Lietingą dieną Pastrėvio bibliotekos vedėja Danutė Kananavičienė sukvietė į jaukią ir kupiną praeities popietę – Onos Rasutės Šakienės knygos„ Ar meni tų ažerų?“ pristatymą.
Knygoje sudėta tiek žmonių širdies, jog ją skaitant praeitis atgyja. Tai Elektrėnų krašto tautosaka, žmonių prisiminimai, autentiškos dainos ir sakmės. Ši knyga, tarsi šauksmas, kad jaunoji karta brangintų savo krašto tradicijas, jas puoselėtų ir mokėtų perteikti kitoms kartoms.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus direktorė Jurgita Chmieliauskienė pasakojo apie knygos parengimą ir spausdinimą, rodė, kaip kaip naudotis knyga.
Sudarytoja O. R. Šakienė papasakojo apie idėją, paskatinusią išleisti šią knygą. Kodėl kaimas, kurio vietoje buvo pastatyta Lietuvos elektrinė, vadintas Perkūnakiemiu? Etnografė lankėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tačiau atsakymo nerado. Todėl ir nutarė eiti pas žmones, kalbinti juos. Džiaugėsi suradusi nuostabių pasakojimų, legendų, sakmių. Sudarytoja dėkinga dr. Vykintui Vaitkevičiui, kuris skatino ir palaikė idėją rinkti tautosaką.
Ypač išleista knyga džiaugėsi Pastrėvio etnografinio ansamblio „Vuolasta“ moterys, nes joje yra daug šio kolektyvo įdainuotų dainų, Pranutės Taurienės, Marytės Stančikienės ir Zofijos Pinelienės prisiminimų apie praeitį. Moterys neslėpė džiugių ir nuoširdžių emocijų, kad jų pasakojimus skaitys ateinančios kartos, negalėjo atsidžiaugti ir padovanotomis knygomis su sudarytojos autografu.
Nors O. R. Šakienė sakė, kad tai visų leista knyga, bet susirinkę dėkojo už tai, kad turėjo galimybę pateikti ir papasakoti ką žinojo, perteikti tai, kas jiems brangiausia, sugrįžti į anų laikų prisiminimus.
Nepaprastai malonu buvo klausytis močiutės, kuri svajingai pasidalino vaikystės atsiminimais, atrodo, kad visa tai tik vakar buvę. Marytė šmaikščiai prisiminė ir apie vaikystėje išragautų durnaropių poveikį. Nuoširdžiai pasakojo ir juokavo…Su pavydu klausiausi, kaip senolė kiekvieną smulkmeną atsimena. Juk praeitis išgyventa, sava.
Humoro nestokojanti, gausiai savo pasakojimų pateikusi knygoje „Ar meni tų ažerų“ Zofija Pinelienė pasakojo, kaip anuomet nuo milicijos „samogoną“ raugintų kopūstų kubile paslėpė, ir dar daug daug visokiausių šmaikščių pasakojimų, kurių klausantis šluostėmės juoko ašaras…
Nuoširdi popietė labai greit prabėgo, tačiau kiekvieno dalyvavusio širdyje atgijo praeitis, vaikystės išgyvenimai. Jaunesnes dalyves stebino susirinkusių pagyvenusių moterų jaunatviškumas. Nors dauguma neturi sveikatos, bet padainavo kelias dainas.
Nuoširdžiausi padėkos žodžiai gerbiamai O. R. Šakienei, kuri atliko tokį didžiulį darbą, parodė praeities svarbą, kviesdama ir skatindama jaunąją kartą prisijungti apie etnokultūros klestėjimo. Ačiū Jums, kad parodėte, kokiu keliu turime eiti. Linkime kūrybinės sėkmės puoselėjant mūsų krašto kultūros paveldą.
Dėkojame bibliotekos vedėjai Danutei Kananavičienei už suorganizuotą popietę, kurios metu dar kartą buvo atskleista, kokio nuostabaus grožio kampelyje mes gyvename.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus direktorė Jurgita Chmieliauskienė pasakojo apie knygos parengimą ir spausdinimą, rodė, kaip kaip naudotis knyga.
Sudarytoja O. R. Šakienė papasakojo apie idėją, paskatinusią išleisti šią knygą. Kodėl kaimas, kurio vietoje buvo pastatyta Lietuvos elektrinė, vadintas Perkūnakiemiu? Etnografė lankėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tačiau atsakymo nerado. Todėl ir nutarė eiti pas žmones, kalbinti juos. Džiaugėsi suradusi nuostabių pasakojimų, legendų, sakmių. Sudarytoja dėkinga dr. Vykintui Vaitkevičiui, kuris skatino ir palaikė idėją rinkti tautosaką.
Ypač išleista knyga džiaugėsi Pastrėvio etnografinio ansamblio „Vuolasta“ moterys, nes joje yra daug šio kolektyvo įdainuotų dainų, Pranutės Taurienės, Marytės Stančikienės ir Zofijos Pinelienės prisiminimų apie praeitį. Moterys neslėpė džiugių ir nuoširdžių emocijų, kad jų pasakojimus skaitys ateinančios kartos, negalėjo atsidžiaugti ir padovanotomis knygomis su sudarytojos autografu.
Nors O. R. Šakienė sakė, kad tai visų leista knyga, bet susirinkę dėkojo už tai, kad turėjo galimybę pateikti ir papasakoti ką žinojo, perteikti tai, kas jiems brangiausia, sugrįžti į anų laikų prisiminimus.
Nepaprastai malonu buvo klausytis močiutės, kuri svajingai pasidalino vaikystės atsiminimais, atrodo, kad visa tai tik vakar buvę. Marytė šmaikščiai prisiminė ir apie vaikystėje išragautų durnaropių poveikį. Nuoširdžiai pasakojo ir juokavo…Su pavydu klausiausi, kaip senolė kiekvieną smulkmeną atsimena. Juk praeitis išgyventa, sava.
Humoro nestokojanti, gausiai savo pasakojimų pateikusi knygoje „Ar meni tų ažerų“ Zofija Pinelienė pasakojo, kaip anuomet nuo milicijos „samogoną“ raugintų kopūstų kubile paslėpė, ir dar daug daug visokiausių šmaikščių pasakojimų, kurių klausantis šluostėmės juoko ašaras…
Nuoširdi popietė labai greit prabėgo, tačiau kiekvieno dalyvavusio širdyje atgijo praeitis, vaikystės išgyvenimai. Jaunesnes dalyves stebino susirinkusių pagyvenusių moterų jaunatviškumas. Nors dauguma neturi sveikatos, bet padainavo kelias dainas.
Nuoširdžiausi padėkos žodžiai gerbiamai O. R. Šakienei, kuri atliko tokį didžiulį darbą, parodė praeities svarbą, kviesdama ir skatindama jaunąją kartą prisijungti apie etnokultūros klestėjimo. Ačiū Jums, kad parodėte, kokiu keliu turime eiti. Linkime kūrybinės sėkmės puoselėjant mūsų krašto kultūros paveldą.
Dėkojame bibliotekos vedėjai Danutei Kananavičienei už suorganizuotą popietę, kurios metu dar kartą buvo atskleista, kokio nuostabaus grožio kampelyje mes gyvename.
Vilija Špiliauskaitė