai jau yra liga. Pusę metų buvau visiškai nutraukęs alkoholio vartojimą. Dėl pagalbos ar gydymo niekur nesikreipiau, mane tuo metu labiausiai palaikė žmona – ji buvo pagrindinis mano ramstis. Neplanavau vėl pradėti gerti ir to nedariau pusę metų, tačiau tada mirė mano motina. Tai sukėlė man didžiulį stresą ir skausmą, nes buvo visiškai netikėta mirtis – insultas. Mano mama nebuvo parašiusi testamento, todėl turto dalybos bei įsipareigojimai tvarkant mamos ūkį taip pat sukėlė daug streso. Šio įvykio užteko, kad vėl pradėčiau vartoti alkoholį.
Kodėl nusprendėte keisti savo gyvenimą?
Nors ir supratau, kad esu priklausomas, tačiau tik būdamas 48 metų suvokiau, jog iš tos duobės privalau kapstytis pats. Mano gyvenimas grimzdo tik žemyn. Santykiai tiek su žmona, tiek su savo vaikais, tiek su žmonos vaikais iš pirmos santuokos buvo pašliję. Su vaikais buvome visiškai atitolę, jie nenorėjo nei su manim sveikintis, nei susitikti, nei turėti kažką bendro: jie sveikinosi su manimi tik iš pagarbos. Žmonai taip pat ne kartą teko į namus kviesti policiją, kad nuramintų mane išgėrusį. Tačiau jie nieko negalėjo padaryti, juk būdavau savo namuose, o jokių smurto žymių nesimatydavo. Apsunkinau gyvenimą ir savo artimiesiems, ir policijai. Pamačiau ką galiu prarasti: šeimą, vaikus, anūkus. Likčiau vienas. Supratau, kad taip gyventi nebegaliu ir turiu kažką keisti.
Kas buvo sunkiausia kovos su priklausomybe pradžioje?
Suvokti realybę. Suvokti, išmokti matyti realybę, nes per daug skaudu buvo matyti tikrą situaciją. Ne kiekvienas žmogus gali lengvai priimti tiesą, ji kartais būna per daug skaudi. Sunku suprasti ir pamatyti, koks tu buvai ir kokiu žmogumi nori tapti. Taip pat pradžioje buvo sunku valdyti savo mintis. Kai reikėdavo kažką pasveikinti, kai kažkas ką nors laimėdavo: tuoj tau kiša kokį šampaną. Minčių būdavo, bet greit suprasdavau, kad to man nereikia.
Kokie buvo pirmi Jūsų kovos su alkoholizmu žingsniai?
Pradžioje paprasčiausiai visiškai atsisakiau alkoholio ir pradėjau dalyvauti iniciatyvose, kuriose buvo stengiamasi padėti tokiems kaip aš. Vėliau supratau, kad noriu padėti kitiems. Pats tapau konsultantu ir pradėjau teikti pagalbą žmonėms, kurie taip pat kenčia nuo šitos priklausomybės, o vėliau įkūriau ir savo iniciatyvą VšĮ „Būties virsmas“. Manau, todėl ir nebuvo jokių atkričių, kad vėl pradėčiau vartoti alkoholį, nes nuolat sukausi tokioje srityje, kurioje reikėjo padėti kitiems. Kaip ten sakoma? „Padėdamas kitam, padedi pats sau“ (šypsosi). Jeigu būčiau tiesiog atsisakęs alkoholio ir kentėjęs, o ne susiradęs kuo save užimti ir kur tobulėti, likčiau susilaikėliu – tiesiog susilaikyčiau negerti, bet nepakeisčiau savo požiūrio į gyvenimą. Todėl supratau, kad noriu tobulėti ir mokytis. Mokyklą baigiau gana neblogai, todėl įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto andragogikos studijas, baigęs jas būsiu kvalifikuotas suaugusiųjų mokytojas, o tai man puikiai tinka, nes ir toliau planuoju sieti savo veiklą su iniciatyvomis, kurios padeda nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms.
O ar nebuvo dvejonių dėl studijų, esant tokio amžiaus?
Buvo. Tikrai buvo. Sakyčiau dar ir dabar yra. Prieš įstojant į šias studijas, mąsčiau studijuoti psichologiją, tačiau supratau, kad šią sritį studijuoti jau kiek per vėlu, nes reikia skirti tam daug laiko ir darbo. Psichologijos bakalauro man būtų per mažai, o siekti magistro ar dar aukštesnio išsilavinimo, manau, man jau trūksta laiko.
Esate konsultantas ne vienoje iniciatyvoje, kuri teikia pagalbą priklausomiems žmonėms. Ar ši veikla yra ir Jūsų pajamų šaltinis?
Ne. Visur dalyvauju kaip savanoris ir man tai labai patinka. Galiu padėti žmonėms, o kartu gaunu dar ir itin kokybiškus kursus, kurių metu sužinau daug naujų ir naudingų dalykų.
Kaip manote, alkoholis yra visiškas blogis ar saikingai jį vartojant tai gali būti žmogaus atsipalaidavimo būdas?
Na, čia toks labiau filosofinis klausimas. Faktiškai alkoholis yra narkotikas. Jis žmogaus organizmui yra visiškai nereikalingas. Kitas dalykas, alkoholis sukelia depresiją, mokslas tai yra įrodęs. Tai kam žmogui tai? Kam? Reikia sąmoningumo. Sakoma, gali vartoti alkoholį, kai esi sąmoningas, bet kai tampi sąmoningas, pradedi suprasti, kad tau to nereikia. Yra kitokių būdų atsipalaiduoti. Kam reikia rizikuoti? Alkoholis iš tavęs viską atima. Jis pradžioje sukuria iliuziją, kad tau yra malonu, kad atsipalaiduoji, kad tau linksma, o tada jis gali viską iš tavęs atimti ir sunaikinti tave patį. O dar ir kiek pinigų gali sutaupyti per visokias šventes nepirkdamas alkoholio. Tuos pinigus tikrai galima panaudoti protingiau.
Ar savo vaikams ar anūkams drausite vartoti alkoholį?
Nedrausiu, nes per draudimus nieko gero nepasieksi. Jie mūsų namuose nemato nei alkoholio, nei stikliukų ar taurių jam gerti, todėl neturėtų kilti ir minčių apie jo vartojimą. Jeigu jau reikės, papasakosiu jiems savo istoriją ir ką gali padaryti alkoholis, bet drausti jiems vartoti alkoholio neketinu.
Kokią žinutę ar patarimą perduotumėte nuo alkoholizmo kenčiančiam žmogui?
Pirmiausia reikia suprasti, kad neegzistuoja nei vienas žmogus, nei gydytojas, nei metodas, kuris tau padėtų, jeigu tu pats to nenori. Svarbiausia yra noras ir didelės pastangos. Reikia iš tikrųjų stengtis. Ne bandyti susilaikyti nevartojant alkoholio, o stengtis visiškai keisti gyvenimo būdą. Kitaip tu vis tiek palūši ir vėl grįši prie alkoholio. Keisk save, o ne tvardyk. Juk toks tavo gyvenimo būdas ir atvedė tave į alkoholizmą.
Ačiū už pokalbį.
Labai nuoširdus straipsnis!