Petkevičiai Lietuvą kuria architektūra ir kultūra

Albina Sidaravičienė

Evaldas Petkevičius, Elektrėnų meno mokyklos direktorius, ir Al­ma Reklaitienė, Vievio pradinės mokyklos direktorė, – žmonės gerai žinomi savivaldybėje ne tik dėl užimamų pareigų, bet ir todėl, kad plati giminė kilusi nuo Elektrėnų apylinkių. Petkevičių pavardė bažnytiniuose šaltiniuose užrašyta nuo XIX amžiaus ir tęsia trečią šimtmetį.

Prisiminimų pradžia – seneliai

Evaldo Petkevičiaus senelis Martynas tarnavo caro kariuomenėje ir dalyvavo Pirmame pasauliniame kare. Į Paparčius atėjo, kaip sakoma, žentuos­na. Vedė

Eleonorą Dzedulionytę, gavo žemės, sėkmingai ūkininkavo ir tęsė Petkevičių giminę. Jiems gimė 10 vaikų, iš kurių užaugo 6: Malvina, Veronika, Jonas, Vytas, Bronius ir Petras, Evaldo ir Almos tėtis.

Tėvas

Petras užaugo Paparčiuose,­ baigė Žasliuose mokyklą, o nugriebęs laisvą minutę landžiodavo po Pa­parčių Dominikonų vienuolyno

griuvėsius. Ko ten vaikas ieškojo, sunku tada buvo tiksliai pasakyti, tačiau dabar žinome, kad Petras tapo inžinieriumi, architektu restauratoriumi ir ne vienerius savo gyvenimo metus Petras Petkevičius skyrė paminklotvarkai ir savo gimtinei padovanojo brangių paminklų matavimus. Sovietmečiu Paminklotvarkos organiza­cijoje dirbę architektai, istorikai, archeologai, menotyrininkai ir kiti buvo entuziastai, mylintys savo kraštą, jo istoriją ir siekiantys išsaugoti paveldą. Petras prisidėjo atstatant Trakų salos pilies rūmus ir buvo apkaltintas nacionalizmu. Vėliau jis inventorizavo paminklinius kaimus ir juos perkėlė į Liaudies bui­ties muziejų Rumšiškėse, restauravo apnaikintus Vilniaus, Klaipėdos senamiesčius, apgriautas Raudonės, Raudondvario pilis, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Raseinių, Kretingos vienuolynus, Kauno IX fortą ir kitus Lietuvos istorijai svarbius objektus. Inžinierius P. Petkevičius atliko paminklų architektūrinius matavimus, darė brėžinius, pagal kuriuos vykdavo restauravimo darbai.

Darbai Lietuvai – visuomeniški

Vieną iš svarbiausių savo darbų – Paparčių Dominikonų vienuolyno bažnyčios planą, fasado matavimus ir brėžinius bei Žaslių miestelio namų (Vytauto g. Nr. 8 ir 48 bei Bažnyčios g. Nr. 24) fasadus, namų matavimus ir brėžinius – atliko visuomeniniais pagrindais jau kartu su anūku, taip pat architektu, Mindaugu. Galbūt architektas realizavo savo svajones, gimusias vaikystėje landžio­jant po vienuolyno griuvėsius. Labai gaila, bet tai tik spėliojimai, nes Anapilin išėjusio jau nepaklausi. O klausti kai ko ir nereikia, nes darbai patys liudija: Petras mylėjo savo tėvynę Lietuvą, nors apie tai dažniausiai kalbėdavo tik šeimoje.

Atmintis

„Vievyje gyvenantis paminklosaugininkas P. Petkevičius taip pat prisidėjo prie Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo, tik apie savo indėlį kalba kukliai“,- rašo Julija Kirkilienė „Elektrėnų kronikoje“2009, Nr.26. Ten pat skaitome, kad p. Petras, sulaukęs 81-erių, „geromis akimis žvelgia į 1937 m. nuo­trauką ant Paparčių vienuolyno griuvėsių ir pasakoja apie kiekvieno iš 30-ies nuo­traukoje įsiamžinusių žmonių likimus: Motiejus Šumauskas, ištremtas į Sibirą, negrįžo, Jonas Dzedulionis išvažiavo į Vokietiją, Petras Žiugžda – Paparčių klebonas, Juozapas Čaplikas – Kazokiškių klebonas, Juozapas Kukta – pirmasis Kaišiadorių vys­kupas, Petras Povilaitis – Paparčių mokyklos moky­tojas, Mikulienė ir Mikulis, kurių vardų nebeprisimena, bet prisimena, kad Mikulis – Paparčių šaulių būrio vadas, ir kiti papartiečiai, vieni čia nugyvenę savo amžių ir palaidoti, kiti – dar gyvi. Tarp jų – ir tada dar dešimtuosius metus einantis būsimasis Paminklų konservavimo instituto inžinierius Petras Petkevičius.“
Paminklosaugininkui buvo artimos Prezidento Valdo Adamkaus mintys, kad savo gyvenimą privalome grįsti idealais – laisve, pagarba kitam žmogui ir noru kurti geresnę ateitį jaunosioms kartoms, kad reikia žmonių, turinčių tvirtą ryžtą ir tikėjimą ateities bei šiandienos Lietuva. P. Petkevičiaus gyvenimas ir darbai liudija, kad jis ir gyveno vadovaudamasis tomis idėjomis. Tiesa, dirbo sąžiningai, gyveno kukliai, nesireklamuodamas, nesipuikuodamas atliktais darbais, tyliai mylėdamas Lietuvą.

Likimai

Istorijos vingiai negailestingai palietė ir Petkevičių likimus. Dar Petras iš Paparčių vaikščiodamas į Žaslių progimnaziją, partizanams rodydavo kelius,

pranešdavo, kas kaime vyksta. Ačiū Likimui, liko nesusektas. Kare žuvo Petro brolis Vytas. Anksti mirė ir muzikantas Jonas.
Almos ir Evaldo mamos Janinos Šimonytės tėvų namai stovėjo prie Kauno plento, kur ėjo ir frontas. Užkasusi maistą rūsiuose, Šimonių šei­ma nuo karo pasitraukė pas gimines į Semeliškių apylinkes. Grįžę rado namus sudegusius: rusai slėpėsi kluo­ne, todėl vokiečiai namus subombordavo ir sudegino.
Sunkiais pokario metais Petras sutiko Janiną Šimonytę iš Kakliniškių kaimo, kurios tėvų žemes dabartinės elektrinės apylinkėse jau buvo nacio­nalizavę sovietai. Vėliau jų žemėje buvo pastatyta elektrinė, o likusi žemė atiduota kolektyviniams sodams, dėl kurios grąžinimo savininkams dabar vyksta teisminiai procesai. Petro indėlį Lietuvai jau žinome, o jo žmona Janina visą gyvenimą dirbo Vievyje kelių valdyboje. Užaugino jie sūnų ir dukrą – du pedagogus – Almą ir Evaldą, kurie, kaip ir tėvai, siekia gyventi prasmingai.

Dukra

Pakalbintas E. Petkevičius ginasi nuo klausimų, sakydamas, kad jų giminė nėra niekuo ypatinga ir nėra ką čia apie ją rašyti.

Nėra jokių abejonių, kad nusipelnė savo tėvynei tie, kurie ginklu gynė jos laisvę, paaukojo gyvybes. Manau, sutiksite, kad tėvynei nusipelno ir tie, kurie savo kasdieniniu darbu kuria geresnį, gražesnį gyvenimą, palengvina eilinio žmogaus kasdienybę.
Alma baigė universitetą ir visą gyvenimą dirbo pedagoge. Per 1991 metų sausio įvykius Alma laukėsi ir, praėjus savaitei po sausio 13-o­­sios, pagimdė dukrą Kotryną. Be tiesioginio darbo, Alma visa galva pasinėrusi į visuomeninę veiklą. Ji yra Vievio parapijos bendruomenės „Gyvasios Rožinis“ pirmininkė, Vievio bendruomenės centro pirmininko pavaduotoja.

Kelias į „Trimitą“ ir Nepriklausomybė

Evaldas, baigęs aštuonias klases, nusprendė tęsti mokslus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Konservatorija anuomet buvo orientuota į muzikos mokyklų mokytojų ir kultūros centrų darbuotojų paruo­šimą. Po ketverių mokslo metų, E. Petkevičius nutarė tęsti muzikinį kelią, įstojo į Muzikos akademiją Vilniuje, kurioje studijavo penkerius metus. Įstojo vaikinas į neakivaizdinį skyrių, tačiau pamatę gerus moks­lo rezultatus, akademijos vadovai pasiūlė studijuoti stacionare.
1980-ųjų metų vasario 16-ąją E. Petkevičius pradėjo dirbti valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“. Kaip šiandien direktorius sako prisimenantis pirmąjį grojimą. Orkestras sveikino Vilniaus sporto rūmuose konkurse „Gin­tarinė pora“ šokusius dalyvius. Darbas „Trimite“ Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu nors ir mažai apmokamas, bet buvo įdomus. „Trimitas“ tuo metu buvo pagrindinis pučiamųjų orkestras, todėl jie koncertuodavo Sąjūdžio renginiuo­se, Katedros aikštėje, per Sausio 13-osios­ įvykius koncertavo kartu su Vytautu Kernagiu, lydėjo į kapines Sausio 13-osios

aukas ir.t.t.

Pedagogo kelias

Su orkestru E. Petkevičius iš­maišė daugybę šalių, bet šaliai at­kūrus nepriklausomybę, teko ieškotis darbo arčiau namų. „Paskutinė alga, kurią gavau orkestre, buvo vienuolika monetų po 10 litų. Vien kelionė tuo metu mėnesiui kainavo 80 litų, tad atėjo metas apsukti bures ir ieškoti darbo arčiau namų“, – sako E. Petkevičius. Tuo metu jis jau porą metų dirbo (antraeilės pareigos) Elektrėnų muzikos mokykloje, mokė vaikus groti fleita.
Kai direktorius Vilhelmas Jonas Pupius dėl sveikatos problemų paliko Elektrėnų muzikos mokyklos direktoriaus postą, tuometinis Trakų rajono valdytojas Kęstutis Vaitukaitis pasiūlė šias pareigas eiti Evaldui Petkevičiui. Direktorius šias parei­gas eina jau 24 metus ir svarsto, kad tokį sėslumą bus paveldėjęs iš mamos, kuri ilgus metus dirbo buhaltere vienoje įmonėje.

Rūpesčiai

Petkevičių giminės darbai reikšmingi ir reikalingi mokykloms, savivaldybei ir visai mūsų šaliai.
Direktoriui šiuo metu rūpi ne tik meno mokyklos reikalai, bet ir tai, kas dedasi jo gimtajame Vievyje. O ten nugriautas kultūros centrui priklausęs pastatas, nes

ruošiamasi pastatyti naują. Direktoriui įdomu ir neramu, koks bus naujasis pastatas, ar jis nedarkys miesto architektūros, ar patiks miesto žmonėms. Direktorius sakosi nesusipažinęs su projektu, gal praleido, o gal ir nebuvo tas projektas viešai svarstomas – neieško kaltų, tik labai viliasi, kad naujasis kultūros centro pastatas bus patogus žmonėms ir puoš Vievį. Mieste vyksta rekonstrukcijos darbai, ne visi jie miestiečiams, pasak E. Petkevičiaus, prie širdies, o jų niekas ir neklausia. E. Petkevičiui rūpi miesto gerovė, kultūra, juk čia įsikūrę Vievio žmonės, kurie nusipelno gyventi geriau, ir tai ne reklama, o tikrų tikriausias noras.

Jaunoji karta

Petkevičių darbus Lietuvai tęsia jau nauja karta. Almos marti Julija Italijoje dirba ambasadoje kultūros atašė. Sūnus Mindaugas nuotoliniu būdu dirba architektu Lietuvoje, ginasi mokslo daktaro laipsnį. Ne vienas naujasis daugiaaukštis Vilniuje ar Rygoje yra bendras Lietuvos architektų, kurių komandoje dirba ir Mindaugas, kūrinys. Mindaugas Kaune yra laimėjęs konkursą Vienybės aikštės sutvarkymui, bet darbai kol kas ten nevyksta.
Dukra Kotryna pasirinko me­dikės specialybę, o Evaldo ir jo žmonos Dijanos, kurią sutiko „Trimite“, dukra Justina, kaip senelis ir pusbrolis, taip pat pasirinko architektės specialybę. Ji jau augina tris vaikus, kurie irgi prasmingai, tikriausiai, prisidės prie Lietuvos krašto klestėjimo.

Darbai

Šių metų vasario 10 d. Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje vyko respublikinis akordeono muzikos festivalis „Laiko ritmu“, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Elektrėnų meno mokyk­los jaunieji akordeonistai – Jonas Baublys, Marius Bauras (mokyt. Auksuolė Merkienė), Rūta Janonytė (mokyt. Jovita Ja­navičiūtė) ir Livija Zakarevičiūtė (mokyt. Kristina Dabravolskaitė) – apdovanoti medaliais ir padėkos raštais. R. Janonytė už lietuviškos pjesės atlikimą apdovanota ir diplomu. (Apie kūrybingus Meno mokyk­los mokytojus „Elektrėnų kronika”“rašė anksčiau.)
Direktorius E. Petkevičius mokinius ruošia Elektrėnuose vykstančiam tarptautiniam džiazo festivaliui „Jaunystė“ ir savo menine veikla garsina mokyklos vardą,

organizuoja sakralinius koncertus Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje.

Pedagogika

Direktorius ne tik organizuoja mokyklos darbą, bet ir pats prisijungia prie jos veikos. Tradiciniame mokyklos renginyje „Atrieda Kalėdos“ ne kartą pasirodė mokyklos direktorius Evaldas Petkevičius su dukra Justina, dukterėčia Kotryna bei sūnėnu Mindaugu. Senelis atsivedė ir anūkėles Barborą ir Mykolę. Akivaizdu, kad direktorius, kaip ir jo tėvas, vertina išsilavinimą, meną ir siekia tai perduoti jaunajai kartai.
E. Petkevičius, kaip ir jo tėvas Pet­ras, dirba tyliai ir sąžiningai, vadovauja Meno mokyklai, moko vaikus muzikos, kuri turtina klausytojų dvasinį pasaulį, nu­skaidrina kasdienybę. Gal tai ir yra tikrasis patrio­tizmas.
Direktorius, dirbdamas su vaikais, remiasi savo gerbiamo mokytojo A. Selsko perteikta išmintimi, kad jėga vaiko niekada nepavyks išmoky­ti. Žinoma, kartais reikia būti griežtesniam, tačiau svarbiausia atrasti tą kalbą, kurią vaikas supranta.
Per ilgametę darbo mokykloje patirtį E. Petkevičius pastebėjo, kad vaikų muzikinės žinios sumenko. Lietuvišką identitetą į antrą planą visiškai išstumia popmuzika, o į Meno mokyklą ateina vaikai, nežinantys vaikiškų liaudies dainų. Direktorius mano, kad norint išsaugoti tai, kas tikrai lietuviška, turėtų stengtis darželių, mokyklų auklėtojos, o labiausiai tėvai, kurie turi didžiausią įtaką formuojant vaikų vertybes.
Tiek Alma, tiek Evaldas, kaip ir jų tėvai, kelia sau aukštus reikalavimus, dirba tyliai ir sąžiningai, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas. Vadovauti Meno

mokyk­lai, mokyti vaikus muzikos, kuri turtina klausytojų dvasinį pasaulį, nuskaidrina kasdienybę, manau, yra vienas geriausių darbų savo šaliai. Pats geriausias darbas Lietuvai yra ir pradinės mokyklos direktorės Almos Reklaitienės darbas. Kol Lietuva kelia idėją, kad mokytojo profesija turėtų būti prestižinė, Alma su Vievio pradinės mokyklos kolektyvu to siekia jau 17 metų. Įsivaizduokime, kaip pagerėtų gyvenimas Lietuvoje, jeigu visi iki vieno sąžiningai atliktų savo darbą, kaip Petras, Evaldas, Alma ir kiti Petkevičiai.