Kęstutis Girnius
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradėjo savo kadenciją būdama populiariausia Lietuvos politikė. Tokia ji yra ir šiandien, nors jos pasakiški reitingai šiek tiek smuko.
Tai laimėjimas, bet ne itin didelis. Prezidentai yra ir liks populiarūs. Jie kalba valstybės vardu per didžiausias šventes, jie neatsakingi už sprendimus, kurie lemia žmonių gyvenimo lygį, jie gali pasirinkti, į kuriuos politinius ginčus jie įsivels, kurių nepaisys. Valdas Adamkus buvo populiarus per savo antrąją kadenciją, nors ir liko pasyvus įvykių stebėtojas.
Prezidentė išlaikė savo populiarumą, bet ar ji patenkino rinkėjų lūkesčius? Daugelis vylėsi, kad D.Grybauskaitė bus drąsi ir veiksminga politikė, kuri, nekaustoma įsipareigojimų verslo klanams ar politinėms partijoms, pašlijusioje valstybėje įves tvarką. Kita vertus, nemažai lietuvių nuogąstavo, kad prezidentė perdėm linkusi trenkti kumščiu į stalą, įsakinėti ir kištis į kitų valdžių kompetencijas.
Šiek tiek nusivylė ir gerbėjai, ir oponentai. Prezidentė elgėsi atsargiai, per pirmąjį šimtadienį nesiekė pakeisti valstybės kurso ar įvesti kokių nors stulbinamų naujovių. Valstybės vadovė greit suprato, kad milžiniška ūkio krizė – ne laikas eksperimentuoti, juolab kad pagrindinius ūkio valdymo svertus savo rankose laiko Vyriausybė, o ne prezidentė. Atsargumą skatino ir tai, kad ji turėjo įsigilinti į daugelį painių klausimų, su kuriais ji nesusidūrė nei Briuselyje, nei Finansų ar Užsienio reikalų ministerijose. Įgijusi didesnį supratimą, ji pradėjo veikti energingiau. Šį pavasarį ji pradėjo tvirčiau reikšti savo nuomonę, vetavo daugiau įstatymų, labiau įsitraukė į įstatymų leidybą. Padidėjo jos pasitikėjimas savimi, ir jis ateityje tik augs.
Prezidentė skyrė pirmenybę užsienio ir saugumo politikai bei teisėsaugai, būtent toms sritims, kurias valdyti Konstitucija jai suteikia ypatingų įgaliojimų. Užsienio politikoje D.Grybauskaitė įgyvendino reikšmingų ir teigiamų pokyčių. Ji atsisakė V.Adamkaus pretenzijų būti regionų lyderiu ir konfrontacinės politikos Rusijos atžvilgiu, atgaivino tradicinį siekį palaikyti gerus santykius su visais kaimynais. Naujas akcentas – mėginimas labiau bendradarbiauti su Europos Sąjungos (ES) šalimis, sprendžiant žemyno problemas. Šis žingsnis atitinka pakitusią tarptautinę konjunktūrą ir Vašingtono nutarimą sutelkti dėmesį į nestabilumo arką, kuri driekiasi nuo Viduržemio jūros iki Afganistano.
Svarbu ir tai, kad prezidentė išreikalavo tuomečio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko ir ambasadorius Gruzijoje Mečio Laurinkaus atsistatydinimo, tuo visiems primindama, kad ji, o ne Užsienio reikalų ministerija nustatys užsienio politikos gaires.
D.Grybauskaitės politika susilaukė priekaištų dėl tariamo pataikavimo Rusijai ir Baltarusijai bei vertybių ir principų atsisakymo. Bet santykių gerinimas nėra pataikavimas, o kritikai nesugeba konkrečiai nurodyti, kaip ir kada Lietuvos gyvybiniai interesai buvo pažeisti. Užmirštama ir tai, kad kuo geresni Lietuvos ir ES santykiai su Baltarusija, tuo mažesnė tikimybė, kad Minskas pasiduos Maskvos traukai.
Dėl vertybių galima ginčytis, bet vertybių sergėtojų vaidmenį prisiskyrę kritikai nepastebi, kad reikalaudama ištirti galimo CŽV kalėjimo buvimo Lietuvoje bylą, D.Grybauskaitė parodė savo įsipareigojimą žmogaus teisėms, įstatymo viršenybei ir kitoms esminėms vertybėms, kurios buvo pažeistos, kai buvo pritarta kalėjimų statymui.
Yra kuo didžiuotis ir gynybos politikoje. NATO nusprendė parengti Baltijos šalių gynybos planus – priedą prie jau egzistuojančių Lenkijos gynimo planų. Pasisekė įveikti Vokietijos ir kai kurių kitų valstybių nuogąstavimus, esą šitokie planai nesiderina su Aljanso nuostata, kad Rusija draugas, o ne priešas. Sunku nustatyti konkretų D.Grybauskaitės įnašą, bet neginčytina, jog prezidentės atkaklūs reikalavimai prisidėjo prie šio prasmingo pokyčio. Prezidentė turi aiškiau pasakyti, kaip ji įsivaizduoja krašto gynimą, ar nutarimas mažiau negu 1 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynybai suderinamas su įsipareigojimais NATO.
Didesnis iššūkis prezidentei yra neveiksminga ir korumpuota teisėsaugos sistema, kuri yra silpniausia Lietuvos valdžios grandis. Valstybės vadovės dėmesys teisėsaugai metiniame pranešime rodo, kad ji supranta problemos apimtį ir jos pašalinimo sudėtingumą. Neabejojama dėl D.Grybauskaitės noro išmėžti šias Augėjo arklides, bet tai milžiniškas darbas, kuris truks daugiau negu vienus metus, net ilgiau negu prezidentės kadencija.
Žengti pirmieji atsargūs žingsniai. Iš pareigų atleista Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė, atsakingi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos tarnautojai. Nevykusių darbuotojų atleidimas yra lengviausias žingsnis. Gerokai sunkiau rasti ryžtingus direktorius, kurie gebėtų pakeisti arba perauklėti skyrių ir padalinių vadovus. To nepadarius, pokyčiai bus kosmetiniai, viešpataus senieji kadrai, kurie užtikrins tolesnį senosios tvarkos gyvavimą. VSD elgesys Eglės Kuosaitės atžvilgiu kelia nerimą, kaip ir Dariaus Valio paskyrimas generaliniu prokuroru, nes nuogąstaujama, kad jis nesugebės įvesti tvarkos.
Bus net sunkiau į atsakingas pareigas paskirti tinkamus teisėjus, nekompetentingus pašalinti arba pervesti į žemesnes pareigas. Pastangos palaužti teisininkų klanus sukels pasipriešinimo bangą ir priekaištus, esą prezidentė siekia politizuoti teisėtvarką. Pirmieji žingsniai jau žengti.
Prezidentė supranta, kad ji turi kitą, neįprastą, bet nepaprastai svarbią užduotį – kaip nors sugrąžinti pašlijusį žmonių pasitikėjimą valdžia, politika ir pačia valstybe. Bet kaip tai padaryti? Savo metiniame pranešime D.Grybauskaitė kreipėsi į piliečius, priminė Žmogaus svarbą. Bet ji nėra iškalbinga oratorė, gebanti savo retorika išjudinti žmones, įkvėpti juos pasitikėjimu savimi ir savo šalies ateitimi. Reikės rasti naujų bendravimo su žmonėmis būdų ir formų, kurie juos telktų, skatintų jų pilietiškumą.
Prezidentė ne visada atsispyrė populizmo vilionėms, kartais lyg ir perdaug tausojo savo nemenką politinį kapitalą. Vis dėlto pirmuosius D.Grybauskaitės prezidentavimo metus lydi sėkmė. Tačiau iššūkiai padidėjo, o ne sumažėjo, tad prezidentės laukia sunkesni išbandymai.
Prezidentė išlaikė savo populiarumą, bet ar ji patenkino rinkėjų lūkesčius? Daugelis vylėsi, kad D.Grybauskaitė bus drąsi ir veiksminga politikė, kuri, nekaustoma įsipareigojimų verslo klanams ar politinėms partijoms, pašlijusioje valstybėje įves tvarką. Kita vertus, nemažai lietuvių nuogąstavo, kad prezidentė perdėm linkusi trenkti kumščiu į stalą, įsakinėti ir kištis į kitų valdžių kompetencijas.
Šiek tiek nusivylė ir gerbėjai, ir oponentai. Prezidentė elgėsi atsargiai, per pirmąjį šimtadienį nesiekė pakeisti valstybės kurso ar įvesti kokių nors stulbinamų naujovių. Valstybės vadovė greit suprato, kad milžiniška ūkio krizė – ne laikas eksperimentuoti, juolab kad pagrindinius ūkio valdymo svertus savo rankose laiko Vyriausybė, o ne prezidentė. Atsargumą skatino ir tai, kad ji turėjo įsigilinti į daugelį painių klausimų, su kuriais ji nesusidūrė nei Briuselyje, nei Finansų ar Užsienio reikalų ministerijose. Įgijusi didesnį supratimą, ji pradėjo veikti energingiau. Šį pavasarį ji pradėjo tvirčiau reikšti savo nuomonę, vetavo daugiau įstatymų, labiau įsitraukė į įstatymų leidybą. Padidėjo jos pasitikėjimas savimi, ir jis ateityje tik augs.
Prezidentė skyrė pirmenybę užsienio ir saugumo politikai bei teisėsaugai, būtent toms sritims, kurias valdyti Konstitucija jai suteikia ypatingų įgaliojimų. Užsienio politikoje D.Grybauskaitė įgyvendino reikšmingų ir teigiamų pokyčių. Ji atsisakė V.Adamkaus pretenzijų būti regionų lyderiu ir konfrontacinės politikos Rusijos atžvilgiu, atgaivino tradicinį siekį palaikyti gerus santykius su visais kaimynais. Naujas akcentas – mėginimas labiau bendradarbiauti su Europos Sąjungos (ES) šalimis, sprendžiant žemyno problemas. Šis žingsnis atitinka pakitusią tarptautinę konjunktūrą ir Vašingtono nutarimą sutelkti dėmesį į nestabilumo arką, kuri driekiasi nuo Viduržemio jūros iki Afganistano.
Svarbu ir tai, kad prezidentė išreikalavo tuomečio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko ir ambasadorius Gruzijoje Mečio Laurinkaus atsistatydinimo, tuo visiems primindama, kad ji, o ne Užsienio reikalų ministerija nustatys užsienio politikos gaires.
D.Grybauskaitės politika susilaukė priekaištų dėl tariamo pataikavimo Rusijai ir Baltarusijai bei vertybių ir principų atsisakymo. Bet santykių gerinimas nėra pataikavimas, o kritikai nesugeba konkrečiai nurodyti, kaip ir kada Lietuvos gyvybiniai interesai buvo pažeisti. Užmirštama ir tai, kad kuo geresni Lietuvos ir ES santykiai su Baltarusija, tuo mažesnė tikimybė, kad Minskas pasiduos Maskvos traukai.
Dėl vertybių galima ginčytis, bet vertybių sergėtojų vaidmenį prisiskyrę kritikai nepastebi, kad reikalaudama ištirti galimo CŽV kalėjimo buvimo Lietuvoje bylą, D.Grybauskaitė parodė savo įsipareigojimą žmogaus teisėms, įstatymo viršenybei ir kitoms esminėms vertybėms, kurios buvo pažeistos, kai buvo pritarta kalėjimų statymui.
Yra kuo didžiuotis ir gynybos politikoje. NATO nusprendė parengti Baltijos šalių gynybos planus – priedą prie jau egzistuojančių Lenkijos gynimo planų. Pasisekė įveikti Vokietijos ir kai kurių kitų valstybių nuogąstavimus, esą šitokie planai nesiderina su Aljanso nuostata, kad Rusija draugas, o ne priešas. Sunku nustatyti konkretų D.Grybauskaitės įnašą, bet neginčytina, jog prezidentės atkaklūs reikalavimai prisidėjo prie šio prasmingo pokyčio. Prezidentė turi aiškiau pasakyti, kaip ji įsivaizduoja krašto gynimą, ar nutarimas mažiau negu 1 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynybai suderinamas su įsipareigojimais NATO.
Didesnis iššūkis prezidentei yra neveiksminga ir korumpuota teisėsaugos sistema, kuri yra silpniausia Lietuvos valdžios grandis. Valstybės vadovės dėmesys teisėsaugai metiniame pranešime rodo, kad ji supranta problemos apimtį ir jos pašalinimo sudėtingumą. Neabejojama dėl D.Grybauskaitės noro išmėžti šias Augėjo arklides, bet tai milžiniškas darbas, kuris truks daugiau negu vienus metus, net ilgiau negu prezidentės kadencija.
Žengti pirmieji atsargūs žingsniai. Iš pareigų atleista Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė, atsakingi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos tarnautojai. Nevykusių darbuotojų atleidimas yra lengviausias žingsnis. Gerokai sunkiau rasti ryžtingus direktorius, kurie gebėtų pakeisti arba perauklėti skyrių ir padalinių vadovus. To nepadarius, pokyčiai bus kosmetiniai, viešpataus senieji kadrai, kurie užtikrins tolesnį senosios tvarkos gyvavimą. VSD elgesys Eglės Kuosaitės atžvilgiu kelia nerimą, kaip ir Dariaus Valio paskyrimas generaliniu prokuroru, nes nuogąstaujama, kad jis nesugebės įvesti tvarkos.
Bus net sunkiau į atsakingas pareigas paskirti tinkamus teisėjus, nekompetentingus pašalinti arba pervesti į žemesnes pareigas. Pastangos palaužti teisininkų klanus sukels pasipriešinimo bangą ir priekaištus, esą prezidentė siekia politizuoti teisėtvarką. Pirmieji žingsniai jau žengti.
Prezidentė supranta, kad ji turi kitą, neįprastą, bet nepaprastai svarbią užduotį – kaip nors sugrąžinti pašlijusį žmonių pasitikėjimą valdžia, politika ir pačia valstybe. Bet kaip tai padaryti? Savo metiniame pranešime D.Grybauskaitė kreipėsi į piliečius, priminė Žmogaus svarbą. Bet ji nėra iškalbinga oratorė, gebanti savo retorika išjudinti žmones, įkvėpti juos pasitikėjimu savimi ir savo šalies ateitimi. Reikės rasti naujų bendravimo su žmonėmis būdų ir formų, kurie juos telktų, skatintų jų pilietiškumą.
Prezidentė ne visada atsispyrė populizmo vilionėms, kartais lyg ir perdaug tausojo savo nemenką politinį kapitalą. Vis dėlto pirmuosius D.Grybauskaitės prezidentavimo metus lydi sėkmė. Tačiau iššūkiai padidėjo, o ne sumažėjo, tad prezidentės laukia sunkesni išbandymai.
Alfa.lt