Ieva Raudžiūtė
Rugpjūčio 11 d. rytą, nepabūgę nei pragariškai svilinančios saulės spindulių, nei tolimo kelio, dviejų dienų piligriminę kelionę į Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyną pradėti susirinko virš trisdešimt Elektrėnų socialinių paslaugų centro Vievio vaikų dienos centro auklėtinių bei darbuotojų.
Daugiau nei dešimtmetį veikiantis Vievio vaikų dienos centras socialinės rizikos, mažas pajamas gaunančių ir kitų socialiai pažeistų šeimų vaikams organizuoja laisvalaikio užimtumo veiklą, teikia įvairaus pobūdžio pagalbą ne tik centrą lankantiems vaikams, bet jų artimiesiems. Centras auklėtiniams suteikia galimybę save realizuoti sporto, meno, maisto ruošos, kompiuterinio raštingumo būreliuose, rūpinamasi vaikų darbine, sportine veikla, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, ekskursijos, turistiniai žygiai. Šią vasarą vaikai ne tik prižiūri kiemą, gėlyną, sodą ar šienauja žolę, bet ir aktyviai pramogauja: kasdien maudosi, kartą per savaitę eina į žygį prie Vievio ežero, neseniai lankėsi pajūryje, dalyvavo dviejų dienų piligriminėje kelionėje.
Piligriminiai žygiai į minėtą vienuolyną organizuojami jau trečius metus, tad tai tampa gražia tradicija. Šiais metais keliauninkai turėjo ypatingą misiją – nugabenti ir pašventinti paveikslą, kurį prieš šv. Kalėdas centro auklėtiniams ir darbuotojams su geriausiais linkėjimais dovanojo Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno seserys.
Jaunieji piligrimai į Liepų gatvėje, Vievyje, įsikūrusio centro patalpas ėmė rinktis gerokai prieš devynias. Pasistiprinę ir sukrovę į automobilį kuprines, miegmaišius, palapines ir kitus žygiui būtinus daiktus, patys, tvarkingai išsirikiavę, išskubėjo į pirmąją kelionės stotelę – Vievio šv. Onos bažnyčią, kur klebonas Alfonsas Kelmelis palaimino žygio dalyvius ir linkėjo saugios kelionės.
Dideliam mažųjų piligrimų džiaugsmui prie jų gausaus būrio prisidėjo gamtininkas bei pedagogas Almantas Kulbis, su savimi atsivedęs ir retriverį Haroldą, kuris iš karto tapo visų numylėtiniu. Dvidešimt aštuonių kilometrų kelionė pėsčiomis vaikams, kurių mažiausiam – tik penkeri, neprailgo: beeidami vis sustodavo pavalgyti, atsigaivinti ar atvėsti Zelvos ežero vandenyje, A. Kulbio paraginti, uoliai ieškojo įvairių augalų, skyrė jiems vardus. Gamtininkas taip pat parodė, kaip valgyti dilgėles, tad kelionė tapo ne tik piligrimine, bet ir pažintine.
Geros žygeivių nuotaikos nesudrumstė nei virš 30 laipsnių įkaitęs oras, nei kojų bei pritrintų pūslių skausmas ar apėmęs nuovargis – keliautojai, vienuolyno sodybą pasiekę tik vėlai vakare, įsikūrę, dar valandėlei susirinko prie laužo, bendravo ir, pritariant gitarai, giedojo giesmes.
Kitos dienos rytą visa gausi piligrimų grupė kartu su vienuolyno seserimis dalyvavo rytinėse mišiose. Po jų Paparčių klebonas pašventino paveikslą, kurį tokį tolimą kelią pasikeisdami geranoriškai nešė beveik visi Vievio vaikų dienos centro auklėtiniai, o vaikai vienuolėms įteikė savo darytą plakatą ir atvirukus su palinkėjimais. Sesuo Dermarija, pakvietusi susėsti ratu, pasakojo apie savo ir seserų gyvenimą vienuolyne, atsakinėjo į vaikų užduodamus klausimus.
Kelio atgal pėsčiomis įveikti nereikėjo. Ketvirtadienio popietę vaikai, su paveikslu rankose, išriedėjo Vievio link.
Vievio vaikų dienos centro socialinė darbuotoja darbui su vaikais ir jų šeimomis Daiva Bartosevičiūtė teigia, jog tokia kelionė vaikams tik į naudą: tai ne tik ugdo draugiškumą, ištvermę, bet vis daugiau vaikų pareiškia norą ruoštis Pirmajai Komunijai, giedoti bažnyčios chore, patarnauti mišioms, o ir vienuolės džiaugiasi palaikomu ryšiu, bendravimu su vaikais.
Piligriminiai žygiai į minėtą vienuolyną organizuojami jau trečius metus, tad tai tampa gražia tradicija. Šiais metais keliauninkai turėjo ypatingą misiją – nugabenti ir pašventinti paveikslą, kurį prieš šv. Kalėdas centro auklėtiniams ir darbuotojams su geriausiais linkėjimais dovanojo Paparčių Aušrinės Marijos vienuolyno seserys.
Jaunieji piligrimai į Liepų gatvėje, Vievyje, įsikūrusio centro patalpas ėmė rinktis gerokai prieš devynias. Pasistiprinę ir sukrovę į automobilį kuprines, miegmaišius, palapines ir kitus žygiui būtinus daiktus, patys, tvarkingai išsirikiavę, išskubėjo į pirmąją kelionės stotelę – Vievio šv. Onos bažnyčią, kur klebonas Alfonsas Kelmelis palaimino žygio dalyvius ir linkėjo saugios kelionės.
Dideliam mažųjų piligrimų džiaugsmui prie jų gausaus būrio prisidėjo gamtininkas bei pedagogas Almantas Kulbis, su savimi atsivedęs ir retriverį Haroldą, kuris iš karto tapo visų numylėtiniu. Dvidešimt aštuonių kilometrų kelionė pėsčiomis vaikams, kurių mažiausiam – tik penkeri, neprailgo: beeidami vis sustodavo pavalgyti, atsigaivinti ar atvėsti Zelvos ežero vandenyje, A. Kulbio paraginti, uoliai ieškojo įvairių augalų, skyrė jiems vardus. Gamtininkas taip pat parodė, kaip valgyti dilgėles, tad kelionė tapo ne tik piligrimine, bet ir pažintine.
Geros žygeivių nuotaikos nesudrumstė nei virš 30 laipsnių įkaitęs oras, nei kojų bei pritrintų pūslių skausmas ar apėmęs nuovargis – keliautojai, vienuolyno sodybą pasiekę tik vėlai vakare, įsikūrę, dar valandėlei susirinko prie laužo, bendravo ir, pritariant gitarai, giedojo giesmes.
Kitos dienos rytą visa gausi piligrimų grupė kartu su vienuolyno seserimis dalyvavo rytinėse mišiose. Po jų Paparčių klebonas pašventino paveikslą, kurį tokį tolimą kelią pasikeisdami geranoriškai nešė beveik visi Vievio vaikų dienos centro auklėtiniai, o vaikai vienuolėms įteikė savo darytą plakatą ir atvirukus su palinkėjimais. Sesuo Dermarija, pakvietusi susėsti ratu, pasakojo apie savo ir seserų gyvenimą vienuolyne, atsakinėjo į vaikų užduodamus klausimus.
Kelio atgal pėsčiomis įveikti nereikėjo. Ketvirtadienio popietę vaikai, su paveikslu rankose, išriedėjo Vievio link.
Vievio vaikų dienos centro socialinė darbuotoja darbui su vaikais ir jų šeimomis Daiva Bartosevičiūtė teigia, jog tokia kelionė vaikams tik į naudą: tai ne tik ugdo draugiškumą, ištvermę, bet vis daugiau vaikų pareiškia norą ruoštis Pirmajai Komunijai, giedoti bažnyčios chore, patarnauti mišioms, o ir vienuolės džiaugiasi palaikomu ryšiu, bendravimu su vaikais.