Legendinė choro „Salve“ istorija

Choras „Salve“ po 30 metų. Daug naujų veidų, tik rūbai tie patys. Vadovė Laima Mažuolytė.

Julija Kirkilienė

Gausiame šių metų jubiliejų spektre gal per mažai dėmesio skirta Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios choro „Salve“ 30 metų jubiliejui. O be reikalo… Choro, kaip ir Vilniaus įkūrimas, vertas legendos. Pirmoji choro vadovė Regina Bartkienė, prisimindama choro įkūrimą, pasakojo, kad klebonas, mons. Jonas Sabaliauskas vieną gražų sekmadienį jai pasakęs: „Sapnavau, kad tau lemta įkurti didelį bažnyčios­ chorą“. Pats klebonas sakėsi prieš 30 metų sapnuoto sapno nebeprisimenąs, bet didžiuojasi, kad kū­rybingosios choro vadovės Reginos Bartkienės kiekvienam giedotojui paruoštos liturginių giesmių partijos ir jos aranžuotų choro giesmių repertuaras pasklido po daugelį Lietuvos bažnyčių.

Choro įkūrėjos prisiminimai

Koncertmeisterė, chorvedė, pe­dagogė Regina Garšvaitė Bart­kienė – žinomo Lietuvos vargonininko ir pedagogo Petro Garšvos (1905–1994) dukra, gimusi Linkuvoje, bet likimo vingių 1966 metais atvesta į Elektrėnus ir čia pasilikusi. Tais 1995 metais, kai Elektrėnuose buvo statoma bažnyčia, Regina dirbo Elektrėnų me­no mokykloje ir koncertmeiste­re kultūros namų choruose. 1990 metais įkurtos parapijos koplyčio­je – tuometinėje elektrinės Komunalinio ūkio skyriaus salėje – vykdavo pamaldos, kuriose giedojo chorvedžių Ritos ir Juliaus Jurgaičių iš įvairių chorų surinkti žmonės. Choro „Salve“ įkūrimą R. Bartkienė prisimena taip: „1995 m. sausio mėnesio viduryje Elektrėnų maldos namų vargonininkas Ričardas Navickas pakvietė mane padirbėti chormeistere jo vadovaujamame parapijos chore. Reikėjo pagalbos paruošiant choro repertuarą Kaišiadorių vyskupijos Žolinės atlaidams Pivašiūnuose. Prieš pat atlaidus vargonininkas išėjo iš darbo, likau laikinai dirbti su Juliaus Jurgaičio įkurtu parapijos choru. Tas „laikinas“ užsitęsė 22 metus. Po atlaidų klebonas Jonas Sabaliauskas pasiūlė man suburti pajėgesnį chorą, galintį atlikti sudėtingus sakralinės muzikos kūrinius. Į naujai kuriamą chorą pakviečiau dainininkus, kuriuos pažinojau dirbdama Elektrėnų kultūros centre koncertmeistere Ritos ir Juliaus Jurgaičių vadovaujamuose choruose. Pakviečiau taip pat koleges, dirbusias Elektrėnų meno mokykloje: Rasą Hopenienę, Rasą Simankovienę, Jūratę Špikienę, Rimą Gritienę. Taip gimė choras „Salve“. Pirmoji choro repeticija vyko 1995 m. rugsėjo 18 d. Repetuodavome vakarais Elektrėnų meno mokyklos salėje.

Pirmąjį koncertą surengėme po 3 mėnesių, gruodžio 15 d., „Ąžuolyno“ mokyklos salėje. Jame atlikome 8 giesmes ir tris dalis iš ką tik sukurtų Liongino Abariaus Mišių Nr. 5.
Choras intensyviai dirbo­ plėsdamas savo repertuarą, nuo­­sekliai papildydamas jį vis su­dė­tingesniais kūriniais. Choro darbą suaktyvino pasiruošimas kelionei į Vokietijos miestą Freibergą, Šv. ­Alberto parapiją, su kuria bendradarbiavo Elektrėnų parapija. Išvykoje (1999 m. balandžio 27–gegužės 10 dienomis) choras „Salve“ surengė keletą koncertų Freibergo katedroje ir Šv. Alberto bažnyčioje bei Breisacho ir Olsbacho bažnyčiose. Antrą kartą ten apsilankėme 2006 m.
2000 metais choras „Salve“ bu­vo pakviestas giedoti jungtiniame bažnyčių chore Kaune vykusiame Lietuvos II eucharistinia­me kongrese. 2000 metais liepos 7 d. Vilniaus kalnų parke dalyvavome Lietuvos giesmių šventėje „Kristui gieda Lietuva“. Per mano darbo laikotarpį (1995–2017 m.) choro įsisavinto repertuaro apimtį sudarė apie 200 giesmių, 6 Mi­šios. Koncertavome daugelyje ­Lie­tuvos bažnyčių, Lenkijoje, Slovakijoje, 2015 metais dalyvavome sakralinės muzikos festivalyje Čekijoje. Rengėme kasmetinius tradicinius adventinius koncertus visuomenei Kultūros namuose. Po manęs sėkmingai dirba kiti vargonininkai, choras tęsia savo misiją“.

Ko verkė vadovė?

Bažnytinio choro įkūrimas tikrai nebuvo toks paprastas, kaip vadovė parašė prisiminimuose. Daug įdomiau vadovės prisiminimų buvo klausytis.

Chorvedei R. Bartkienei tuo metu reikėjo ne tik suburti chorą, bet sužinoti visus Eucharistijos slėpinius. „Nežinojau liturginių pamaldų eigos ir tvarkos, nežinojau, kada ir ką per Mišias ir kitas pamaldas choras turi atsakyti. Nelankiau jokių mokymų, nebuvo jokio instruktažo. Klausdavau giesmininkių, kada mums ką atsakyti, o jos gal ne visada pačios žinojo, gal pamiršdavo pasakyti. „Buvo anekdotinių atsitikimų… Laukiu giesmininkių priminimo, kada reikės kunigui giesme atsakyti, o man sako: jau reikėjo…“, – prisimena chorvedė. Nebuvo ir ko paklausti, bet ir laiko mokymams neturėjau, nes dirbau Meno mokykloje ir Kultūros centre. Naktimis verkdama ieškodavau informacijos, mokiausi. Daug reikėjo aiškintis. Naujai įkurta Elektrėnų parapija buvo užmezgusi ryšius su Vokietijos Freibergo miestu. Jau kitais metais po įsikūrimo Lietuvos elektrinė chorui skyrė autobusą kelionei į Vokietiją, kur choras giedojo bažnyčiose. Chore tada buvo 30 dalyvių, ir visi išsiruošė į tolimą kelionę. Buvo nepriklausomybės pradžia, žmonės dar nebuvo pratę ir pinigų neturėjo nakvynėms viešbučiuose, tad nakvodavo autobuse. Nuvargę, bet pilni entuziazmo giedojo Evangelikų bažnyčio­je, kur sužinojo, kad katalikų kai kurias giesmes parašė evangelikų kompozitoriai. Bet elektrėniškiai dėl to nežinojimo pamalonino evangelistus jų giesme. O choras, vadovaujamas R. Bartkienės, plėtė repertuarą, vadovė kai kurias giesmes aranžavo mišriam chorui, vertė tekstus iš lotynų kalbos, taisė senųjų giesmių žodžius, nes giesmių tekstų skiemenys ne visada atitinka muzikinius skiemenis, pasitaiko archajiškų žodžių, neatitinkančių lietuvių kalbos nuostatų ir pan. Klebonas, mons. Jonas Sabaliauskas, prisimindamas choro įkūrimo pradžią, gyrė R. Bartkienę, kaip labai darbščią ir kūrybingą chorvedę ir vargonininkę.

Gražūs klebono prisiminimai

Klebonas apie pirmojo bažnyčios choro įkūrėją R. Bartkienę kalbėjo gražiausiais žodžiais ir gyrė, kad ji giesmės „Gedulingos valandos“ žodžius iš lotynų kalbos išvertė į lietuvių ir kiekvienam giedoriui rankomis perrašė partijas vyrams ir moterims. Rankomis partitūras R. Bartkienė išsirašė iš tėvelio vargonininko archyvų, iš klebono gautos knygos perrašė partitūras Egzekvijų giesmėms, chorams sudarė liturginį repertuarą, kurį dabar gieda dauguma bažnytinių chorų. Kaip rašoma Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažny­čios istorijoje, 1996 m. liepos 28 d. šventovės iškilmingame konsekravime nuaidėjo Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios pilioriuose choro „Salve“

atliekama giesmė „Dievas – šviesa mūsų širdyse, meilę dalinkime kiekvienas…“. O choro 15 metų sukakčiai choristė Beatričė Jaroševičienė rašė: „…choras palengva plėtė savo repertuarą, nuosekliai papildydamas jį vis sudėtingesniais kūriniais. Todėl dabar kiekvienas choristas turi sukaupęs po storą aplanką, kuriame telpa apie 200 giesmių, 13 mišių, 15 dainų (neskaičiuojant Dainų šventės repertuaro) natos. Žiūriu ir netikiu savo akimis – kiek reikia dirbti, kad išmoktum tokį repertuarą? Tačiau nė vienas iš 27 choro narių (o ypač senbuvių vyrų) niekada nėra pasakęs: „Nereikia mums tų naujovių! Pakaks ir tų giesmių, kurias mokame“. Todėl kasmet vadovė „sužvejoja“ ką nors nauja, ilgus vakarus pa­skiria jų aranžuotėms, ir Elektrėnų parapijiečiai nudžiuginami dar negirdėtais sąskambiais bei pras­mingais giesmių tekstais. Kartą klebonas monsinjoras Jonas Sabaliauskas pasidžiaugė: „Na, ir kurgi aš rasiu kitą tokią parapiją, kurioje turėčiau tokius šaunius chorus?“. Džiaugiamės ir mes, turėdami ­nuostabias menines „dirbtuves“, nes, pasak Vydūno, „niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas“. Galbūt todėl mūsų choristai nesensta ir net sulaukę 75-erių aktyviai dalyvauja choro veikloje. Juk chorinis menas – tai ne tik mokėjimas švariai ir skambiai dainuoti. Choras – tai kolektyvas, kurio mikroklimatas yra geriausi vaistai nuo įvairiausių kūno negalavimų ir dvasinių ligų. Netikite? Apsilankykite mūsų ­repeticijoje ir įsitikinsite patys“.

Choro seniūnės Beatričės Jaroševičienės prisiminimai: „Choraligės“ virusas

Dainuoti mėgau nuo vaikystės: maža koncertuodavau užlipusi ant taburetės, dainavau muzikos mokyklos chore, vidurinės mokyklos merginų vokaliniame ansamblyje, studentų chore „Ave vita“. Paskui augindama sūnų namuose dainuodavau su juo vaikiškas dainas. Tačiau chorinės muzikos „virusas“ tyliai tūnojo širdyje ir laukė tinkamos progos. Ta proga pasitaikė grįžus gyventi į Elektrėnus – mane pakvietė dainuoti iš pradžių į kamerinį chorą „Salve“, o truputį vėliau užgimė ir moterų choras „Eldija“. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad nuo 2007 metų „choraligė“ taip stipriai išplito mano kūne, kad be repeticijų, keturbalsių dai­nų ir giesmių, trumpų išvykų ir piligriminių kelionių, be festivalių, konkursų ir Dainų švenčių, galiausiai be dešimtmečius gyvuojančių tradicijų ir žmonių, tapusių mano antrąja šeima, jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kai pradėjau dainuoti chore „Salve“, seniūnės veiklą vykdžiusi Vanda Strunkienė jau rimtai sirgo, todėl netrukus prireikė naujo vadovo pagalbininko. Choristas Antanas Adomaitis pažinojo mano tėtį Algirdą Maceiną, todėl jam iškart kilo mintis man patikėti seniūnės pareigas. Ką gi, galvojau, pabandysiu. Nepavyks, tuomet galės kas nors kitas mane pakeisti. Štai taip jau septyniolika metų Beatričės garvežys traukia traukinuką „Salve“ į piligrimines keliones, spalvotus jubiliejus, tradicine tapusią pirtį ir smiginio turnyrus. Šiame kelyje man labai padeda chore atrasta sesė – Leta Gedutienė. Plaukų spalva ir ūgis panašūs, ėjimo tempas toks pats, net ir idėjų „generatoriai“ veikia panašiai. Žodžiu, tikrų tikriausia sesė. Ji prie altų balso prisijungė truputį vėliau už mane, bet aš kasdien dėkoju Dievui už tą mūsų ­bičiulystę ir daugybę kartu nuveiktų nuostabių darbų.

Garsus Lietuvos kompozitorius ir chorvedys Vaclovas Augustinas yra pasakęs, kad „choras – tai didelė šeima arba maža valstybė“. Kai su šia šeima ne tik bandai išgauti darnų skambesį, bet ir ­važiuoji į koncertus, kelių dienų kelio­nes, kaitiniesi pirtyje ir tiesiog šėlsti, nes esi laimingas, tuomet nereikalingi jokie psichoterapijos seansai – gyvenimą įprasmina laimingi ant Lyduvėnų tilto, Medvėgalio ar giliai po žeme Plokščių Šaltojo karo muziejuje stovinčių salviečių vei­dai. Tik su „Salve“ turime unikalią progą ne tik gerai pažinti svarbiausias krikščionybės tikėjimo tiesas, bet ir savo mylimą Lietuvą – žemėlapyje liko labai nedaug neaplankytų vietų.

Choristės Aldonos Akelienės prisiminimai

Prisimenu, kaip vadovė Regina Bartkienė pakvietė į naujai kuriamo bažnytinio choro kolektyvą. Nežinojau, ar sugebėsiu, nes chore jau buvo surinkti profesionalūs atlikėjai. Aš atėjau iš moterų choro, abejojau, ar spėsiu dalyvauti abiejuose kolektyvuose. Bet pritapau ir tobulėjau kartu su kolektyvu. Choras įkurtas buvo laukiant bažnyčios atidarymo, todėl didžiavausi, kad buvau įvertinta ir su pasididžiavimu giedojau. Vadovė gražiai sudėliojo giesmes, daug giesmių buvo lotynų kalba. Su choru daug keliavome, kelionės atvėrė naujus liturgijos lobius. Vadovė R. Bartkienė kelionėse per giesmes mokėjo perteikti dvasią, profesionaliai mokė giedojant melstis. Prisimenu pradėjus giedoti tuos pirmuosius šiurpuliukus kūne. Žmo­nės į bažnyčią ateidavo ne tik melstis, bet ir pasiklausyti profesio­naliai atliekamų giesmių. Per tuos metus prie choro prisijungė naujų žmonių, deja, 7 choristai išėjo amžinybėn.
Po R. Bartkienės turime jau antrą choro vadovę, bet atrodo, kad niekas ir nepasikeitė. Vis dar koncertuojame su tais pačiais liturginiais rūbais ir giedame tas pačias giesmes. Dabartinė vadovė Laima gerai išmano liturgiją, moko mus išlaikyti profesionalumą ir ramybę. Sakoma, kas gieda, tas meldžiasi dvigubai. Aš giedodama visada įsijaučiu į giesmių žodžius ir nuoširdžiai meldžiuosi. Giedodami be atlyginimo dovanojame savo laiką, bet žinau, kad Visata už tai atlygins ir labai dėkoju R. Bartkienei už pakvietimą į chorą.

Buvusios choro „Salve“ vadovės Rūtos Striškaitės prisiminimai

Darbas su choru „Salve“ mano gyvenime buvo reikšminga patirtis, padėjusi augti kaip muzikantei ir kaip asmenybei. Gerai prisimenu repeticijas, kuriose mokėmės derėti tarpusavyje, klausytis vieni kitų ir siekti aukštų tikslų bei profesio­nalumo. Giedojimas atlaiduose ir kituose svarbiuose renginiuose suteikė praktikos ir atsakomybės jausmą, o mūsų kelionės į kitas parapijas suteikė galimybę choristus pamatyti kaip asmenybes.

Choristai man tapo tikrais mokytojais: iš jų išmokau kantrybės, aiškesnio savęs, kaip choro vado­vės, suvokimo ir komandinių įgūdžių. Choras „Salve“ suvaidino labai reikšmingą vaidmenį mano profesiniame gyvenime. Ačiū Jums ir gyvuokite.

Dabartinė choro vadovė Laima Mažuolytė apie chorą „Salvę“
Chorui „Salve“ pradėjau vado­vauti 2021 m. rudenį, kai iš pa­rei­gų pasitraukė vargonininkė Rū­ta Striškaitė. Klebonas pakvietė mane ir pasiūlė vėl tapti Elektrė­nų parapijos vargonininke bei vadovauti chorams. Nuo 2005 iki 2014 metų vadovavau parapijos jaunimo ir suaugusiųjų chorams. Tuo metu teko girdėti ir „Salve“, tačiau net nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors teks šiam chorui vadovauti.

Mano vadovaujami kolektyvai labai skirtingi ir savaip unikalūs. „Salve“ iš jų išsiskiria tuo, kad yra parapijos choras, giedantis kas antrą sekmadienį Mišiose, per didžiąsias šventes, Kaišiadorių vys­kupijos Žolinės atlaiduose su jungtiniu choru, labiausiai suprantantis liturgiją, sukaupęs didžiulį sakralinį repertuarą. Jau antrus metus iš eilės choras vyko giedoti į Aušros Vartų atlaidus, o šiemet pirmą kartą – į atlaidus Šiluvoje. Choras turi gražią tradiciją kasmet aplankyti vis kitą Lietuvos regioną, pakeliauti ir pagiedoti.

Archyvinės nuotraukos