Nematerialaus kultūros paveldo sąvade – gyvosios ir nykstančios tradicijos, bendruomenes ir tautą vienijantys ženklai

Nematerialaus kultūros paveldo sąvade – gyvosios ir nykstančios tradicijos, bendruomenes ir tautą vienijantys ženklai

Gausiu būriu šį pavasarį į Nematerialaus kultūros pavel­do ver­tybių sąvadą suskrido bend­ruomenių puoselėjamos tradicijos ir jas išsaugančios veiklos. Šiemet sąvadą papildė net vienuo­lika reiškinių – tiek visuotinai Lietuvoje, tiek nedidelėse vietos bendruomenėse praktikuojamų.
Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos – ypač vertingų žinių apie krašto kultūrinę įvairovę, žmonių kūrybingumą ir pasaulėvaizdį loby­nas. Juo siekiama ne tik užtikrinti daugialypį paveldo išsaugojimą, bet ir skleisti žinią apie Lietuvoje gyvuo­jančias savitas kultūros tradicijas ir jų išsaugojimo praktikas.
Šiuo įrašymu sąvadą papildė Gintaro gaudymas Lietuvos pa­jūryje, Klojimo teatro tradicija Tautkaičių krašte, Lietuvos heraldikos tradicija, Lietuvos žydų (litvakų) jidiš tarmės vartosenos tradicija Lietuvoje, šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje, Šukionių kaimo Mojavos (Gegužinės pamaldos), tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje, Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose, arimo arkliais tradicijos gaivinimo Lazdijų krašte ir kafijos gėrimo kultūros gaivinimo Mažojoje Lietuvoje praktikos bei lietuviškos pirties akademija.
Gintaro gaudymo Lietuvos pa­jūryje tradicija atspindi krašto žmogaus gamtos reiškinių supratimą. Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą – kasė iš marių dugno, traukė nardydami ir kt., tačiau gaudymas keseliais arba graibštais kaip buvo, taip ir liko pagrindiniu būdu. Gintaro sėmimas keseliais užfiksuotas XVII a. Prūsijos dokumentuose, graviūrose. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, kitose vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos.
XIX a. pab. Lietuvos kaime užgimusi liaudiško vaidinimo – klojimo teatro – tradicija tebėra gyvybingas mėgėjų teatro reiškinys. Vienas ryškiausių šios tradicijos tęsėjų ir puoselėtojų yra Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė“. Tautkaičių teatro tradicijos išskirtinumas – šeimų, giminių bendruomenė, kurioje iš kartos į kartą perduodami vaidinimo įgūdžiai, patirtis, bendravimo kultūra. „Gegnės“ spektakliai – įvairių lietuvių autorių kūriniai, pjesės, pritaikytos kaimiškai teatro specifikai. Į vaidinimus įpinamos senosios dainos, muzika, šokiai, žaidimai, sakytinė tautosaka.
Lietuvos heraldikos tradicija – valstybę, vietoves, asmenis, institucijas, korporacijas išskiriančių herbų kūrimo ir naudojimo taisyklių sistema. Ji mena XIV a., kai atsirado herbiniai Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir kilmingųjų antspaudai, specifiniai lietuvių linijiniai herbiniai ženklai, formavosi valstybinė, žemių heraldika. Šiuo metu heraldinė praktika patiria renesansą. Turimi ir naujai kuriami herbai, herbiniai ženklai atlieka komunikacinę funkciją – įprasmina ir parodo valstybės, institucijų, šei­mų, giminės, bendruomenės istoriją, statusą, puoselėjamas tradicijas, įamžina svarbių įvykių atminimą.

Lietuvos žydų (litvakų) jidiš tarmės vartosenos tradicija. Organizatorių nuotr.

Jidiš lietuviškasis dialektas kartu su jo pagrindiniais skleidėjais – iš Vakarų ir Vidurio Europos emigravusiais žydais aškenaziais – įsitvirtino apie XV a. beveik visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Litviš yra žodynu ir gramatinėmis formomis itin turtingas bei kultūriniu požiūriu įtakingas nehebrajiškų žy­dų kalbų dialektas viso pasaulio žy­dų diasporoje. Nykstančio dialekto išsaugojimas, pasitelkiant įvairias bendruomenės skatinimo, pedagoginio ir kultūrinio ugdymo, akademines bei memorialines priemones, padeda puoselėti žydų diasporos identitetą, stiprinti socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės gerovės.
Mažosios Lietuvos rašytiniuo­se šaltiniuose nuo XVIII a. minimas šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip leng­vai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Po 1990 m. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje. Tradiciškai ji vyksta kasmet įvairiose Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir kt. bendruomenėse, evan­gelikų liuteronų parapijose. Įvairaus amžiaus bendruomenių nariai, parapijiečiai susirenka pabūti kartu, pabendrauti, giesme šlovinti Dievą, pamuzikuoti, padainuoti, numatyti bendras veiklas.
Mojavos – kasdienės gegužės mėnesio pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei. Tai – bendruomeninė tradicija, Lietuvoje paplitusi 1898 m. Vadovaujamasi kunigo Antano Baranausko suvienodinta pamaldų liturgija, jos eiga, giedamos nustatytos giesmės. Šukionyse, vienintelėje Biržų rajono gyvenvietėje, daugiau kaip 115 metų mojavojimas namuo­se yra palaikomas ir šiomis dienomis praktikuojamas išskirtinai pačių kaimo žmonių. Gegužinių pamaldų tradicija stiprina Šukionių krašto gyventojų bendruomeniškumą, teikia emocinę gerovę, telkia gyventojus įvairioms socialinėms iniciatyvoms – talkų organizavimui, sunkiai judančių žmonių pavežėjimui, giesmynų spausdinimui.
Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose pagal Romos katalikų bažnyčios apeigyną ir vietines tradicijas švenčiami nuo 1785 m. Miestelio gyventojai ilgametes savo šeimų ir giminių tradicijas prisimena ir liturginę bažnyčios šventę rengia liepos 22 dienai artimiausią sekmadienį. Šventinių Mišių kulminacija – iškilminga procesija Veiviržėnų miestelio gatvėmis, suburianti visų amžiaus grupių tikinčiuosius – nuo vaikų iki senelių. Po bažnytinių iškilmių tikintieji renkasi prie istorinio klebonijos pastato, kur vyksta šventinė programa – jomarkas, koncertas, kitos kultūrinės veiklos.
Žmogaus ir miško ryšys kyla iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir veiklų visumos. Šis lietuvių pri­gimtinės kultūros reiškinys glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu. Šiandien miškų išsaugojimu rūpinasi kaimo ir miesto bendruomenės, bendrijos, institucijos, organizacijos ir pavieniai asmenys. Švietimu, mokymu, kūryba jie prisideda prie mus supančios aplinkos pažinimo, apsaugos, visuomenės sąmoningumo, tvarios gyvensenos ugdymo.
Lazdijų krašte sėkmingai gaivinama gilias šaknis turinti, tačiau daugelyje Lietuvos vietų jau išnykusi arimo arkliais tradicija. Kai kuriose šeimose iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai, technologija, įnagiai, laikomasi senovinių papročių – pirmoji vaga laukuose ariama po Jurginių atšilus orams ir nugriaudėjus Per­kūnui, tikintis gero derliaus, kaip auką žemei apariant kelis margučius ar riekę duonos. Arkliu ir plūgu suartas, apakėtas laukas apsėjamas rugiais, prie pietų stalo talkos iniciatoriui įteikiamas duonos kepalas, ąžuolo vainikais pagerbiami vyriausias ir jauniausias artojai. Rudeninio arimo talkos stiprina bendruomenę, ugdo pagarbą darbui, žmogui ir pačiai tradicijai.

Kafijos gėrimo kultūros gaivinimo praktikos Mažojoje Lietuvoje. Organizatorių nuotr.

Kafijos gėrimo kultūra – Mažo­sios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su šio lietuvininkų tradicinio gėrimo gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. antroje pusėje. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puo­delio vadintas palaunage (valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai). Kafija ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių). Šiomis dienomis gražia tradicija tapo vaišinimasis kafija per kultūros renginius ir bendruomenių suėjimus. Tradicijos tąsai nuo 2019 m. rengiama Kafijos diena.
Nuo seniausių laikų visoje Lietuvos teritorijoje paplitusi pirčių lankymo tradicija, nepriklausomybės pradžioje buvo atsidūrusi ties išnykimo riba. Jos atsigavimą ir plitimą lėmė Lietuviškos pirties akademijos prieš 20 metų pradėti rengti pirtininkų kursai ir kitos įvairios tradicinės pirties entuziastų visuomeninės iniciatyvos. Pasikeitė ir išaugo pirtininko vaidmuo – dabar jis ne tik pirties kūrentojas ar prižiūrėtojas, bet ir pirties reikmenų ruošėjas, tradicinių pirties procedūrų atlikėjas, besirūpinantis pirties dalyvių saugumu, besidalijantis savo žiniomis ir įtraukiantis į šią veiklą naujus žmones.
Naujai Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai buvo pristatyti kovo 28 d. šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje.
Sąvado valdytojas yra Kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietu­vos nacionalinis kultūros cent­ras, kuriam talkina kompetentingų tradicinės kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kul­tūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso, žinoma, visi kviečiami prisidėti ir kasmet rudenį teikti vertybių paraiškas.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų