„Prisiminimai – tai mūsų neliečiamas turtas. Mūsų prisiminimai – tai mes patys, kokie buvome ir kokie esame“.
(Vytautas Sirijos Gira)
Šią žiemą gamta pamalonino mus nuostabiais žiemos vaizdais ir džiuginančiais išgyvenimais. Patyrėme seniai primirštus didelius šalčius, akį džiugino neišpasakytas gamtos grožis, ypač saulėtos dienos. Džiaugiamės vis ilgėjančiais vakarais. Ir net nesvarbu, kad mūsų judėjimai ir bendravimai apriboti karantininiais draudimais. Tiesiog dažniau prieik prie lango, lesink zylutes, stebėk naujametiniais apšvietimais išpuoštas gatves ir svajok, kad toks grožis tęstųsi ilgiau. Aprašinėk savo prisiminimus, spręsk kryžiažodžius, skaityk. Ką ir aš darau.
Bet staiga suvokiau, kad jau pusiaužiemis. O jeigu pusiaužiemis, tai reiškia, kad ir Užgavėnės jau čia pat. O tai tokia žiemos šventė, apie kurią visi ir viską žino. Kas gi nekepė ar neragavo Užgavėnių blynų, kurie vadinami šviesos ir grįžtančios saulės simboliu. Visi esam dalyvavę Kanapinio ir Lašininio kovose, Morės deginime. Šurmuliavome ir apsipirkinėjome šventinėse mugėse, dalinom vaišes čigoniukams ir žydeliams, ir būrėjoms.
Bet aš prisimenu savo pirmąsias Užgavėnes ir šventės momentus, kurių negaliu pamiršti. Net negalėčiau pasakyti, ar tai mano ankstyvieji prisiminimai, ar tiesiog vaizdiniai, užsifiksavę mano akyse. Juk man tada tebuvo ketveri.
Gyvenome Užuguostyje ant Guosčio ežero kranto. Pamenu, kad žiūriu pro apšalusį mažyti trobos langelį ir matau vaikus, su rogutėmis besileidžiančius nuo kalniuko. Matau ne tik vaikus, bet ir languotomis skaromis apsigaubusias moteris, kailiniuotus vyrus, visi linksmi, brenda per pusnis, juokiasi. O aš verkiu, nes irgi noriu būti su visais.
Ir… O džiaugsme! Ateina tėtis, apgaubia mane senelio kailiniais ir neša link ežero, aiškina, kad dabar švęsime Užgavėnes. Matau ant užšalusio ežero daug jaunimo, vaikų, suaugusiųjų. Stovi du pakinkyti į roges arkliai. Vienos jau pilnos klegančių vaikų, į kitas sodina mane ir prisako vyresniems mano broliams saugoti mane, kad neiškrisčiau. Pats ima vadeles ir ima roges vadeliot. Matau, kaip kitos rogės tiesiog skrieja per ledą, sukdamos jau ne pirmą ratą.
Lekiam ir mes, vėjas švilpia, visi šaukiam, kvatojam. Nespėjom aplėkti nei vieno rato ir staiga pajutau – sėdim rogėse, bet jos nejuda, tik mūsų arklys vienas skuodžia ledu. Pasirodo, rogės nuslinko nuo vadžių (gal buvo blogai pritvirtintos?) ir mes likome sėdėti jose, vidury ežero. Kilo panika. Pamatėm, kad grupelė vyrų gaudo mūsų pabėgusį arklį ir visi kvatoja, o mes žliumbiam, nes ir mes norėjome „švilpti su vėju“. Bet ilgai neliūdėjom, nes kaimynai mus ramino, kėlė iš rogių, sodino į rogutes ir tempė prie kito kranto, kur lede buvo įkaltas storas baslys ar rąstigalis, o prie jo pritvirtintos kartys, prie kurių pririšo mūsų rogutes ir suko mus ratu. Čiuožiau ratu dar šauniau negu rogėse. Kokia šauni šventė!
Kai 1946 metais iš Užuguosčio persikėliau gyventi į Lentvarį, tėtį paskyrė dirbti malūnininku. Dar kelias žiemas tėtis bandė organizuoti Užgavėnes ant Lentvario ežero, bet jos neprigijo. Kaimynai buvo lenkai ir rusai, dauguma „bežemiai“ (pabėgėliai iš Rusijos), jiems ta šventė buvo svetima. O mama lyg juokais tėčiui vis primindavo „aną“ šventę ir prašydavo nepamesti svetimų vaikų. Taip daugiau ir neteko švęsti Užgavėnių ant ledo, rogėse, tempiamose arklio, nors ratą su kartimis ir prie jų pririštomis rogutėmis kažkokiu būdu pritaisydavo ir mes čiuoždavom ratu. Kai paaugom – jau turėjom pačiūžas. Jas tėtis padarydavo iš medinių pliauskų (malkų), pritvirtinęs prie jų varinius vamzdelius ir virvelėmis pririšdavo prie mūsų veltinių. Čiuožėm visi. Čempionais netapome, nes labai dažnai tekdavo gydyti sumušimus ir net lūžius. Bet šaunūs prisiminimai išliko.
Dar pamenu, kad tėtis sakydavo, jog nereikia piktai šaukti „žiema, žiema, bėk iš kiemo“, o švelniai skanduoti: „Šalta žiema, šalin eiki, o pavasari, ateiki!“.
Tai tokie mano prisiminimai. Dalinuosi jais su Jumis, mieli skaitytojai. Siūlau ir Jums tą daryti. Juk iš jų, prisiminimų, ir susideda visas mūsų gyvenimas.
Karolina Naprienė Kaluževičiūtė