Nedarykime už savo vaikus to, ką jie gali patys

Nedarykime už savo vaikus to, ką jie gali patys

Gražina Urbonavičė

Kiekvienas linkime savo vaikams paties geriausio, tačiau kartais ir patys nežinome, kaip jiems padėti būti geriausiems, kokie jie gali būti. Tačiau dėl kažkokių klaidingų išankstinių nuostatų, žinių ar kantrybės trūkumo auginant vaikus kažko ir nepadarome… Yra sakoma, kad visi vaikai gimsta kūrybiški, o ką turėtume daryti, jog jie tokie ir užaugtų?

Su sūnumis Augustu ir Kristupu

„Nedarykime už vaikus to, ką jie gali padaryti patys“, – sako elektrėniškė edukologė Nadia Venskuvienė, Nacionalinėje švietimo agentūroje dirbanti su ugdymo turiniu, mokymo priemonių autorė, seminarų mokytojams lektorė, Vilniaus universiteto dėstytoja, šiuo metu rengianti mokslų daktaro­ disertaciją apie pradinių klasių mokinių aukštesniojo lygio mąstymo gebėjimų ugdymą, kurių vienas yra kūrybinis mąstymas. Su Nadia kalbėjome, kas yra kūrybiškumas, kas padeda jį ugdyti, o kas priešingai – slopina. Tad šis pokalbis bus įdomus ir naudingas visiems, auginantiems ar dirbantiems su vaikais.

Duota ar išugdyta?
Daugelis mūsų, ko gero, nesame rimčiau gilinęsi, kas gi yra tas šiais laikais itin daug dėmesio sulaukiantis dalykas – kūrybiškumas. Dažnai tiesiog manome, kad tai – galbūt talentas, galbūt – menininko gyslelė, o gal – charakterio savybė? Todėl pokalbyje su Nadia apibrėžėme sąvokas: kas yra kūrybiškas, o kas – kūrybingas?
„Jeigu kalbėtume, kas yra kūry­biškumas, turėtume galvoti, kad tai yra tam tikras gebėjimas, tai reiškia, kad jį galima ugdyti. Kiekvienas žmogus – tiek vaikas, tiek suaugęs, jeigu yra sukurta tam tikra tinkama aplinka, tikrai kūrybiškumą gali ­ugdyti“, – teigia pašnekovė.
Kūrybiškumas ir kūrybingumas, pasak Nadios, yra panašios sąvokos, o skirtumas tarp jų yra toks: kai ­sakome „kūrybingumas“ arba „žmogus yra kūrybingas“, reiškia, jis savyje turi tokių savybių. Kai mes kalbame apie kūrybiškumą, kalbame apie pačią veiklą, kai žmogus kažką kūrybiškai atlieka. Iš kūrybiškumo mes galime matyti tą rezultatą, o kūrybingumas labiau pasireiškia per idėjų generavimą, kai žmogus turi kažkokių netradicinių minčių, nestandartinių pasiūlymų. Taigi kūrybingumas yra ta žmogaus savybė, kurią jis jau yra išsiugdęs, o kūrybiškumas yra tai, kaip jis tomis savo savybėmis gali pasinaudoti kokioje nors veikloje ar situacijoje.
Ar kūrybiškumas yra įgimtas, anot Nadios, iš mokslinės pusės atsakyti sudėtinga, reikėtų daugiau tyrimų. Įgimtas yra smalsumas, kuris skatina kūrybiškumą. „Vaikai na­tūraliai pradeda mokytis vaikščio­ti, kalbėti, valgyti, kai kas nors nepavyksta, jie pradeda ieškoti tam tikrų sprendimų, kaip tą padaryti. Smalsumas vaikus skatina pažinti, atrasti. Taigi išvados, kad kūrybiškumas yra įgimta, sakyti negalėtume, bet kad vaikai jį ugdosi natūraliai, irgi negali paneigti“, – svarsto pašnekovė.
Ar mes visi esame vienodai kū­rybingi? O gal didesnę įtaką visgi daro ugdymas? „Mes visi turime potencialą, kiekvienas vaikas gimsta su polinkiu į kūrybiškumą. Bet ar vienodas tas potencialas? Sakyčiau, kad daugiau priklausys nuo ugdymo: kiek mes, suaugę, ugdytojai, mo­kytojai, galėsime pasinaudoti tuo ­žinojimu, kad kiekvienas yra linkęs į kūrybiškumą“, – atsako Nadia ir ­priduria, kad yra atlikta daug tyrimų, tiek ir jos pačios disertacijai atliktas tyrimas parodo, kad jeigu kryptingai yra organizuojamos veiklos, sukuriama tinkama aplinka, vaikai ugdosi šias savybes.
Pašnekovė akcentavo, kad tinkamos aplinkos sudarymas, ko gero, yra vienas iš svarbiausių dalykų ugdant kūrybiškumą. „Kai mes stebime vaikus, matome, kad kol jie yra mažesni, jie labai drąsiai imasi naujų veiklų, kažką nori išbandyti, stebėti, kažką tyrinėja. Net ir visai mažas vaikas, kuris, tarkime, mokosi pačių elementariausių veiksmų, pavyzdžiui, vaikščioti, valgyti, kalbėti… Pasižiūrėkite, kaip ­vaikai kitą kartą visiškai spontaniškai ir mums netikėtai randa išeitį – net ir sugalvojimas, kaip nulipti nuo lovos. Dažniausiai mes, tėvai, nemokome, kaip nulipti nuo lovos, vaikai patys atranda savo būdą“, – pasakoja edukologė.

Kalbėdami apie kūrybiškumą, turime galvoti apie netradicines situacijas, kai turime rasti sprendimus, ir tie sprendimai nėra iš anksto žinomi. Nuotr. aut. Shukhrat Umarov.

Taigi vaikai jau nuo kūdikystės dažnai patys randa sprendimus, kaip jiems atlikti kažkokius naujus veiksmus. Vėliau pastebime, kad paaugę, atėję į mokyklą vaikai jau ne taip drąsiai ir savarankiškai imasi kažko naujo. Norint išlaikyti ir ugdyti kūrybiškumą, reikia aplinkoje – tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigose – sukurti tokių situacijų, kuriose ­vaikai galėtų patys atsiskleisti. „Mes, tėvai, norėdami savo vaikus kažko išmo­kyti, jiems iš anksto pasakom – tu taip padaryk ir viskas tau išeis. O reikėtų pradėti „nuo vaiko“: jam iškilo klausimas, kaip kažką padaryti, ir mes turim jo paklausti: o kaip tu darytum?“ – pataria pašnekovė.

Meniniai gebėjimai ir pro­blemų sprendimas – ne taip toli vienas nuo kito
Kūrybiškumas nėra susijęs vien su meniniais gebėjimais, nors dažnai ir stereotipiškai mes vis dar taip pagalvojame. Nadia pateikia puikų pavyzdį: architektas, kuriam reikia ir meninio išsilavinimo arba tokių savybių, bet lygiai taip pat jam reikia ir labai tikslių matematinių sprendimų. „Jis turi ne tik sugalvoti kažkokį architektūrinį statinį, bet ir labai gerai apskaičiuoti, ar tas architektūrinis statinys galės virsti realybe“, – paaiškina edukologė.

Pasak pašnekovės, kalbėdami apie kūrybiškumą, visada turime galvoti apie kažkokią netradicinę situaciją, kurioje turime rasti sprendimus, ir tie sprendimai nėra iš anksto žinomi. Vieno vaiko ar žmogaus sprendimas gali būti vienoks, kito – kitoks, o trečia – dar kitoks. „Kūrybiškumas labai susijęs su problemų sprendimu. Dėl to labai svarbus yra ir problemų sprendimo gebėjimų ugdymas. Problemų sprendimas apima ir kritinį mąstymą, ir kūrybinį mąstymą, ir kitus gebėjimus“, – sako Nadia.
O kas yra tas problemų sprendimas? „Mes, ko gero, su problemomis siejame savo asmeninę patirtį, kuri yra nebūtinai teigiama. Reikėtų suprasti, kad čia problema nėra negatyviai suprantama. Tai yra tiesiog kažkokia nauja situacija, kurioje aš nežinau, ką daryti, arba nežinau, kaip atsakyti į klausimą, kaip dabar reikėtų pasielgti. Nebūtinai tai turi būti kažkoks neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, kaip draugą pasveikinti su gimtadieniu? Kaip prie jo prieiti? Ką jam pasakyti?“ – aiškina edukologė.
O ką mes, tėvai, norėdami savo vaikams gero, dažnai darome tokiu atveju? Ogi patariame savo vaikui, kaip prieiti, ką tiksliai pasakyti, ko palinkėti. Vietoje to turėtume padėti savo vaikui užduodami klausimus: kaip tu norėtum, kad tave pasveikintų? Ką tu norėtum, kad tau pasakytų, arba, ką norėtum, kad tau padarytų? Tik tokiu atveju įsijungia tas kūrybiškumas, kūrybinis mąstymas. Vaikui čia savotiška problema, probleminė situacija, kurioje jis turi pats sugalvoti sprendimą. Iš savo perspektyvos, per save, daug lengviau galvoti, ir vaikas pats daug grei­čiau atsiskleidžia.

Kaip elgtis, kad vaikai augtų kūrybiški?
Atsakant į klausimą, koks gi tas kūrybiškumo ugdymo receptas, svarbu, kad šis gebėjimas būtų ugdomas visą gyvenimą, juolab kad ir progų skatinti kūrybiškumą specialiai ieškoti nereikia – tai galima daryti tiek kasdieniame gyvenime, tiek ugdyme.
„Mes turime galvoti apie kū­rybiškumą ne tik kaip apie menus, ne tik tada, kai vaikas lanko darželį ar priešmokyklinio ugdymo grupę. Kūrybiškumas, kūrybinis mąstymas, problemų sprendimas turėtų lydėti viso ugdymosi metu: ir pradiniame, ir pagrindiniame, ir viduriniame ugdyme. Bet kuri veikla, kurią vaikas atlieka namuose ar mokykloje, gali būti kūrybiška“, – teigia edukologė.

Vis tik čia svarbu pabrėžti, kad kūrybiškumas yra neatsiejamas nuo žinių. Jos gali padėti rasti daugiau, įvairesnių sprendimų. Ir čia jau tarsi užsisuka ratas: kūrybiškumui pasireikšti reikia žinių, bet ir pats kūrybiškumas padeda jų įgyti.
„Mes daug kalbame apie mąstymo gebėjimus, tiek problemų sprendimą, tiek kūrybinį ir kritinį mąstymą, ir atrodo, kad esame susitelkę tik į šiuos dalykus. Bet yra labai svarbus momentas: tam, kad ­vaikas galėtų kūrybiškai mąstyti, spręsti problemas, kritiškai mąstyti, jis turi turėti ir tam tikrų žinių. Mes negalime nuvertinti žinių kaip fakto. Aišku, kūrybiškumas, kuris vaikuose pasireiškia spontaniškai, irgi padeda atrasti žinias. Vaikas tyrinėdamas aplinką, eksperimentuodamas su daiktais, atranda žinias, atpažįsta, kad, tarkime, viena kaladėlė gali būti minkšta, kita bus kieta. Reiškia, jis pažįsta, kad kaladėlės gali būti sudarytos iš skirtingų medžiagų“, – pa­sakoja Nadia.

Svarbu, kad kūrybiškumas būtų ugdomas visą gyvenimą, ne tik darželyje ar pradiniame ugdyme. Nuotr. aut. Vanessa Loring.

Pašnekovės teigimu, mokykloje lygiai taip pat reikėtų įtraukti tyrinėjimą, eksperimentavimą. Tam nebūtinai reikalingos laboratorijos ar specialios medžiagos: tai gali būti tiesiog ėjimas į gamtą didinamuoju stiklu pasižiūrėti, kaip atrodo vabzdys, medžio žievė. Svarbu ne tiesiog perduoti vaikui žinias iš vadovėlių ar ekranų, bet įtraukti į aplinkos pažinimą, patyriminį ugdymą. Jo metu vaikas atranda žinias ir ugdosi kūrybiškumą vienu metu.
Tuos pačius principus galima pritaikyti ir suaugusiųjų gyvenime – juk mes ir patys dažnai susiduriame su įvairiom probleminėm situacijom, naujom situacijom, kur taip pat reikalingas kūrybiškumas, kūrybinis ir kritinis mąstymas.

Kūrybiškesni tampame kurdami
Kūrybiškumas, kaip ir kiekvienas gebėjimas, ugdomas jį taikant, tai yra kuriant. Todėl Nadia akcentuoja, kad tą reikėtų daryti visame ugdymo procese. O norėdami paskatinti vaikus ieškoti sprendimų kūrybiškai, turime žinoti, kad tam reikia tam tikrų sąlygų. „Jeigu ir mokykloje, ir namuose atsirastų požiūris, kad vaikui reikia sukurti erdvę, kurioje jis jaustųsi laisvas – tai gali būti jo kambarys, galbūt kažkoks kampelis, na, viskas priklauso nuo sąlygų. Bet vaikui būtinai reikalinga erdvė, kurioje jis jaustųsi šeimininku. Tada mes ugdysime kūrybiškumą, tuo pačiu ir kūrybinį mąstymą“, – sako edukologė.
Negalima sakyti, kad kūry­biš­kumas yra atskiras, su kitais nesusijęs gebėjimas. Jis „įsijungia“ nau­joje, nestandartinėje situacijoje, tokioje, kokioje vaikas anksčiau nėra buvęs. Arba situacija gali būti pažįstama, bet kažkoks vienas elementas joje bus naujas. Tuomet galima užduo­ti sau klausimus: ką dabar daryti, kaip išspręsti šią situa­ciją? Nadia pateikia pavyzdį: „Kalbant apie mažesnius vaikus, tai gali būti bet kas, su kuo susiduriama kasdieniame gyvenime. Tarkime, koks šiandien oras ir kaip apsirengti? Ne mama atneša ir sudeda jam visą rūbų komplektą, bet vaikas pats iš savo spintos paima ir išsirenka, ką jis šiandien rengsis, pasižiūrėjęs į termometrą, pasidairęs pro langą ar išgirdęs orų prognozę. Štai, prašom, problemos sprendimas ir kūrybinis mąstymas – vaikas turi sugalvoti, kaip jis nori atrodyti.“

Net ir tai, kaip vaikui pačiam
išsirinkti rūbus atsižvelgiant į orus ir į savo stilių, galima pavadinti kūrybišku sprendimu.
Nuotr. aut. Nenad Rakicevic.

Taigi svarbu suteikti vaikams progų būti savarankiškiems, patiems spręsti, ką daryti – tai tarsi sąlyga kūrybiškumui skleistis.

Paskatinkime kurti savo žaidimo taisykles
Toli pavyzdžių, kaip neslopinti natūralaus kūrybiškumo vaikuose, ieškoti nereikia – geriausia kalbėti per gyvenimiškas situacijas. Taigi, pašnekovės teigimu, labiausiai kūrybiškumas slopinamas tada, kai vaikas kažką atlieka pagal iš anksto pasakytas instrukcijas ir kai jam yra pasakomi būtini žingsniai, kaip jis kažką turi daryti, be galimybės elgtis ar spręsti savaip. „Tada vaikas po truputį užsiblokuoja, nes jis pradeda nepasitikėti savimi, atrodo, kad jeigu jis padarys kitaip, bus blogai. Dėl to mes turėtume atsiriboti kiek įmanoma nuo visų standartų, taisyklių primetimo arba nuo kaž­kokių ribų, kurios nėra lanksčios. Noriu atskirti, kad viena yra vaikų auklėjimas, kai ribos yra būtinos. Tas pats ir mokymosi procese: ribos reikalingos, kad vaikas jaustųsi saugus. Bet tos ribos turėtų būti tokios, kad vaikas, jeigu nori truputį išsi­skleisti ir iš tų ribų išeiti, jis turėtų tokią galimybę“, – sako edukologė.
Elementarus Nadios pateikiamas pavyzdys, kurį galima pritaikyti bet kuriai situacijai: vaikai žaidžia žaidimą. Mokytojas pirmiausia pasako žaidimo taisykles, ir vaikai pagal šias taisykles žaidžia žaidimą. Jeigu taisyklės, pagal kurias vaikai žaidžia žaidimą, visada išlieka tokios pačios, kūrybiškumo vaikai nesiugdo. Kūrybiškumas pradedamas ugdyti tada, kai jie, pažaidę tą žaidimą pagal taisykles, turės galimybę žaisti jį ir kitaip. Mokytojas paklausia: ką jūs norėtumėte šitame žaidime pakeisti? Ir kažkas sugalvoja kažkokių pakeitimų taisyklėse. Taip išeina naujas žaidimas su naujomis taisyklėmis. Trečią kartą mokytojas ateina ir sako – sukurkime savo žaidimą. Vaikai jau supranta, kad tam, kad galėtų žaisti žaidimą, reikalingos taisyklės, ir šį kartą jie patys galės jas sukurti. Toks pavyzdys gali būti perkeliamas į kitas situacijas, tiek mo­kantis lietuvių kalbos, matematikos, muzikos, dailės. Vaikui pirmiausia reikia suteikti žinių, kad jis galėtų jomis operuodamas toliau keisti ir sugalvoti kažką naujo.
Žinios sudaro galimybę vaikams rinktis iš kelių alternatyvų. „Kūrybiškume turi būti alternatyvos: vaikui reikia suteikti pasirinkimo galimybę. Jeigu jis turi iš ko rinktis, tarkime, kelis sprendimo būdus, jis nusprendžia, kuris yra tinkamiausias tam tikroje situacijoje. Bet jis lygiai taip pat iš turimų, tarkime, 5 būdų, sugalvoja savo, ar kelis sujungia ir sugalvoja savo sprendimo strategiją. Taigi jeigu vaikui leidžiame rinktis, tikėtina, kad jis ugdysis kūrybiškumą ir savo būdu galės išspręsti kažkokią situaciją“, – pasakoja Nadia.

Nedarykime už vaiką
Net ir vaiko pareigos šeimoje gali padėti skleistis kūrybiškumui, jeigu yra erdvės tą daryti savaip. „Tam, kad vaikas ugdytųsi kūrybiškumą, jis turi iš anksto žinoti, kokios yra sąlygos. Su vaiku reikia aptarti, kokios yra jo pareigos, bet išlaviruo­ti taip, kad mes neprimetame jam pareigų, bet jis pats turi tas pareigas atrasti,“ – sako edukologė. Kaip jam padėti tai padaryti? Vaikas visąlaik mato, ką veikia kiti šeimos nariai: tvarko namus, išneša šiukšles, plauna indus, pašeria augintinius. O ką iš visų šių pareigų norėtų atlikti vaikas? Taip suteikiama erdvė pasirinkimui. Taip pat svarbu leis­ti nuspręsti, kaip tą pareigą atlikti. Žinoma, galime parodyti, kaip konkretų darbą atliekame patys, bet leiskime vaikams sugalvoti ir savo būdų. Pavyzdžiui, vyresni vaikai savo pareigas gali atlikti savo pasirinktu laiku: šeimoje sutarta, kad kažkoks darbas turi būti atliktas iki šeštadienio, 16 val., ir vaikas pats sprendžia, ar tai padaro iš pat ryto ir turi laisvą dieną, ar renkasi ilgiau pamiegoti ir darbus atlikti šiek tiek vėliau, bet būtinai iki 16 val.
Pasak Nadios, tokie modeliai, kai vaikas šeimoje yra priimamas kaip lygiavertis ir kai jis irgi turi savo nuomonę, savo pasiūlymų, tikrai veiksmingi. „Kaip ugdysi vaiko mąstymą, jeigu visą laiką jam primesi, ką, kada ir kaip jis turi daryti? Tada mes nepaliekame erdvės pačiam vaikui sugalvoti, kaip jis norėtų atlikti kažkokią užduotį“, – komentuoja pašnekovė.
Taip pat tėvams visą laiką reikėtų sau priminti vieną tiesą: nedarykime už vaiką to, ką jis gali pats. Norėdami gero vaikams, o kartais gal dėl to, kad trūksta laiko, tėvai viską daro už vaiką: ką nors sudeda, nuneša, sutvarko, nusprendžia. Vaikui nebereikia mąstyti, kaip pats galėtų ką nors padaryti ar atrasti sprendimą, nes yra mama ir tėtis, kurie nuspręs ir pasakys.
Tas pats taikytina ir kalbant apie mokyklose užduodamų namų darbų atlikimą. Namų darbų atlikimas kartu turi ir teigiamą pusę – bendravimas, bendradarbiavimas. Bet, kaip pabrėžia Nadia, tėvai neturi už vaiką atlikti namų darbų. Tai yra vaiko ­užduotis. Jam reikia padėti tik tada, kai pats paprašo pagalbos. Ir padėti ne atsisėdus kartu su juo rodant ar sakant, ką reikia įrašyti ir kaip reikia išspręsti. Reiktų vaiko klausti: kurioje vietoje tu kažko nesupratai? Ko būtent tu nesupratai? „Atliekant namų darbus kartu reikėtų visą atsakomybę už užduoties atlikimą ­palikti vaikui. Tėvai yra tik kaip mentoriai, moderatoriai, pagalbininkai, bet jie nėra namų darbų atlikėjai. Tai vaiko atsakomybė ir pareiga“, – teigia edukologė.
Pabaigai, Nadia primena, kad jeigu vaikus vis spausime ir dažnai jiems kartosime žodį „ne“, vaikai prisitaikys ir nedarys nieko. O jeigu suteiksime erdvės ir galimybes toliau ugdytis, atsiskleisti, taip ir nutiks. „Jeigu aplinka ir sąlygos būtų sudarytos palankios kūrybiškumui ugdytis, daug daugiau būtų atsiskleidusių, savarankiškų, nebijančių ir drąsių žmonių“, – sako pašnekovė ir priduria besižavinti jaunąja karta, jos idėjomis ir vidine laisve.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69