Menininkas Virginijus Stančikas: tapyba – poilsis po darbų

Menininkas Virginijus Stančikas: tapyba – poilsis po darbų

Prieš šešiasdešimt metų rugsėjo 19 dieną Vievyje, Romo ir Monikos Stančikų šeimoje, gimė sūnus Virginijus. Šiandien – tai profe­sionalus drožėjas, aukščiausios kategorijos medžio restauratorius, tapytojas, tačiau mažai žinomas savo gimtajame mieste.
Mano pažintis su Virginijumi prasidėjo daugiau nei prieš 55 metus. Vievyje mes augome, kartu lankėme vaikų darželį ir mokėmės vidurinėje mokykloje. Mūsų 1979 metų laida buvo XXVIII – paskutinė laida senojoje mokykloje. Dabar čia Jurgio Milančiaus pradinė mokykla. Po mokyklos baigimo mūsų keliai išsiskyrė. Virginijus bandė save atrasti Vilniaus statybos technikume, o aš Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje 1982 metais Virginijus įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, pasirinko medžio drožėjo specialybę. Dėl pasirinktos profesijos niekada nesigailėjo, nes pasak jo, „drožėjui restauratoriui tenka ir ­piešti, ir lipdyti, taip pat ir tūrį jausti“. 1986 metais baigęs mokslus pradėjo dirbti Vilniaus meno kūrinių restauravimo bare drožėju konservatoriumi. 1987–1992 metais mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, kur baigė dailės pedagogikos specialybę.

2021 02 19 Vilnius. Restauratoriaus dirbtuvėse.
Iš kairės: V. Poviliūnas ir V. Stančikas

Plečiantis Trakų istorijos muziejui, kuriam vadovavau 1993–2019 metais, kūrėsi nauji skyriai, atsirado įvairių pareigybių. Virginijų dirbti medžio restauratoriumi pakviečiau 1997 metais, muziejuje jis dirba ir šiandien. Pirmasis jo darbas muziejuje – karaimiška vaikiška lovytė, kurią Virginijus padarė turėdamas tik keturias nuotraukas. Per daugiau nei dvidešimt metų istorijos muziejuje atlikta daugybė įvairių darbų: Trakų Salos pilyje atnaujinti Didžiosios ir Mažosios menės baldai, pagaminta ekspozicinė įranga Karaimų ir totorių istorijos salėje, dviejose Vytauto Didžiojo ir Žalgirio mūšio laikmečio salėse, 2018 metais pilies bokšte donžone įrengtas koplyčios interjeras. 2012 metais Medininkų pilies ekspozicijoje Karybos salėje dailininko Giedriaus Kazimierėno paveikslui „DIES IRAE arba Žalgiris. Rūstybės diena“ išdrožtas unikalus, vienintelis toks Lietuvoje, įrėminimas ir dekoratyvinė sienelė. Medininkų pilies Sidabro dirbinių salėje eksponuojama Virginijaus drožta, gotikinio stiliaus aukų dėžė. O kur dar daugybė restauruotų bei konservuotų eksponatų. Aukščiau­sios kategorijos restauratoriaus rankos daug unikalių daiktų prikėlė ­naujam gyvenimui.
Virginijus ne tik restauratorius, medžio drožėjas, bet puikus auk­suotojas ir tapytojas. Tapyba ant lentų, pagal senųjų meistrų manierą, tai ne tik hobis ar pramoga, tai ir ­poilsis po restauravimo darbų. Menininkas pats senąja technika pa­ruošia medžio lentas, gruntuoja ir tik tuomet tapo. Jo sukurti paveikslai turi didžiulę paklausą ir pa­sklidę po privačias kolekcijas Lietuvoje, Lenki­joje, Danijoje, Vokietijoje, JAV, Ukrainoje ir kitose šalyse.
Man ne kartą teko „pastūmėti“ Virginijų tapybos link. Taip atsirado keliolikos portretų galerija. Nemažai šventųjų paveikslų (Šv. Florijonas, Šv. Jurgis, Šv. Kristoforas, Šv. Jonas Nepomukas, Šv. Ona) puikiai papildė Trakų istorijos muziejaus teminių parodų ekspozicijas.
Didžiausias, įspūdinguose rė­muose V. Stančiko tapybos darbas (2 x 3,41 m) puošia Raudondvario ­dvaro rūmų menę. Tai – Jano Mateikos (lenk. Jan Alojzy Matejko, 1838–1893) paveikslo „Steponas ­Batoras prie Pskovo“ (1872) kopija. Šį paveikslą buvo įsigijęs ir Raudondvario dvare saugojo grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šis paveikslas iškeliavo į Lenkiją ir dabar originalas saugomas Varšuvos karališkoje pilyje. 2012 metais į mane kreipėsi šviesios atminties menotyrininkas Romutis Navardauskas Palaima ir Raudondvario dvaro rūmų direktorė Snieguolė Navickienė, ar pažįstu dailininką, kuris galėtų nutapyti J. Mateikos paveikslo kopiją. Supažindinau su Virginijumi, greitai ir gražiai susitarėme, o pažintis virto bendradarbiavimu bei draugyste. 2013 metų pradžioje paveikslas buvo pristatytas visuomenei Raudondvario dvaro rūmuose. Po dvejų metų Virginijaus darbai – ant ištisinių lentų nutapyti Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto ir karalienės Barboros Radvilaitės portretai – papuošė dar vieną Raudondvario rūmų menę. Šiuos du menininko darbus kraštiečiai galėjo pamatyti Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos salėje rugsėjo 23-ąją vykusio tapytojų Virginijaus Stančiko ir Giedriaus Kazimierėno kūrybinio dueto vakaro „Istorija atgimsta drobėse“ metu.
Naujausias V. Stančiko kaip drožėjo darbas puošia Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos grafų Tiškevičių mauzoliejų-koplyčią. Puošnų, paauksuotą ąžuolinį italų meistrų XIX a. pagamintą altorių, užėjus sovietams, klebonas Kazimieras Kulakas (1896–1989) slapčia išvežė į Lentvarį, vėliau jis pateko į Druskininkų bažnyčią. Dau­ge­lį metų bandyta jį susigrąžinti, bet nesėkmingai. Todėl parapijiečiai nusprendė savo lėšomis atkurti altorių. Neogotikinį altorių ir altoriaus fragmentą – bareljefą su garsiąja „Paskutine vakariene“ antepedijuje – 2016 metais iš ąžuolo atkūrė Virginijus. Šis bareljefas sveria 73 kilogramus, jam išdrožti panaudota 30 metų natūraliomis sąlygomis džiovinta ąžuolo mediena.
Pirmosios V. Stančiko tapybos parodos buvo eksponuojamos Lietuvos menininkų rūmuose, galerijoje „Langas“, tapytojas yra surengęs ir personalines parodas, ir dalyvavęs grupinėse parodose „Neakivaizdininkai“, „Anachronistai“, „Restauratoriai“, „Salve Vilnius“.
Menininkas nesureikšmina savo jubiliejaus, jam svarbiausia yra laisvė – ir kūryboje, ir gyvenime.

Bičiulis, istorikas
Virgilijus Poviliūnas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų