Mano vaikystės Sabališkių kapinių koplyčia

Kelias prie Sabališkių koplyčios apie 1958 m.

Nėra geresnio įvertinimo žurnalistiniame darbe, kaip grįžtamasis ryšys. Šį kartą redakciją pradžiugino laikraščio „Elektrėnų kronika“ skaitytojos Kazimieros Akulevičiūtės – Drūtienės laiškas, kuriame papasakojo savo jaunystės prisiminimus, kaip Sabališkių kapinių koplyčia atrodė pokario laikotarpiu.

Noriu papasakoti, kaip atrodė mano vaikystės Sabališkių kapinės, koplyčia ir ten vykusios pamaldos.
Kiek prisimenu, pirmieji kapeliai apie Sabališkių koplyčią buvo vaikų kapeliai, nes tuo metu daug vaikų neišgyvendavo. Vėliau į tuos kapelius sugulė ir vaikų tėvai. Senosio­se kapinėse žmonės laidojami buvo ne pagal eiles, o pagal giminystę ar kaimynystę. Paminklai dažniausiai būdavo tik mediniai arba metaliniai kryžiai. Sabališkių koplyčioje būdavo aukojamos šventos Mišios. Nedideliame koplyčios plote ant centrinės sienos virš stalo, atstojančio altorių, kabojo didelis šventas paveikslas. Po paveikslu – Marijos statulėlė. Gegužės ir birželio mėnesiais koplyčioje vykdavo gegužinės pamaldos, į kurias rinkdavosi Sabališkių ir aplinkinių kaimų žmonės. Artimiausios bažnyčios tada buvo Vievio ir Kietaviškių. Sekmadieniais į šv. Mišias susirinkdavo daug žmonių, dažniausiai jaunimo. Ant altoriaus buvo pastatytos metalinės žvakidės, kuriose gražiai blaškydavosi vaškinių žvakių liepsnos. Šalia papuošto altoriaus-stalo pastatytas buvo masyvus ornamentuotas suolas-lankas su atlošu ir atrama-lentyna priekyje. Ant tos atramos vyresni žmonės pasidėdavo savo„kantičkas“ (maldaknyges). Dešiniame koplyčios kampe, prie durų, stovėjo medinė, atvira klausykla, kurioje, esant kunigui, žmonės atlikdavo išpažintį. Už klausyklos buvo sustatytos vėliavos, naudojamos laidotuvėms. Pamaldas vesdavo ir pirmu balsu giedodavo šalia kapinių gyvenusi mergina Aldona Sabonytė-Akulevičienė. Mirė ji jauna, palaidota šalia koplyčios. Visas koplyčioje buvęs inventorius buvo nuo Abromiškių dvarininkų De Raesų ir Broel-Pliaterių laikų.

Sovietmečiu kunigas Česlovas Krivaitis buvo suplanavęs koplyčią restauruoti, bet kažkas jam sutrukdė. Kur dingo restauracijai atvežtos medžiagos ir koplyčioje buvęs inventorius, taip pat niekas nebežino. O aš dar prisimenu, kaip buvo įsilaužta į koplyčios rūsį-mauzoliejų, kuriame ant metalinių pastolių gulėjo 4 ar 5 karstai. Mano brolis Antanas Akulevičius, atsivežęs betono skiedinio išdaužytą angą į rūsį nuo tvorelės pusės užbetonavo. Kiek prisimenu, koplyčios rūsys vandalų išplėštas buvo ne vieną kartą. Ar vandalai ten rado kokių brangenybių, niekur negirdėjau.
Mano gimtinėje, Sabališkių kaime, kur šalia autostrados pastatytas šviečiantis reklaminis stendas, buvo mūsų, Akulevičių, namai. Senųjų Sabališkių kaimo gyventojų nedaug gyvų likę, vaikai ir vaikaičiai nedaug apie savo kaimą ir žino. O man širdyje visada džiugu, kad vietoje, kur stovėjo namas, kuriame gimiau, dabar nuolatos dega švieselė.
Kalnelio širdyje atgulęs
tuometinis kaimas,
Nesulaukęs permainų,
paslėptas nežinios…
Istorija budės ir laimins
kryžiumi savaime
Miegančiųjų poilsį
ramybės amžinos…