Semeliškės amžių sandūroje

Padėka lektoriams. Iš kairės: V. Poviliūnas, S. Bielskienė, A. Zalepūgienė, dr. G. Žalėnas

Julija Kirkilienė

Seniausias Elektrėnų savi­valdybės miestelis Semeliškės, pažymintis 750 metų jubiliejų, šiais metais tituluotas Mažosios kultūros sostinės vardu. Tas vardas įpareigoja visus metus kultūrą skleisti taip, kad aidas nuvilnytų per visą Lietuvą ar net per kitas pasaulio šalis. Vienas tokių prasmingų renginių – konferencija „Semeliškės amžių sandūroje“ – buvo organizuotas gegužės 8 die­ną. Konferencijoje apie skirtingų laikotarpių Semeliškių istoriją pra­nešimus skaitė Kultūros paveldo departamento specialistė Aušra Zalepūgienė, muziejininkas Virgilijus Poviliūnas, istorikas, kam­panologas dr. Gintautas Žalėnas.

Ar reikia atkasti Semeliškes
Pranešimą apie miestelio­ au­tentiškumo išsaugojimą „ar­cheo­logiją ir kultūros paveldo rei­kalavimų svarbą, siekiant išsaugoti auten­tišką miestelio vaiz­dą“, sutrumpintai pavadintą­ „Ar reikia atkasti Semeliškes“, pa­veldosaugininkė A. Zalepūgienė apibendrino sakydama, kad svarbiausia yra Semeliškių neužkasti.
Semeliškės yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių (minima nuo 1276 m.), tačiau ji niekada nebuvo visiškai užpustyta ar po žeme atsidūrusi gyvenvietė. Tai urbanistikos paminklas, saugomas dėl savo išlikusio senovinio gatvių tinklo ir trikampės aikštės. Kaip ir bet kuriame sename miestelyje, po dabartiniu paviršiumi slepiasi vertingas kultūrinis sluoksnis. Fizine prasme miestelio „atkasti“ nereikia, nes jis stovi paviršiuje, tačiau archeologiškai tyrinėti ir atidengti istorinį grindinį specialistai rekomenduoja kaip būdą siekiant stiprinti vietovės identitetą. Pranešėja sako, kad specialiai Semeliškės archeologų kasinėjamos nebuvo, bet vykdant įvairius žemės darbus rasti radiniai datuojami nuo XIII amžiaus. Vienas iš tokių paveldosaugai įdomių objektų – Semeliškių dvarvietė.

1501 ar 1502 m. Lietuvos valdovui Aleksandrui suteikus fundaciją, Semeliškėse, atokiau nuo gyvenvietės, Strėvos kairiajame krante, buvo pastatyta medinė bažnyčia. Dešiniajame upės krante plytėjo dvaro sodyba. Semeliškės 1529–1567 m. buvo įrašytos į LDK neprivilegijuotųjų miestų sąrašus. Nepriklausomybės metais Semeliškių dvarvietėje buvo pa­statyta mokykla.
Semeliškių dvarvietės tyri­nėjimai vykdyti buvo 1990 ir 1996 metais. Žvalgomieji tyrinėjimai TIM dvarvietėje vykdyti 1991 m., pradėjus Semeliškių vidurinės mokyklos priestato projektavimo darbus. Ankstyviausi radiniai datuoti XV a. Aptikta anksčiau dvarvietės teritorijoje stovėjusių pastatų liekanų, nustatyta, kad tirtose vietose išlikęs 40–80 cm storio kultūrinis sluoksnis. 2010 m. gegužės–birželio mėnesiais dvarvietės teritorijoje atlikti žvalgomieji tyrinėjimai. Čia buvo numatyta remontuoti 1932 m. statytą mūrinį mokyklos pastatą, buvusios sporto žaidimų aikštelės vietoje įrengti daugiafunkcę sporto aikštelę. Atlikus archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus, konstatuota, kad 1932 m. statyto mokyklos pastato Trakų g. 73 rekonstrukcijos metu planuojamų že­mės kasimo darbų vietose būtina atlikti archeologinius žvalgymus.
Po šių tyrinėjimų dvarvietė įtraukta į archeologijos paminklų sąrašą. 1996 m.pavasarį, tolesnių mokyklos priestato statybos darbų metu, buvo pažeista dvarvietės teritorija. Prasidėjus statybos darbams, archeologui nedalyvaujant, buvo iškasta tranšėja nuotekynei. Savavališkai iškastos tranšėjos vietoje kultūrinis sluoksnis suardytas apie 32 m2 plote. Kultūrinio sluoksnio storis čia siekė 80–85 cm. Viršutinė suardytojo sluoksnio dalis datuotina XX a., apatinė veikiausiai XVI– XVII a. O gaila… Jeigu pamatų akmenys būtų kažkaip užkonservuoti, jie būtų likę kaip turistų lankytinas objektas.
Archeologinių radinių taip pat rasta Trakų g. namo statybos plote bei rekonstruojant turgaus aikštę.

Semeliškės 1918–1940 metais
Istorikas ir muziejininkas Virgilijus Poviliūnas konferencijos dalyviams pristatė surinktus spaudoje paskelbtus straipsnius apie Semeliškes. „Tai nedidelis indėlis minint Semeliškių 750-ies metų jubiliejų“, – pradėdamas dalintis surinkta medžiaga kalbėjo pranešėjas. Spausdiname kai kurias ištraukas (kalba netaisyta).
1918 m. Lietuvių katalikų laikraštyje „Spindulys“, kuris buvo leidžiamas Seinuose, paskelbta trumpa žinutė (kalba netaisyta): „Semeliškės (Trakų ap.). Mūsų žmonės jau tautiškai susipratę, o nevienas net ir laikraščius skaito. Galima tikėtis, kad „Spindulys“ atras čia skaitytojų, nes pigus ir žmonėms prieinamas. Bloga tik, kad pas mus nėra pačtos (pašto – aut. pastaba) tai sunku nusiųsti ir pinigai laikraščiui. Gera būtų, kad žmonės pasirūpintų inkurti čia pačtą. Vienok kol pačto nėra, norintieji laikraščio gali nešti pinigus pas kun. Kleboną, o gerb. Klebonas, tikiuosi, neatsisakys patarpininkauti laikraščio išrašyme“.
1918 metais Semeliškių gyventojai buvo užsisakę 79 egzempliorius „Tėvynės Sargo“ ir 19 egzempliorių „Lietuvos Aidas“. „Lietuvos Aide“ paskelbta tokio turinio žinutė (kalba netaisyta): „Sumeliškės. Pasklidus žiniai, kad Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybė, mūsų apylinkės lenkininkai stengėsi tą žinią užginti, įkalbinėdami žmonėms, kat tatai esą vienas tik prasimanymas. Bet tais lenkų įkalbėjimais niekas čia nebetiki ir labai gerai, kad šie patamsio žmonės norėtų nesusiprantusius lietuvius sunaudoti savo tikslams“.
1918 metų pabaigoje įsikuria Semeliškių valsčius su 14 000 ha žemės plotu ir 10 000 gyventojų.
1919 metų pradžioje Semeliškes užima bolševikai. 1919 m. birželio 18 d., tarpininkaujant Anglijai, JAV ir Prancūzijai, nustatyta demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių ruožu palei Varėnos–Vilniaus geležinkelį. Taigi Aukštadvaris, Onuškis, Semeliškės ir Vievis liko Lietuvos pusėje.
1920 metų pradžioje Semeliškes užima lenkai. 1920 metų pradžioje Semeliškių kunigai Jonas Steponavičius ir Sadūnas buvo suorganizavę 50 vyrų partizanų būrį kovai prieš lenkus. Lietuvos šau­lių sąjungos (LŠS) Centro valdyba 1920 m. liepos 20 d. iš Kauno išsiuntė 18 vyrų būrį, kuris regijone Kaunas – Kaišiadorys – Žasliai – Paparčiai – Kernavė – Maišiagala – N. Trakai – Semeliškės – Aukš­tadvaris – Stakliškės – Jieznas – Prienai – Kaunas apžiūrėtų visa sritį ir čia įsteigtų daugiau šaulių būrių. Būrys pasidalijo į dvi dalis. Vieno būrio vadu išrinktas A. Vitkauskas. Būrys darė kratas, platino lietuviškus atsišaukimus ir laikraš­tį „Trimitas“. Taip nauji LŠS būriai įsikūrė Žasliuose, Paparčiuo­se, Semeliškėse ir Aukštadvaryje.
1920 m. spalio mėn. visos šau­lių jėgos nukreiptos į Semeliškių, Trakų, Vilniaus ir Švenčionių sritis. Semeliškių šaulių būrio vyrai saugojo Čiobiškio tiltą per Nerį.
Semeliškių klebonas Matulaitis 1920 m. spalio 23 d. tarpininkavo, kad gautų ginklus II štabui.
1921 metais Semeliškių viršaičiu išrenkamas ūkininkas Jonas Stančikas.
1923 metų sausio mėn. Se­meliškėse įkurta vartotojų ben­drovė „Artojas“. (1925 m. gruo­džio 31 d. bedrovės kapitalas siekė 20.200 litus. Bendrovė „Artojas“ vienija 164 narius su 1667 litų pajų kapitalu. Per tris metus bendrovė gavo virš 10.800 litų pelno. 1926 m. vasario 7 d. įvyko visuotinis narių susirinkimas, kurio metu buvo paskirstytas bendrovės pelnas. Atsargai ir nedalomam kapitalui skirta 1867 litai. Švietimo reikalams – 300 litų. 5 % skirti premijoms už tris metus. 5000 litų skirta nuosavam vartotojų bendrovės „Artojas“ namo pirkimui. Likusi suma liko nepadalinta ir priskirta prie pajaus).
Trakų apskrities milicijos vado įsakas 1923 m. Už laikinos prekybos Lietuvos pasienyje nesilaikymą nubaustas 50 litų bauda ir konfiskuota kumelė iš Laičių kaimo (Semeliškių valsčius) gyventojo Martyno Leonavičiaus. 1923 m. buvo ieškomas gydytojas. Duo­damas butas, šviesa, kuras. Dėl smulkmenų kreiptis pas Semeliškių vaistininką Aranavičių.
1924 m. Trakų apskrities policijos vadas už laikino prekybos suvaržymo įstatymo nesilaikymą nubaudė 2000 lt. bauda, šešių savaičių areštu ir konfiskavo visas prekes iš Semeliškių valsčiaus Padmanausų vienkiemio piliečio Pavažajevo Simono. 1924 metų savivaldybės rinkimuose Semeliškėse laimėjo lietuvių sąrašas apie 75%. Tai sudarė 18 vietų iš 25. Gudai gavo 7 vietas.
1924 m. spalio 4 d. Semeliškių tarybos pirmininku išrenkamas ­Jeronimas Verseckas, o viršaičiu – Bronius Stosiūnas. Kauno miesto ir apskrities bei Trakų apskri­ties komendantas uždraudė šaudyti iš revolverių ir šautuvų sutinkant 1925 metus.
1925 m. balandžio 29 d. Trakų apskrities tarybos pirmininku iš­renkamas kunigas Juozas Kraujalis iš Semeliškių.Nuo 1925 m. gegužės 17 d. Semeliškėse veikia Smulkaus kredito bankas, kuris vienija 69 narius. 1925 m. gruo­džio 31 d. balansas buvo virš 10.500 litų. Semeliškių Smulkaus kredito bankas yra išdavęs paskolų 9150 litų sumai, o pats yra pasi­skolinęs 8000 litų. Smulkaus kredito bankas yra Lietuvos Kooperacijos banko narys ir atlieka vekselių inkasavimą bei išmoka perlaidas.
1926 m. Dienraštyje „Lietu­va“ 1926 m. paskelbta žinutė iš Se­meliškių (kalba netaisyta): „Jei tik 5 paros bausmės, tai valia muštis…
Semeliškės. Trakų apskr. kovo 12 d. vietos taikos teisėjas nagrinėjo kriminalinę bylą už sužeidimą peiliu p. N. N. Kaltė buvo įrodyta ir kaltininkas nubaustas 5 paromis arešto. Nukentėjusysis su tokiu nusprendimu, matyt, nesutiko ir netoli Semeliškių miškelyje su keletu draugų laukė kaltinamojo einant namo. Pasitikę smarkiai jį sukapojo kirviu. Sakę, kad jeigu už sužeidimą peiliu gavo 5 paras, tai aš galiu nors 12 parų pasėdėti. Sužeistojo gyvybė pavojuje. Pe­reitą savaitę už nušovimą žmogaus L. kaime, per vestuves, tas pats taikos teisėjas nubaudė kaltinamąjį 2 savaitėm arešto.“
XX a. 3 deš. kilo įvairių klausimų, kaip teisingai vadinti Semeliškių miestelį. Korespondentas J. S. dienraštyje „Lietuva“ 1926 metais paskelbė savo pamąstymus (kalba netaisyta): „Semeliškės, ar kaip kitaip?
Semeliškės. Trakų apskr. Korespondentas abejoja dėl Semeliškių vardo teisingumo: Karo metu ir jam pasibaigus įstaigos savo raštuose ir antspauduose vartoja „Semeliškės“. Vietos žmonių sakoma „Samiliškės“. Rusų ir lenkų kalbose rašoma „Sumiliškės“. Žemėlapiuose ir žodynuose rašoma „Sąmiliškės”. Tai kodėl įstaigos nenori taisyklingai rašyti „Sąmiliškės“. Reikėtų vietų vardus rašyti jų tikrais pavadinimais.“
Remiantis Lietuvos Seimo rinkimų įstatymo 8 § patvirtintos 1926 – 1929 metų Seimo rinkimų apylinkės. Semeliškės (kaip ir Kietaviškės Nr. 54, ir Vievis Nr. 61) pateko į II Rinkimų apygarda Nr. 60.
1926 metų Didžiojo ketvirtadienio metu Semeliškių miestelyje įvyko viešas sporto vakaras su muzika ir šokiais. Šį renginį organizavo Vievio žydų jaunimas. Tas papiktino vietos katalikus, kad šven­tė vyko katalikams brangią dieną.
Žemės reformos valdyba paskelbė varžytines dvarų centrams ir vandens malūnams įsigyti. Varžytinės įvyks 1926 m. balandžio 12–13 dienomis Kaune, Kęstučio g. 15. Trakų apskrityje Semeliškių valsčiuje parduodamas Daugirdiškių dvaro centras, Strauko lentpjūvė ir Pastrėvio vandens malūnas.
1926 m. balandžio mėn. Semeliškių valsčiuje buvo parceliuojami šie dvarai ir palivarkai: Barboriškių dvaras su Mazuraukos ir Zaborovčiznos palivarkais. Savininkams Pranui, Feliksui ir Vaclovui Sirevičiams paliekama bendroje nuosavybėje 80 ha Barboriškių dvare. Monių dvaras, kuris priklausė Juozo Tiškevičiaus įpėdiniams. Baubonių–Baltėnų dvaras priklausęs Jadvygai Tiškevičienei. Jai paliekama 29 ha.
„Lietuvos Žiniose“ buvo pa­skelbta žinutė, kad Semeliškių kunigas Šaulinskas „girtas vartėsi purvyne“. Miestelio gyventojai pasipiktino tokiu prasimanymu ir stojo ginti savo kunigo.
Vietos gyventojai skundžiasi ­Se­meliškių girininko savivale. Jau ne pirmą kartą atvažiuoja revizorius tirti skundų, bet maža kas keičiasi.
1926 metų vasarą Semeliškėse rinko aukas, kurios skirtos Vilniaus krašto lietuvių kultūrinėms reikmėms. Aukos buvo renkamos­ parduodant žetonus „Atmink Vil­nių”. J. Sakalauskas surinko 83 litus.
1927 metais Semeliškių valsčiaus valdyba buvo įsikūrusi Bažnyčios gatvėje. Vėliau nurodyta Vytauto Didžiojo aikštė.
1927 m. rugsėjo 5 d. Semeliškes aplankė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Prie miestelio juos pasitiko raiteliai, kurie palydėjo iki Garbės vartų, kur laukė lietuvių, rusų ir žydų atstovai. A. Smetona aplankė Tautos namus, bažnyčią, cerkvę ir sinagogą. Vaišės buvo klebonijoje.
Vakar delegacija įveikė virš šimto kilometrų. Po pusryčių svečiai per Semeliškes išvyko į Vievį. Dar kartą Prezidentas sustojo Semeliškėse ir dar dviejuose Garbės vartuose ir pasisveikino su savo piliečiais.
Nuo 1929 m. liepos 1 d. laiškininku Semeliškėse paskirtas Pranas Stasiūnas.
1930 m. sausio 18 d. Semeliškių valsčiuje buvo 9 tarybos nariai, 10 seniūnų, viršaitis, sekretorius, padėjėjas ir sargas. Viršaičio alga buvo 250 lt., sekretoriaus – 280 lt., raštininko – 180 lt., sargo – 90 lt. Nuo 1930 m. balandžio 1 d. Domas Srebalius paskirtas Semeliškių II eilės laiškininku.
1931 metais Semeliškių šaulių būryje buvo 21 narys. Jų žinioje buvo 6 karabinai, 8 revolveriai ir 528 šoviniai. Du šauliai – policininkai turėjo šautuvą ir pistoletą.
1932 metais Semeliškių paštas surinko 23,50 lt. Vilniaus Ginklų Fondui. 1932 metais Semeliškių valsčiaus valdyba nustatė ir pagamino naujas gatvių pavadinimų lenteles bei numerius. Tais pačiais metais atrestauruoti Arešto namai ir įrengtas butas sargui.
1933 m. rugpjūčio 17 d. į Semeliškių bažnyčią atvyksta Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta. J. Staknys iš Semeliškių už sėkmingą „Mūsų Vilnius“ platinimą 1933 metais gavo, ta proga iš­leistą, Garbės ženklą ir pažymėjimą. Semeliškių policininkas Antanas Orintas yra išplatinęs 150 egzempliorių „Mūsų Vilnius“.
1934 metų rinkimuose Se­me­liškių seniūnu išrinktas Bronius Stosiūnas, pavaduotoju Vladas Kuzmickas. Devyni iš dešimties Semeliškių tarybos narių buvo ūkininkai ir vienas mokytojas, o seniūnais – visi ūkininkai.1934 m. lapkričio 11 d. Semeliškių VVS skyriuje lankysis instruktorius Vl. Puklevičius.1934 metais Semeliškių gyventojai užsisakė 54 vienetus žurnalo „Mūsų Vilnius“. 1934 m. lapkričio 4 d. įsisteigė Semeliškių Vilniui vaduoti sąjungos skyrius. Jo veikla suaktyvėjo kai atvyko apylinkės teisėjas Januška. (VVS skyrius atgaivintas 1935 m. lapkričio 24 d. Į skyrių įstojo 30 naujų narių. Semeliškių VVS skyriaus komitetą sudarė teisėjas Januška, policijos nuovados viršininkas Orintas ir kunigas Petraitis. Januška skyriaus knygynui paaukojo ir surinko daug knygų).
1935 metų pradžioje Semeliš­kių valsčiaus valdyba varžytinėse ­išsinuomojo turgavietę. Nuomos kaina metams – 500 litų. Semeliškių valsčius nutarė įsteigti sveikatos centrą ir pastatyti naujus, mūrinius Teismo namus. Semeliškių policininkai likvidavo naminės degtinės varymo bravorėlį.
1936 m. birželio 5 d. Se­me­liš­kėse inspektuodamas lankėsi Lietuvos ugniagesių organizacijų są­jun­gos narys inžinierius L. Skardinskas. Jis patikrino Semeliškių ugniagesių komandą, kuri įsikūrė 1935 metais. Tačiau jokio veiksmo nevyksta. Komandoje 38 asmenys. Valdybos pirmininkas yra valsčiaus viršaitis. Komanda neturi jokių gaisrui gesinti įrankių. Draugijos pirmininkas nusiskundė neturįs lėšų reikmenims įsigyti, tačiau pasižadėjo ateityje susirūpinti ugniagesybos reikalu.
1936 m. Semeliškių šauliai pavedė vietos policijos vachmistrui Juozui Krivickui įsteigti Semeliškių šaulių – ugniagesių komandą. Procesas užtruko.
1936 m. rugsėjo 20 d. įvyko VVS Semeliškių skyriaus susirinkimas. Jame dalyvavo skyriaus nariai ir jiems prijaučiantys. Nutarta spalių 9 d. paminėti Vilniaus gedulo dieną. Jos metu bus pa­skaita ir miestelyje pravesta susikaupimo minutė. Vakare bus suvaidintas P. Gintalo spektaklis „Spalio 9-oji“. Be to, skyriaus komiteto pirmininkui pasiūlius, nutarta atei­tyje sekmadieniais ir šventadieniais rengti patriotines ir istorines paskaitas vietos gyventojams. Semeliškėse 1936 m. spalio 11 d. minėjimas prasidėjo pamaldomis, kurias atlaikė ir pasakė pamokslą kun. kan. Bučys. 12 valandą, po tylos minutės, suskambėjo varpai. Pradžios mokyklos salėje įvyko minėjimas. Apylinkės teisėjas Januška skaitė paskaitą. Po to dar kalbėjo kanauninkas Bučys ir Semeliškių Jaunalietuvių vadas mokytojas Kviklys. Po mitingo buvo priimta protesto rezoliucija ir suvaidinta „Spalio 9-oji“. Viso renginio metu buvo platinami Vilniaus pasai ir ženkliukai.
1937 m. VVS Semeliškių skyriaus pirmininko taikos teisėjo J. Januškos iniaciatyva, nutarė Semeliškių apylinkėse kaimuose įsteigti skaityklėles, kuriose vietiniai gyventojau galėtų paskaityti, vietinių organizacijų aukomis užprenumeruotus, laikraščius.
Semeliškių VVS skyrius nu­­ma­tė įsteigti aštuoniolika skai­tyklėlių ir kreipėsi „Mūsų Vilniaus“, „Mū­sų Krašto“, „Trimito“, „Jauno­sios kartos“ ir kitų laikraščių administracijas, prašydami į numatytas skaityklėles atsiųsti nemokamai, arba papiginta kaina prašomų lai­kraščių. Įsteigtose skaityklėlėse mažai raštingiems vietos gyventojams skaitys ir aiškins pakaitomis skaityklas įsteigusių organizacijų nariai.
1938 metais Semeliškes buvo galima pasiekti autobusu iš Kauno per Žiežmarius. Gyventojų buvo 800: 600 lietuvių, 150 žydų ir 50 baldgudžių. Semeliškėse Vytauto Didžiojo aikštėje veikė du restoranai. Vienas priklausė Teofiliui Švabauskui, o kitas – Perai Davidavičienei. Čia galėjai gauti nakvynę už 1 litą.
Pagrindinės šventės – Šv. Jurgio (balandžio 23 d.), Šv. Lauryno (rugpjūčio 10 d.) ir Šv. Roko (rugpjūčio 16 d.) atlaidai. Pirmą antradienį po Šv. Lauryno – metinis prekymetis.
1939 m. vasario 2 d. Semeliškėse įvyko šaulių – ugniagesių steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo įsteigta šaulių – ugniagesių komanda. Tą pačią dieną į komandą įstojo 32 nariai ir du rėmėjai. Ugniagesių komandos viršininku paskirtas šaulys Juozas Morkūnas.
1940 m. spalio 1 d. buvo surašytas Semeliškių valsčiaus sa­vivaldybės inventorius: 4 spintos (240 lt. vertės), nedegama spinta – seifas (1000 lt.), 6 stalai (425 lt.), 9 kėdės, 4 lempos (60 lt.), portfelis (7 lt.), dvi tautinės vėliavos (83 lt.), Vytis (10 lt.), elektros skambutis, elektros skaitiklis, 12 lempučių, revolveris „Mauser“ (75 lt.), šapirografo dėžė su juosta ir dvi rašomosios mašinėlės (1200 lt.), 24 štampukai, du štampai, metalinis spaudas su Vytimi, Prezidento A. Smetonos, Dariaus ir Girėno portretai, Konstitucija, sieninis laikrodis (90 lt.), 14 seniūnų ženklų (147 lt.), vienas viršaičio ženklas, 30 vnt. gatvių pavadinimų, 12 seniūnų iškabų, areštinės iškaba, 12 seniūnų štampukų.
Okupavus sovietams Lietuvą po 1940 m. birželio 15 d., Semeliškių valsčiaus valdyba įsigijo Stalino ir Lenino portretus po 1,50 lt.
„Tikiuosi, kad ši medžiaga padės tyrinėjant ir domintis Semeliškių istorija. Linkiu naujų atradimų“, – paskaitą baigė Virgilijus Poviliūnas.
Dėkojam V. Poviliūnui už pasidalintą įdomią medžiagą. Pranešime prie kiekvieno įrašo pažymėtos išnašos, kurių mes dėl vietos ­stokos, nespausdiname.

Varpų istorijos
„Semeliškių varpai amžių tėkmėje“ – tai ne tik istorinė tema, bet ir pagrindinis kampanologo dr. Gintauto Žalėno pranešimo. Varpai yra vienas ryškiausių miestelio praeities liudytojų, įamžintų net ir miestelio herbe. Prie herbo sukūrimo, fotografuojant varpą, dalyvavo pranešėjas, V. Poviliūnas ir konferencijoje dalyvavęs tuometinis meras Kęstutis Vaitukaitis.
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios varpinėje kabo antras pagal senumą varpas Lietuvoje. Jis nulietas dar 1442 m. ir išsiskiria savo archajiška, „šieno kupetą“ ar avilį primenančia forma ir gotikiniais rašmenimis išlietu lotynišku užrašu, lietuviškai skambančiu „Karaliau, ateik pas mus su taika“. Dėl šio įrašo jis dar vadinamas „Taikos varpu“. Ar tikrai tas varpas yra autentiškas, informacijos surasti nebeįmanoma, bet tarp kitų likimų vingių mėtytų varpų, šis varpas buvo. Likimo vingiai tokie: 1655 m. rugpjūčio mėnesį rusų ir kazokų pajėgoms užėmus Vilnių, sostinėje ir jos apylinkėse buvo sunaikinta arba išgrobstyta daugybė kultūros vertybių, įskaitant bažnyčių varpus. Tarp jų galėjo būti ir Semeliškių varpas. Pirmojo pasaulinio karo metu varpai buvo išvežti į kaizerinę Vokietiją. Tik dalį jų, nepanaudotų karinei amunicijai gaminti, 1920 metais Lietuvai pasirašius taikos su Rusija sutartį, pavyko susigrąžinti. Tarp jų vienas vėl įkeltas į Semeliškių varpinę. Šiuo metu jis yra įtrūkęs, todėl saugomas kaip nebylus istorijos paminklas ir nenaudojamas. Pasak G. Žalėno, Semeliškių varpas Lietuvoje yra vienintelis varpas, kuris gali būti pavadintas Taikos varpo vardu, jis gali būti vienas pirmųjų Vilniuje nulietų varpų. Kaip bebūtų, jis yra vienas iš nedaugelio viduramžių Lietuvos didybės liudininkų. Beje, mažai Semeliškių gyventojų tėra iš arti matę šią įžymybę, mat į bažnyčios varpinę nėra laiptų užlipti. Kai apžiūrėti varpą prireikė me­notyrininkui G. Žalėnui, jį į varpinę įkėlė kranu.
Po pranešimo konferencijos dalyviai diskutavo apie galimybę varpą iškelti ir padaryti kaip eksponatą, traukiantį turistus.
Konferencijos pabaigoje­ pra­nešėjus, renginio rėmėjus ir padėjėjus Semeliškių seniūnijos ren­ginių organizatorė Silvija Biels­kienė apdovanojo suvenyrais, dedikuotais Semeliškių jubiliejui.