Mūsų šeimos vardu nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie sunkią atsisveikinimo su mūsų mylimu vyru, tėčiu, seneliu, broliu, giminaičiu, draugu, treneriu Rimantu Sidaravičiumi akimirką buvo kartu.
Ačiū visiems, kurie atėjo atsisveikinti, palydėjo į paskutinę kelionę, skyrė maldą, ištarė paguodos žodį, atsiuntė užuojautą ar tiesiog tyliai buvo šalia. Kiekvienas jūsų parodytas dėmesys mūsų šeimai suteikė stiprybės ir priminė, kiek daug nuostabių žmonių lydėjo tėtį jo gyvenimo kelyje.
Ypatingą padėką norime skirti Elektrėnų bendruomenei – miesto žmonėms, draugams, kaimynams, buvusiems kolegoms, auklėtiniams, bendražygiams ir giminėms. Jūsų šiluma, pagarba ir nuoširdūs prisiminimai mums tapo didžiule paguoda. Atskirai už nuoširdžią pagalbą norime padėkoti Elektrėnų seniūnei Tomai Žilinskytei ir laidojimo paslaugas organizavusiam Dariui Kmelnickui.
Elektrėnai tėčiui buvo ne tik namai. Tai buvo miestas, kuriam jis atidavė beveik penkis savo gyvenimo dešimtmečius.
Kai Elektrėnuose buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo arena, prasidėjo naujas Lietuvos ledo ritulio etapas. Tėtis buvo vienas iš žmonių, kurie šią istoriją kūrė nuo pat pirmųjų jos puslapių. Būdamas pirmuoju Elektrėnų ledo ritulio treneriu, jis išugdė ne vieną ledo ritulininkų kartą, o kartu su savo auklėtiniais padėjo pamatus tradicijai, kuri išgarsino Elektrėnų vardą visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Šiandien daugelis jo auklėtinių patys dirba treneriais, ugdo jaunuosius sportininkus, vadovauja ledo ritulio organizacijoms ir tęsia vertybes, kurias kadaise iš savo Trenerio perėmė patys.
Per atsisveikinimą šalia tėčio ilsėjosi jo iškovoti medaliai, trenerio apdovanojimai ir 2007 metais Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto departamento skirtas Aukso medalis. Tačiau šiomis dienomis dar kartą supratome, kad didžiausias jo gyvenimo apdovanojimas buvo ne medaliai ir ne titulai. Didžiausias jo gyvenimo apdovanojimas buvo žmonės, kuriuos jis sutiko savo kelyje ir kuriuos jam buvo lemta ugdyti.
Tėtis niekada nesiekė asmeninės garbės ar pripažinimo. Jam svarbiausia buvo komanda, jo auklėtiniai, šeima, Lietuvos vardas ir Elektrėnai. Didžiausias džiaugsmas jam buvo matyti augančius žmones ir žinoti, kad jo darbas turi tęsinį. Šiandien tas tęsinys gyvena jo auklėtiniuose, jų ugdomuose vaikuose ir kiekviename žmoguje, kuris savo gyvenime išsinešė bent dalelę Trenerio perduotų vertybių. Elektrėnuose žodis „Treneris“ jau seniai reiškė daugiau nei profesiją. Daugeliui tai buvo žmogus, užauginęs Elektrėnų ledo ritulį. Mums tai buvo mūsų tėtis.
Nuoširdžiai tikime, kad didžiausia pagarba jo atminimui bus ne tik prisiminti jo nueitą kelią, bet ir tęsti jo pradėtus darbus – ugdyti jaunus žmones, mylėti sportą, branginti savo miestą ir didžiuotis Elektrėnų vardu.
Ačiū visiems, kurie šiomis sunkiomis dienomis buvo kartu su mumis. Jūsų parodyta pagarba ir bendrystė amžiams liks mūsų šeimos širdyse.
Su pagarba ir dėkingumu Albina, Viltė ir Inga