Virginija Jacinavičiūtė
Elektrėnų šeimos namų Paramos šeimai tarnyba – tikra kūrybiškumo kalvė. Tokį jausmą pajunti vos pravėręs duris, kur kiekvienas kampelis papuoštas Tarnybos lankytojų sukurtomis grožybėmis. Akį traukia piešti, austi ir siuvinėti paveikslai, didžiulės lėlės-artistės, pagalvėlės, keramikinės saldaininės ir pasakų veikėjai, pavaizduoti paveiksluose, kurie visai neseniai buvo eksponuojami Elektrėnų viešojoje bibliotekoje. „Kūryba itin svarbi Paramos šeimai tarnybą lankantiems savivaldybės gyventojams su negalia. Ji padeda turiningai praleisti laiką, išreikšti save ir formuoti naudingus įgūdžius, užimti deramą vietą bendruomenėje, džiaugtis savo pasiekimais“, – sako Paramos šeimai tarnybos vadovė Gražina Palidauskienė.
Nuo minties iki įgyvendinimo.
Paramos šeimai tarnyba Elektrėnuose veikti pradėjo 2000 m. rugsėjo 1 d. Kad tokia Tarnyba reikalinga, mintis kilo G. Palidauskienei, kuri jau turėjo patirties savanoriaudama, vėliau pirmininkaudama ir rengdama projektus Elektrėnų sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Viltis“. „Tuo metu Elektrėnuose nebuvo vietos, kur sutrikusį intelektą turintys suaugusieji galėtų susitikti, pabūti tarp bendraamžių ir bendraminčių, kur būtų organizuojamas dienos užimtumas. Vieni turėjo galimybę bendrauti su platesniu žmonių ratu, kiti, deja, kalbėdavosi tik su mama ir tėčiu, buvo išstumti iš viešojo gyvenimo. Labai norėjosi ištaisyti šią socialinę neteisybę“, – pasakojo G. Palidauskienė.
Kokia turėtų būti naujai steigiama įstaiga, G. Palidauskienei padėjo nuspręsti patirtis bendrijoje „Viltis“ ir tėvų lūkesčiai.
„Su tėvais bendraujant kilo mintis Elektrėnuose įkurti įstaigą, skirtą suaugusiems, turintiems sutrikusį intelektą. Tuščiame lauke kurti beprasmiška. Kad kūrimo žingsnis būtų tvirtesnis, reikėjo palaikymo iš šeimų, todėl daug bendrauta su tėvais, klausta nuomonės, kokia ta įstaiga turėtų būti. Nuo pat pradžių orientavomės į šeimą, nes pagalbos reikėjo ne tik sutrikusį intelektą turintiems asmenims, bet ir tėvams. Jei pasiūlai dienos užimtumą vaikui, tėvai ar bent vienas iš tėvų gali pradėti dirbti, o tai didelė pagalba šeimai“, – sako Tarnybos vadovė.
Šiandien G. Palidauskienė džiaugiasi, kad buvo priimtas sprendimas kurti ne nevyriausybinę, o valstybinę įstaigą. Nors nevyriausybinę organizaciją įkurti lengviau, tačiau daug sunkiau užtikrinti veiklos tęstinumą. Nevyriausybinių organizacijų veiklos sėkmė neretai priklauso nuo įgyvendinamų projektų, nėra projektų – nėra finansavimo.O valstybinė įstaiga tiek darbuotojams, tiek klientams suteikia stabilumą, nepertraukiamą veiklų tęstinumą.
Paramos šeimai tarnyba iš pradžių veikė Elektrėnų meno mokyklos patalpose. G. Palidauskienė pasakoja, kad iš pradžių patalpų užteko, didesnėje erdvėje buvo vykdomas dienos užimtumas pirmiems penkiems Tarnybos lankytojams, o už pertvaros buvo specialistų kabinetukas. Lankytojų skaičiui augant vietos ėmė stigti. Savivaldybės vadovų dėka 2006 metais Paramos šeimai tarnyba persikėlė į dabartines patalpas, kuriose daug daugiau erdvės aštuoniolikai Tarnybos lankytojų ir keturioms centro darbuotojoms.
Laisvė kūrybai
G. Palidauskienės teiravomės, kokia buvo Tarnybos veiklos pradžia, kaip jautėsi lankytojai, gavę progą turiningai leisti laiką bendraamžių rate.
„Susirinkus Tarnyboje leidome lankytojams daug bendrauti. Visi buvo panašaus amžiaus. Vieni kalbėjo suprantamai, kiti savo kalba, bet visi labai norėjo bendrauti, išreikšti mintis, kitų pasiklausyti. Tas bendravimas buvo unikalus, buvo smagu stebėti ir pačiai dalyvauti tuose pokalbiuose, kuriuos vadinome pokalbių rytmečiu. Vien stebint lankytojus, kurie tapo drąsesni, vis daugiau šypsojosi, galvojau, kad Tarnybos steigimas buvo ne veltui“, – pasakojo G. Palidauskienė.
Iš pradžių dienos užimtumas vykdavo pusę dienos. Kitoje dienos pusėje rinkdavosi tėvų savipagalbos grupės, veiklos buvo organizuojamos mokyklinio amžiaus vaikams, turintiems negalių, vykdavo individualūs užsiėmimai. Viena pagrindinių Tarnybos užduočių buvo ir yra įgalinti žmogų, padėti atsiskleisti jo stiprybėms. Vienas geriausių būdų įgūdžių išmokti ir juos įtvirtinti yra kūryba, todėl jai skiriama daug dėmesio. Kaip atrodo Paramos šeimai tarnybos lankytojų kasdienybė? Aktyviausi lankytojai į Tarnybą eina kaip į darbą. 9 val. vyksta mankšta, vėliau arbatėlės metas, kai visi turi progą pabendrauti, pajuokauti, pasidžiaugti, aptarti dienos planus. Likęs dienos laikas skiriamas darbinei veiklai – kūrybai, o diena baigiasi aplinkos sutvarkymu.
G. Palidauskienė pasakoja, kad Tarnybos lankytojai kasmet patys planuoja, ką norėtų veikti. Dažniausiai nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praeina metai. „Skubėti negali, darbas vyksta mažais žingsneliais. Daug įgūdžių išmokstama darbo procese. Jei įgūdis suformuotas, jis užtvirtinamas eigoje. Pavyzdžiui, siuvant skiautinius išmokstama dirbti su adata. Kas lygiau, kas kreiviau siūna, bet tos siūlės jų. Jei reikia darbuotojai padeda tiek siuvant skiautinius, tiek nustatant audimo staklių metmenis, padeda sukomponuoti, bet mūsų prioritetas savarankiškumo ugdymas. Jei labai sunku idėją įgyvendinti, kartu su lankytoju ieškome būdų darbą supaprastinti. Darbas turi atitikti lankytojo galimybes, teikti džiaugsmą“, – pasakojo G. Palidauskienė.
Tarnybos veiklos reikalauja kūrybiškumo. Sumanius kurti skiautinius – paveikslus iš medžiagėlių, pirmiausia idėja nupiešiama lape, nuspalvinama. Vėliau tas sumanymas perkeliamas į medžiaginį paveikslą, stengiamasi derinti spalvas ir jas tiksliai atkartoti paveiksle.
Lankytojai jau turi suformavę meninį pajautimą – kad kūrinys užbaigtas tuomet, kai nebelieka neužpildytų vietų, kad piešinyje neturi likti balto fono.
Jau 20 metų Tarnyboje ugdytiniams užsiėmimus veda Elektrėnų meno mokyklos mokytojai. Piešimo subtilybių moko Justina Pakalnytė, o keramikos – Rasa Rakauskienė. G. Palidauskienė pasakoja, kad itin daug džiaugsmo Tarnyboje būna pamačius išbaigtus keramikos darbelius. Tikrosios spalvos išryškėja tik juos išdegus, todėl kaskart darbeliai būna kaip staigmena. Sukurta įvairių darbelių – saldaininių, vazelių, skulptūrėlių. Neseniai Elektrėnų bibliotekoje buvo eksponuojami paveikslai pasakų tema, kurių veikėjai sukurti iš molio. Tarnybos kabineto stalą puošia įspūdingas keramikinis indas, nulipdytas iš molyje atspaustų lankytojų delnų.
R. Rakauskienė sako, kad Paramos šeimai tarnybos lankytojai kurdami jaučiasi itin laisvai, jie mėgaujasi kūryba, niekur neskuba, moka atsipalaiduoti, negalvodami, ką apie juos mano kiti, viską daro iš širdies. Nuolat skubančiam ir stresuojančiam žmogui tai galėtų būti pavyzdys, kokia yra tikroji , sielos ramybė ir atsipalaidavimas. Darbas su Tarnybos lankytojais, pasak keramikės Rasos, labai praplečia akiratį, įkvepia, padeda suprasti, kokia yra kritikos galia. Patys lankytojai savęs nekritikuoja, dirba su džiaugsmu, bet sukritikuoti gali visai užsiblokuoti ir nenorėti dirbti, todėl labai svarbu suteikti visišką kūrybinę laisvę.
Aktorinė patirtis
Visuomenė į žmones, turinčius proto negalią, neretai žiūri neigiamai. Žmonės sutrinka bendraudami su žmogumi, turinčiu sutrikusį intelektą, kyla įtampa, nes nežino, kaip elgtis. Tokios reakcijos yra natūralios – tai kas kitoniška, dažnai gąsdina. Bet Paramos šeimai tarnybos lankytojai turėjo tikslą tokį žmonių požiūrį keisti, todėl vis ieškojo būdų plačiau integruotis visuomenėje ir niekada nepasijuto atstumti ar nesuprasti, visuomenė draugiškai priėmė. Užmegztas ryšys su Elektrėnų biblioteka, dalyvauta įvairiose bendruomeninėse šventėse, popietėse. Tarnybos lankytojai dalyvauja prekybos mugėse, prekiauja savo pagamintais rankdarbiais. Prasidėjus karui Ukrainoje, Tarnybos lankytojai taip pat neliko nuošalyje. Bendru sutarimu nutarta nupirkti medikamentų ir prisidėti prie Elektrėnų savivaldybės organizuotos paramos Ukrainai, dabar planuojama dar dalį lėšų paaukoti Ukrainos vaikams. Tapti visaverte bendruomenės dalimi Tarnybos lankytojams padeda nuoširdumas, noras dalintis ir kūrybiškumas. Ne kartą elektrėniškiai šventėse stebėjo Paramos šeimai tarnybos pastatytus spektaklius. Aktorių grupė buvo pavadinta „Avilys“, net emblemą grupė turi. Vienu metu aktoriai buvo tokie stiprūs, kad net keletas spektaklių sukurta, vaidinta ne tik savo mieste, bet ir respublikiniuose pleneruose. Spektakliui „Angelai“ buvo pasitelktos pačių pasiūtos didžiulės lėlės, kurioms teko angelų vaidmuo. Itin šiltus ir jaukius prisiminimus G. Palidauskienei paliko spektaklis „Seni geri laikai“. „Buvo žmogus, kuris labai tiko pagrindiniam vaidmeniui. Jis buvo kuriamas pagal aktoriaus stipriąsias savybes, natūralus elgesys labai tiko tai rolei. Bet jis išėjo Anapilin. Tuomet dingo visas spektaklio žavesys. Bandėme keisti aktorių, bet jau buvo ne tas…“, – prisiminimais pasidalino G. Palidauskienė, pabrėždama, kad statant spektaklius visada atsižvelgiama į galimybes ir stipriąsias žmonių savybes.
„Pagarba aktoriams už jų drąsą. Būdavo įvairių situacijų, tai muzika nutrūksta, tai vieta nepatogi, pavyzdžiui, išėjimas iš kitos pusės. Pradžioje būdavo jauduliuko, bet su laiku retai kada pasimesdavo scenoje, o suklydus patys išsisukdavo iš situacijų, įgūdžiai scenoje taip išlavėjo, kad spektaklį žiūrintys nė nesuprasdavo, kad veiksmas ne pagal scenarijų. Nebijojimas suklysti leido improvizuoti. Kartą pamiršome paimti audeklą, kuris turėjo būti skruzdėlynu. Girdžiu aktorė sako, oi jūs skruzdėlytės, kelkitės, atėjo pavasarėlis. Niekas ir nesuprato, kad ten nėra skruzdėlyno. Žiūri ir džiaugiesi“, – džiaugsmingais pasiekimais dalinosi G. Palidauskienė.
Parodų, plenerų, edukacijų dalyviai.
Elektrėnų paramos šeimai tarnyba priklauso Lietuvos specialiosios kūrybos draugijai „Guboja“ bei pagal galimybes dalyvauja jų organizuojamose veiklose. Vienais metais Tarnyba dalyvavo darbo patirties pasidalinime su Druskininkų „Guboja“. Elektrėniškiai savo skiautinių darbus eksponavo Druskininkų socialinių paslaugų centre. O druskininkiečių darbai buvo eksponuojami Elektrėnų bibliotekoje.
Kartu su Vilniaus „Guboja“ surengta paroda Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Tampriai bendradarbiaujama su Alytaus „Guboja“, kuri neretai surengia elektrėniškių darbų parodas, organizuoja respublikinius teatro festivalius, kuriuose Elektrėnų paramos šeimai tarnybos aktoriai dalyvauja. Elektrėniškiams labai patiko tapybos ant šilko edukacija Druskininkuose.
Karantino metu darbai buvo skenuojami ir eksponuojami virtualioje erdvėje. Surengtos kelios parodos. Buvo galima balsuoti, spausti patiktukus. Tai įkvėpė Tarnybos jaunimą pabandyti susipažinti su internetu, paieškoti savo darbų. Tai buvo nauja įdomi patirtis šeimoms.
Parodos, edukacijos, plenerai padeda socializuotis, įgauti patirties, pasisemti idėjų bei savus darbus parodyti, todėl kiekviena išvyka suteikia džiaugsmo tiek Tarnybos lankytojams, tiek darbuotojams.
Pasitaikius progai, Tarnyba dalyvauja konkursuose. Vilniaus vaikų ir jaunimo centre buvo surengta neįgaliųjų paroda. Tąkart devyni Elektrėnų paramos šeimai tarnybos lankytojai tapo laureatais. Piešiniuose guašo technika buvo atvaizduoti gamtos vaizdai.
G. Palidauskienė džiaugiasi kiekvienu Paramos šeimai tarnybos lankytojų pasiekimu, užbaigtais darbais, pavykusiomis idėjomis. Liūdina tik tai, kad ne visi Elektrėnų savivaldybės gyventojai su negalia turi galimybę lankyti Paramos šeimai tarnybą, bendrauti ir tobulinti savo įgūdžius. Kadangi Tarnybos lankymas yra mokamas, dalis tėvų taupydami nusprendžia, kad Tarnybos paslaugų jų vaikui nereikia. „Džiaugiuosi, kai tėvai sutinka, kad jų suaugusiam vaikui reikia išeiti iš namų, nebūti tarp keturių sienų, reikia bendraamžių. Labai to norėčiau ir linkiu tėvams suteikti galimybę savo vaikams lankytis tarnyboje, tobulinti įgūdžius, pasijusti reikalingiems, bei praplėsti bendravimo ratą“, – pokalbį apibendrino Paramos šeimai tarnybos vadovė G. Palidauskienė.
