Autorius tapyba mėgina perteikti tai, kam ne visuomet pakanka žodžių
Virginija Jacinavičiūtė
Spalio 13-ąją Vievio kultūros centre pristatyta septyniolikmečio Adrian Pavlov tapybos paroda „Būties semantika“ sulaukė lankytojų dėmesio – salė prisipildė žmonių. Tačiau šis vakaras neapsiribojo paveikslų apžiūra. Autorius kvietė kalbėtis apie kūrybą, filosofiją, žmogaus prigimtį ir menininko būtį, o jo mintis papildė Vievio gimnazijos mokinių atliekama muzika.
Spalio 7–30 dienomis veikianti paroda pristato spalvų, formų ir minčių paieškas, kuriomis tapyba mėginama perteikti tai, kam ne visuomet pakanka žodžių. „Būties semantika“ – pavadinimas, apimantis autoriaus dėmesį žmogaus patirčiai, tapatybei, santykiams, istorijai ir reiškiniams, kurie ne visada patenka į kasdienio dėmesio lauką, tačiau yra svarbūs žmogaus būčiai.
Savo pirmosios parodos pristatymą A. Pavlov pradėjo klausimu, kurį, kaip pats prisipažino, uždavė sau dar ruošdamasis šiam susitikimui: „Ką gi aš, septyniolikmetis, galiu pasakyti šiam mane supančiam pasauliui?“ Ir ką galima pasakyti taip, kad tai nebūtų vien kitų kūrėjų minčių perfrazavimas ar banali kalba apie amžinus ir neapsakomus reiškinius?
Autorius svarstė ir apie laiką – kiek daug gali pasikeisti per vienus metus, kiek patirties, klaidų ir atradimų telpa į kūrybos kelią. Pristatydamas savo kūrybą, menininkas prisipažino: „Esminį dalyką kol kas „įkandau“ – netvarką tvarkoje“. Ši mintis atskleidžia jo ieškojimus, tačiau kiekvienas paveikslas žiūrovui palieka erdvės savarankiškai interpretacijai.
Nuo pirmųjų piešinių iki klausimų apie žmogų
Kaip pasakojo buvęs Vievio meno mokyklos mokinys A. Pavlov, susidomėjimas daile prasidėjo dar vaikystėje, išgirdus, kad draugas lanko Vievio meno mokyklą. „Draugelis teplioja, aš irgi noriu“, – šmaikščiai prisiminė autorius. Taip prasidėjo kelias, vedęs nuo pirmųjų bandymų prie darbų, kuriuos šiandien gali pamatyti parodos lankytojai.
Kalboje menininkas atvirai kalbėjo apie kūrybines pastangas, vidinius prieštaravimus, asmenines pergales ir pralaimėjimus. Jis neslėpė, kad kūryba jam susijusi ne vien su estetika, bet ir su nuolatiniu savęs tikrinimu – noru pasiekti daugiau, kartu nebijant sugriauti to, kas jau sukurta, ir iš naujo pažvelgti į savo darbo pamatus.
„Mes esame racionalūs žmonės, todėl iš būties nereikalaujame aiškių išvadų“, – sakė A. Pavlov. Ši mintis atliepia ir pačios parodos principą: paveikslai nepateikia vieno atsakymo, o jų temos palieka vietos individualiam žiūrovo santykiui su kūriniu.
Prie darbų pateikiami trumpi kontekstiniai aprašymai padeda susipažinti su tematika, tačiau nėra skirti išsamiai paaiškinti kiekvieną detalę. Tai veikiau atspirties taškas, leidžiantis žiūrovui pačiam ieškoti prasmių, pastebėti sąsajas ir susidaryti savąjį kūrinio vaizdą.
Paveiksluose – ego, kūryba, istorija ir žmogaus prieštaros
Pirmojo aukšto ekspozicijoje pristatomi darbai, kuriuose daug dėmesio skiriama žmogaus vidiniam pasauliui, savivokai ir santykiui su aplinka. Vienas jų – „Ego“, kurio aprašyme autorius pasitelkia Fiodoro Dostojevskio mintis apie žmogų kaip paslaptį, kurią galima mėginti įminti visą gyvenimą.\
„Iš lotynų kalbos „ego“ verčiamas kaip „aš“. Ego – tai sąmonės turinys ir kartu jos sąlyga“, – rašoma kūrinio aprašyme. Jame veidai, figūros ir atsiminimų liekanos tampa žmogaus tapatybės dalimi, o tvarkinga tapatybė įvardijama ir kaip esmė, ir kaip pradžia, ir kaip pražūtis.
Kitame darbe – „Hegemonas“ – dėmesys nukreipiamas nuo individo į valdžios ir moralės santykį. Aprašyme kalbama apie religiją, kuri, turėjusi būti tiesos kelrodžiu, viduramžiais ima virsti galios struktūra. „Šventumas čia uždengia smurtą, o tiesa nebe atrandama, bet nustatoma“, – teigiama kūrinio tekste.
Istorijos ir žmogaus santykis ryškus ir kompozicijoje „Žemės dalybos“. Joje žemė, turėjusi būti namais, tampa grobio, įtakos ir valdžios objektu, o teritorijų dalybos susiejamos su žmonių skirstymu. Autorius šią temą apibendrina mintimi, kad žemių dalybos tampa universalia žmogaus pastanga pasisavinti, atskirti ir valdyti tai, kas iš prigimties nėra jo vieno.
Vis dėlto parodoje esama ne tik istorinių ir socialinių temų. „Menininko vidaus grožis“ pristatomas pasitelkiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mintį apie žmogaus viduje turimą šviesą, kuri padeda šviesti kitiems. Šalia pateiktas klausimas: „Kam gi, jei ne menininkams, tamsybėse žmonėms šviesti tiesos ir grožio vieškelius?“.
Kūryba kaip žmogaus esmė išryškinama ir kompozicijoje „Menas beribis“. Jos aprašyme teigiama: „Tik jausdamas ir kurdamas žmogus iš tikrųjų dalyvauja istorijoje“. Šiame sakinyje telpa viena iš parodos teminių krypčių – kūryba suvokiama ne tik kaip paveikslo sukūrimas, bet ir kaip žmogaus dalyvavimas pasaulyje.
Antrojo aukšto ekspozicija pratęsia šias temas, pereidama prie istorijos, gamtos, karo, taikos, tremties, meilės ir politinės galios klausimų. Tarp darbų – „Pažadėtoji žemė“, kurioje vaizduojamas Vytautas Didysis ant balto žirgo, lydimas raitelių. Vienoje kompozicijos pusėje kaupiasi audra ir nerimas dėl ateities, kitoje – šviesa, jūra ir mistinės figūros. Šis darbas turi ir tiesioginę sąsają su autoriaus veikla: tai freskos „Vytauto Didžiojo keliais“, esančios Vievio gimnazijoje, idėjinis ir techninis eskizas. Freskos autorius – A. Pavlov.
Muzikinė programa ir sveikinimai
Parodos pristatymo metu mintis apie kūrybą lydėjo muzika. Pianinu grojo Vievio gimnazijos mokinys Domas Grybauskas, atlikęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudą „II b-moll“, Joe Garlando „In the Mood“ ir Paulio de Senneville’io „Baladę Adelainai“. Fleita grojo Rūta Marija Papiliauskaitė – jos programoje skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto kvarteto D-dur antroji dalis ir „Gulbių ežeras“.
Muzikinius kūrinius autorius susiejo su savo kalbos temomis – menininko būtimi, vaikystės džiaugsmu, meile ir žmogaus santykiu su pasauliu. Taip parodos pristatymas tapo ne vien pasakojimu apie paveikslus, bet ir skirtingų meno formų susitikimu.
Renginyje dalyvavo ir Elektrėnų savivaldybės Švietimo skyriaus atstovė Ala Pupininkienė. Savo buvusį mokinį sveikino Vievio gimnazijos mokytoja Violeta Debesienė bei laikinoji mokyklos vadovė Adelė Kasputienė. Po oficialiosios dalies lankytojai galėjo savarankiškai apžiūrėti kūrinius abiejuose aukštuose, o vakaras baigėsi neformaliais pokalbiais ir vaišėmis.
Kūrybos kelias tęsiasi
Adrian Pavlov kūrybinėje veikloje susitinka tapyba, filosofiniai klausimai ir domėjimasis istorija. Jo darbų aprašymuose greta asmeninių patirčių atsiranda literatūros, filosofijos ir meno istorijos nuorodos, o kūrinių temos aprėpia tiek žmogaus vidinį pasaulį, tiek visuomenės gyvenimą.
Kitas numatomas autoriaus kūrybos pristatymas – 2027 m. rugsėjį Elektrėnų viešojoje bibliotekoje planuojama A. Pavlov tapybos darbų paroda. Jos pristatymas numatytas rugsėjo 6 dieną.
Vievio kultūros centre iki spalio 30-osios veikianti „Būties semantika“ kviečia susipažinti su autoriaus kūryba ir pačiam ieškoti atsakymų į jo iškeltus klausimus. Kaip sakė A. Pavlov, būties nereikia versti aiškia išvada – kartais svarbiausia yra pats bandymas suprasti, kas slypi už regimo vaizdo.
Renginio akimirkas užfiksavo Lukrecija Malinovskytė ir „FOTOTEMA“.