Laikmečio mozaiką kuria žmonės, tokie kaip Aleksas Garbanovas, dalyvavęs svarbiuose įvykiuose Elektrėnuose ir Lietuvoje

Kaip simboliška Aleksą Garbanovą įamžinti prie paveikslo su burėmis – jis buvo buriuotojas, regatų organizatorius ir teisėjas

Virginija Šimkūnienė

Ką žmonių gyvenime reiškia nuotraukos? Tai užfiksuotos ir sustabdytos gyvenimo akimirkos, nesvarbu kokie įvykiai bū­tų – kasdienybė darbe, vestuvės, anūko gimimas ar giminaičio laidotu­vės. Daugelis žmonių ­nuo­traukas kaupia, dėlioja pagal metus, užrašo įvykius, nes keliaujant per gyvenimą daug kas pasimiršta, išblunka. Bet kaip būna smagu, paėmus nuotraukų albumą, pamatyti save ar šeimos narius jaunus, laimingus, išvysti draugus ar kaimynus.
Nuotraukose užfiksuojama ir mūsų miesto ar krašto istorija, nes norom ar nenoromis įamžinami vietovės, pastatai ir miesto įvykiai, o jie susidėlioja į spalvingą mozaiką, atkuria tą laikmetį, kuris pamažu jau nueina į užmarštį.
Šiandienos mūsų herojus – 78-metis Aleksas Garbanovas. Jo papasakota gyvenimo istorija primena mums ir elektrinės darbuotojų kasdienybę, ir Sąjūdžio laikus, nukelia į Sausio 13-osios įvykius. Ir visa tai lyg laikmečio mozaika, susidedanti tiek iš istorijų, tiek iš nuotraukų.

Gimė lietuviškiausioje šalies vietoje
Taip mūsų straipsnio herojus Aleksas Garbanovas įvardija Ariogalą, kraštą prie Dubysos, kurį apdainavo Maironis ir kur žmonės kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba.
Aleksas gimė lietuvių šeimoje, bet iš kur jo tokia pavardė, sako nežinantis. Tėvo jis sako neprisimenantis, nors mama Adelė susilaukė su juo ne tik sūnaus Alekso, bet ir metais jaunesnės dukros Gražinos. „Vėliau mama ištekėjo už Vlado Turausko, tapo Turauskiene, gimė dar viena sesuo – Irena“, – apie savo kilmę ir vaikystę pasakoja A. Garbanovas.

Nors vaikystė Alekso praėjo Ariogaloje, netrukus šeima persikraustė į Zarasus. Mat Alekso patėvis buvo žurnalistas, ten jis vietos laikraščio redakcijoje gavo darbą.
Atvykęs į Zarasus vaikinas nu­stebo, kad šiame krašte daug kas kalbėjo rusiškai ir lenkiškai, o jis tų kalbų nežinojo. Besimokydamas vidurinėje mokykloje Zarasuo­se A.Garbanovas, kaip dauguma to meto berniukų, pasuko į sportą. Jis stumdė rutulį, žaidė rankinį. Būtent ši sporto šaka jį atvedė į Elektrėnus, bet apie tai vėliau.
Iš mokymosi vidurinėje mokykloje Aleksas geriausiai atsimena kūno kultūros mokytoją Juozą Ramaslauską, kuris 6–7 klasių berniukus ne tik puikiai paruošdavo tarpklasinėms ir respublikinėms varžyboms, bet ir mokė tvarkos bei švaros. „Atsimenu, kaip stebėjo vaikinų šukuosenas. Jei tik kuris labiau apželdavo, brūkštelėdavo iš už nugaros per šukuoseną, pa­laikydavo plaukus pakėlęs. Jei plaukų galiukai likdavo tarp pirštų – liepdavo eiti į kirpyklą. Žiūrėk, ir ateina klasiokas po dienos kitos švarus bei apsikirpęs“, – prisimena ­Aleksas.
Aleksas mokykloje domėjosi ne tik sportu – jį traukė ir muzika. Pramokęs groti kornetu, grojo pučiamųjų orkestre, be to, lankė šokių būrelį. Labai puikiai Aleksas atsimena Moksleivių dainų šventę Vilniuje. Ten jis dalyvavo ne kaip muzikantas, bet kaip šokėjas. „Atsimenu, repeticijos vyko „Lokomotyvo“ stadione. Stadiono danga buvo įdomi – išpilta kažkokia juoda skalda, tai mes po repeticijų į bendrabutį grįždavome juodi, apdulkėję. Bet koncertuoti „Žalgirio“ stadione šventės metu tai labai patiko“, – sako Aleksas.

Sportas atvedė į Elektrėnus
Vidurinę mokyklą Zarasuose Aleksas Garbanovas baigė 1966 metais. Kaip dauguma to meto vaikinų, jis svajojo apie skraidymą, aviaciją. Išgirdęs, kad Latvijos mieste Daugpilyje yra karinės aviacijos mokykla, bandė į ją stoti mokytis. Deja, nepavyko, pavedė regėjimas.

Taip jau nutiko, kad žaisdamas rankinį respublikinėse spartakiadose, krito į akį rankinio treneriui Algiui Cickevičiui. „Jis pastebėjo, kad esu judrus, stiprus, be to, kairiarankis ir turiu gerą smūgį. To rankinyje labai reikia. Tad po vidurinės buvau pakviestas į Elektrėnus treniruotis ir žaisti rankinio klube „Energija“. Tuo­met elektrinėje buvo buriamos įvairios sporto komandos, man buvo duo­tas kambarys Draugystės gatvės bendrabutyje. Neužmiršau aš ir šokių. Kultūros namuose veikė pramoginių šokių būrelis, jam vadovavo Lidija Šeštokienė. Mokė ji mus šokti klasikinių šokių, tokių kaip valsas, kvikstepas ir kitų. Mano šokių partnerė buvo Staselė, gerai su ja sutardavome“, – gyvenimo pradžią Elektrėnuose atsimena Aleksas.
Dabartinis jaunimas nežino ir neįsivaizduoja, kaip anuomet buvo svarbūs šokiai ar šokių vakarėliai. Tokiame šokių vakarėlyje Aleksas susipažino su būsima žmona ­Irena Macijauskaite. „Ji buvo tikrų tikriausia šio krašto dukra. Kilusi iš Perkūnkiemio kaimo. Dabar tas kaimas užlietas, jo plotai ­tyvuliuoja Elektrėnų marių dugne. Irena buvo chemikė, kaip ir Aleksas, daug metų dirbo elektrinėje, rūpinosi vandens gamyba ir ­paruošimu.

Į Kauno politechnikos institutą stojo tris kartus
1969 metų sausio pabaigoje Aleksas susituokė su savo iš­rinktąja Irena. Jis jau dirbo elek­trinėje, buvo pulto mašinistas. Darbas buvo svarbus, įtemptas. Teko dirbti pamainomis, bet vyras nesiskundė, nes darbo užmokestis buvo geras. Viskas taip ir būtų klostęsi, bet tokio amžiaus vyrus, kaip Aleksas, šaukdavo į Tarybinę Armiją. „Reikėjo stoti mokytis. Elektrėnuose veikė Kauno politechnikos instituto (KPI) neakivaizdinis skyrius. Padaviau­ prašymą, kad mane priimtų. Stu­dentų tuomet į armiją tarnauti neimdavo. Pasimokau, kažkokius egzaminus ar kolokviumus padarau ir nutrūksta studijos. Tada vėl stoju, ir vėl tas pats. Ir taip tris kartus. 1970 metais Aleksui ir Irenai gimė pirmagimė dukra Rita. Bet šaukimas į armiją vėl buvo įteiktas ir jo jau nebuvo galima paisyti ar atidėti. Taip 26 metų Aleksas iškeliavo į karinį dalinį Engelse, prie Volgos. Ten buvo strateginė karinė aviacijos bazė. Tačiau tarnauti tame kariniame dalinyje A. Garbanovui teko trumpai, mat paaiškėjo, kad žmona Irena laukiasi antros atžalos. 1972 metais gimė sūnus Gintautas. Pagal tuomet galiojusius įstatymus dviejų vaikų tėvą teko atleisti nuo tarnavimo armijoje.
A. Garbanovas grįžo į šeimą ir į darbą elektrinėje. Šeimai buvo suteiktas dviejų kambarių butas Draugystės g. 10-ajame name. Ten kartu su jauna šeima gyveno ir Irenos tėvai.
Tik vėliau šeimai buvo suteiktas keturių kambarių butas Šarkinės gatvėje. Tai ne blokinis, o plytinis namas, vienas pirmųjų tokių namų Lietuvoje. Tame bute A. Garbanovas gyvena iki šiol. Deja, vienas, nes vaikai užaugo ir gyvena atskirai, o žmona Irena prieš kelerius metus mirė po sunkios ligos.
Laimei, abu vaikai Lietuvoje. Sūnus gyvena Vilniuje, dukra Rita – Elektrėnuose, tad su vaikais ir anūkais matosi dažnai. A. Garbanovas jau turi ir proanūkį Taurą.

Sukakus pensiniam amžiui – išėjo
Aleksas Garbanovas visą savo darbinį amžių praleido elektrinėje. Kai įsidarbino po vidurinės mokyklos baigimo, taip ir darbavosi iki pat užtarnautos pensijos, darbo stažas – daugiau kaip 40 metų.
Iš pradžių jis buvo eilinis pulto mašinistas, vėliau tapo vyresniuoju pulto inžinieriumi. „Dirbdavome pamainomis, prižiūrėjome ener­gobloką, kurį sudaro dviejų korpusų katilas ir turbina, iš viso 300 megavatų. Tai prilygsta 3 Kauno hidroelektrinėms, turi viską matyti, girdėti ir būti pasiruo­šęs. Jei įvykdavo bent menkiausias nesklandumas ar avarija, viską reikdavo paaiškinti raštu – ką matei, ką girdėjai. Po stalais buvo įrengta ir pasiklausymo aparatūra“, – apie savo atsakingą darbą pasakojo A. Garbanovas.
Alekso žmona Irena taip pat dirbo elektrinėje. Ji buvo chemikė, rūpinosi vandens gamyba ir pa­ruo­šimu. Darbas taip pat buvo pa­maininis, be to, darbuotojų sveikatai poveikį darė užterštas oras, vibra­­cija. Žmonės dirbo sunkiai, nak­timis, niekas nemokėjo viršvalandžių. Po kiek laiko elektrinėje susikūrė „Darbininkų sąjunga“, vėliau atsirado respublikinė profsąjunga „Solidarumas“. A. Garbanovas kolektyvo buvo išrinktas profsąjungos vadovu. Pasak Alekso, jis dirbo profsąjunginį darbą ir už darbuotojų teises kovojo vienas pats. Tik vėliau jau padėjo „Solidarumo“ pirmininkė Aldona Balsie­nė, šio judėjimo teisininkas, kiti.
Nors ilgus metus darbavosi elek­trinėje, A. Garbanovas neturi jokių apdovanojimų ar medalių. „Buvau įstojęs į Komunistų partiją, draugai patarė, kad gaučiau butą. Bet vėliau tapau neparankus, mane pašalino, sakydami, kad esu apolitiškas“, – teigė buvęs elektrinės ­darbuotojas.

„Duonos – darbo – teisingumo“
Dirbdamas profsąjunginį darbą Aleksas Garbanovas susipažino su aktyvistais – Aldona Balsiene, Petru Šakaliniu. Buvo akcija su šūkiu „Duonos-darbo-teisingumo“. Kartu su P. Šakaliniu Aleksas vyko į Ukrainos Donecko sritį, vežė maisto produktų šachtininkams.
Apie šį įvykį mūsų pašnekovas pasakoja su detalėmis. „Vairavo sunkvežimį Algis Jagelavičius iš Mijaugonių. Buvom jau nepriklausoma Lietuva, važiavom su tri­spalve. Atvykus prie Černigovo, sustabdė vienas vyriškis, mojuodamas pistoletu, liepė grįžti. Pravažiavome, atvykus tokiuose kazematuo­se tuos produktus reikėjo iškrauti. Žiūrime, stovi statinės didžiulės, pilnos kažkokio raugo, pomidorai plaukioja. Dvokia, šalta, bet mes gyva grandine, iš rankų į rankas tą lietuvišką duoną iškrovėme, kokius 300 kepalų. Paaiškėjo, kad pas juos buvo Velykos, tai jie mūsų klausia, ar Lietuvoje leidžiama eiti į bažnyčias, ar galima pripažinti tikėjimą. Pasakėme, kad galima, jie sunkiai patikėjo. Buvo 1992 metai“.

Atmintin įsirėžė Sausio 13-oji
Aleksas Garbanovas nelaiko savęs tikru sąjūdiečiu, bet jis niekada nelikdavo nuošalyje nuo jokių svarbių įvykių.

Sau­sio 13-ąją jis ir kiti elektrėniečiai buvo susirinkę aptarti besiklostančios situacijos. „Išgirdom, kad sustabdė keleivinį traukinį prie Vievio. Žinojom, kad prie Seimo stovi žmonės, aišku, kad jie alkani. Galvojome, kaip padėti žmonėms. Elektrinės valgyklos šefė Birutė Ivanova davė tris katilus.Viename – duona, kituose – kopūstai ir dešrelės. Vežė jaunasis konservatorius Donaldas Ivanauskas. Matėme prie Seimo rūmų žmones, maistą leido išsikrauti pačiuo­se rūmuose. Ten išvydome pavargusius, įsitempusius deputatus, gynėjus. Bebūnant viduje, kažkas liepė visiems atsistoti. Buvo garsiai pranešta: užimtas Vilniaus TV bokštas, per šturmą žuvo žmonės, yra sužeistų. Buvo įvairios emocijos, iškrovė maistą, atgavau du puo­dus, juos reikėjo grąžinti į valgyklą“, – sakė A. Garbanovas.

Teismuose atstovavo sau ir kitiems darbuotojams
Aktyviai dalyvavęs darbininkų judėjime A. Garbanovas buvo išrinktas į „Darbininkų sąjungos“ tarybą, vėliau tapo pirmininku. Pasak A. Garbanovo, jis negalėjo taikstytis, kad žmonės dirba naktimis, kenksmingomis sąlygomis, o už tai nemokama. Tai žadėdavo duoti papildomų atostogų dienų, tai dar ką. „Aš atlaikiau 21 teismą, kovojau už savo ir kitų darbuotojų teises. Kai kurios bylos tęsėsi 3–4 metus, tai sirgo, tai neatvykdavo į teismą kažkas. Visus teismus išlošiau, žmonėms buvo išmokėta už viršvalandžius, delspinigiai. Teismuose jam padėjo „Solidarumo“ teisininkas Petras Grėbliauskas. „Būdavo, sėdi mūsų susirinkimuo­se teisės studentės, protokoluoja. Po to Petras joms ir sako, gerai, kad užrašėte, dabar viską aprenkite Temidės rūbeliais“, – prisimena Garbanovas.
Dėl šitų darbinių dalykų A. Garbanovui kilo mintis pareikšti nepasitikėjimą elektrinės direktoriui Pranui Noreikai. Ieškodamas teisybės A. Garbanovas vyko į Ministrų kabinetą, buvo ir pas tuo­metinį energetikos ministrą Leščinską. Deja, viskas liko kaip buvę. Jam buvo pasakyta, kad perrinkus direktorių, niekas nepasikeistų, buvo perfrazuota patarlė – nors ­nauja šluota gerai šluoja, bet senoji užgriebia ir pakraščius…
Pasak A. Garbanovo, P. Noreika mokėjo pritapti prie visų valdžių, todėl tiko tiek sovietmečio laikui, tiek atkūrus nepriklausomybę. Aleksui didžiausias autoritetas elektrinėje buvo vyr. inžinierius Viktoras Mekas.
Vienu laikotarpiu Elektrėnuose nebuvo leidžiama statyti bažnyčios. Kai ji buvo šventinama, ­vyskupas Juozapas Matulaitis davė suprasti, kieno tai buvo draudimas. „O mes prisidėjome prie bažny­čios įkūrimo, nupirkdami jai altorių“, – sakė A. Garbanovas.
Nors A. Garbanovas dirbo elektrinėje daugiau kaip 40 metų, jokio paskatinimo ar apdovanojimo jis negavo. Tiesa, iš Čikagos atvykęs enegetikų atstovas Džonas Lundas mokymuose profsąjungiečiams skaitė paskaitas ir Aleksui Garbanovui įteikė padėką už aktyvią veiklą Darbininkų sąjungoje.

Liko ištikimas sportui
Aleksas Garbanovas laisvalaikiu daug dėmesio skyrė sportui. Gyvendamas Elektrėnuose jis iš pradžių susidomėjo burlentėmis. Elektrinėje buvo nupirktos penkios burlentės, nebuvo instrukcijų, nebuvo kas pamoko. „Stovėjom ir kritinėjome į vandenį, paskui patys kažkaip ėmėme suprasti, ką reikia daryti“, – pasakojo vyras. Vė­liau jis tapo buriuotoju, klubo „Poseidonas“ nariu. Bū­damas aktyvus žmogus, Aleksas dalyvavo rengiant įvairias jachtų lenktynes bei regatas.

Pap­rastai buriuotojai sezoną atidaro gegužės mėnesį. Jau tada buriuo­tojai žino apie laukiančias regatas.Aleksas prisimena regatą Lenkijoje, Gižicko ežere. „Išsinuomojome su V.B.Indriulioniu jachtą, surinkome 10 žmonių įgulą, aš prie šturvalo. Pas mus jachtos menkos, gerų turi lenkai, yra ir Kauno ­mariose“, – teigė pašnekovas.
Teko A.Garbanovui lenkty­niauti ir Platelių ežere, su bai­darėmis. Tai buvo respublikinės „Nemuno“ organizacijos varžybos, užimta III vieta.
Nuo vaikystės svajojus apie dangų, apie aviaciją, kaip to neišbandyti, jei leidžia galimybės. Tad A. Garbanovas išbandė skrai­dyklių sportą. Tapo šios sporto šakos federacijos viceprezidentu. Jis organizavo skraidyklių varžybas, pavyzdžiui, reikėjo nusileisti su skraidykle į tiksliai nurodytą vietą. Arba skristi iš Paluknės aerodromo iki Panevėžio aerodromuo su tarpiniu nusileidimu. Per skraidyklių sportą susipažino su Skirmantu Pabedinsku. Per vienas tokias varžybas 1991 metų vasarą vyrai išgirdo apie Medinin­kų pasieniečių žudynes.

Keliauja po Lietuvą, dalyvauja gildijoje „Vingis“
Šiuo metu 78 metų vyras sportu jau neužsiima. Jis atrado kitokios­ veiklos. Onutė Kulbokienė, vadovaujanti Tarptautinei literatų, rašytojų ir menininkų gildijai „Vingis“, pakvietė ir A.Garbanovą pri­sijungti. Jos vyras Vytautas Kulboka buvo profsąjungietis, tai šią šeimą Aleksas pažinojo seniai. „Dabar esu tik prozos ir poezijos klausytojas, nors jaunystėje dažnai deklamavau eilėraščius“, – sako pašnekovas.
A. Garbanovas sako išėjęs į pensiją vos sukakus pensiniam amžiui. Jo nuomone, sveikata yra svarbiau nei keliolika papildomų eurų. Jis mėgsta keliauti – anks­čiau keliaudavo su žmona Irena, dabar su draugais. Sutuoktiniai aplankė Barseloną, Rodo salą, plaukė kruiziniais laivais po Baltijos ir Viduržemio jūras. Neseniai į Varėną, „Grybų šventę“ keliavo su Elektrėnų bendrija „Bočiai“, o į Tailandą vyko su draugu Marijonu.
„Man labai patiko tailandiečių pasisveikinimas: sudeda delnais abi rankas ties krūtine, pagarbiai linkteli ir savo kalba pasako: „Tepadeda Jums Dievas“. Manau, man irgi Dievas padeda – turiu dar sveikatos ir džiaugiuosi tuo, ką užgyvenau“, – sako Aleksas Garbanovas.

Autorės ir asmeninio albumo nuotr.