Kambaryje buvo tylu. Tik laikrodis ant sienos, senas, sustingęs nuo karo metų, švelniai tiksėjo, lyg matuotų ne laiką, o atmintį.
Saulė slinko per užuolaidą, paliesdama lovos kraštą, baltą pagalvę, o galiausiai — ranką, sulysusią, bet švelnią, tą pačią, kuri kadaise pasirašė Lietuvos Respublikos įstatymus.
Trečiasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius kvėpavo lėtai. Kiekvienas įkvėpimas buvo kova, kiekvienas iškvėpimas – tarsi padėka už tai, kad dar galima būti.
Prie jo sėdėjo jaunas vyras. Išeivis, dar tik ieškantis savęs, bet jau turintis tą šviesą, kuri būdinga žmonėms, neabejingiems tiesai, tai Valdas Adamkus. Jis tylėjo, bijodamas suardyti tą trapią rimtį, kurioje alsavo ištisa tauta. Kazys Grinius vos pramerkė akis.
– Valdai… – ištarė tyliai, lyg vardas būtų malda. – Ar tu tiki, kad Lietuva dar sugrįš?
Adamkus susijaudino.
– Aš netikiu, pone Prezidente. Aš žinau, – atsakė jis, suspausdamas senąją ranką.
Trumpam abu nutilo. Už lango sugaudė vėjas, atnešdamas tolimą lietuviškos kalbos aido nuotrupą – gal iš maldos, gal iš dainos. Grinius užsimerkė, jo veidas tapo ramus, kaip žmogaus, kuris mato daugiau nei mes.
– Tegu tavo širdy nebūna pykčio, – sušnibždėjo jis. – Laisvę saugo ne ginklai, o dora.
Jis norėjo dar kažką pasakyti, bet balsas nutilo, liko tik šypsena – tyli, šviesi.
Būsimasis prezidentas Valdas Adamkus pajuto, kaip ranka jo delne palengvėjo. Laikrodis sustojo.
Bet laikas nesustojo. Jis tik pasikeitė – tapo amžinybės dalimi.
Po daugelio metų, jau būdamas prezidentu, Adamkus prisimins tą dieną. Širdimi jaučiau, kiekvieną kartą, kai jam tekdavo pasirašyti sprendimą, kai teko tarti žodžius tautai, jis jautė tą patį šiltą rankos prisilietimą – tarsi nematomą palydą. Jis sakydavo kalbas be patoso, su ta pačia ramybe, su kuria Grinius tyliai mirė – be pykčio, be neapykantos, tik su tikėjimu, kad žmogaus orumas yra didžiausia valstybės šventenybė.
Norėčiau paklausti Valdo Adamkaus, ką jam reiškia Lietuva, įtariu, jis nusišypsojęs ir ramiai atsakytų: „Tai – šviesa, kurią man perdavė mirštantis žmogus. Ir aš jos neužgesinu.“
Du prezidentai, du likimai, viena sąžinė.
Vienas uždarė akis, kitas jas atvėrė – ir tarp jų praėjo ne mirtis, o šviesa. Tą dieną ant Valdo Adamkaus rankų ilsėjosi ne žmogus. Ant jo rankų ilsėjosi Lietuva.
P. s. perskaičius knygą „Kazys Grinius“, atėjo mintys jausmus išreikšti per plunksną, kaip padėką istorijai, išminčiai, šioms asmenybėms. Neslėpsiu, turiu svajonę paimti interviu iš Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus. Sveikatos Jums, Prezidente!
Robertas Šarknickas